Ar girdėjote, kaip skamba „Knygnešių himnas“? Ar teko giedoti žodžius: „Ogi jūs ką šiandien darot, gimtą kalbą laukan varot…“? Kai šios eilutės skamba kelių dešimčių žmonių lūpose, kūnu perbėga šiurpuliukai. Atrodo, jog susirinkę pagerbti knygnešių kartu iškeliame ir šiandienos klausimą: ar pakankamai saugome savo kalbą, kultūrą ir laisvą žodį?
Himnu prasidėjo Dusetų K. Būgos bibliotekos surengtas parodos „Knygnešių kelias: tarba, lazda, knyga…“ atidarymas. Į renginį susirinko kalbos mylėtojai, istorijos puoselėtojai ir visi, norintys bent trumpam prisiliesti prie knygnešių dvasios bei pagerbti jų pasiaukojimą išsaugant lietuvišką žodį.
Paroda sukurta bendradarbiaujant su Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos padaliniu, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejumi, kuris įkurtas Ustronės kaime, Vidugirių sodybos svirne, kuriame Garšvių knygnešių draugijos nariai buvo įsirengę slėptuvę spaudai platinti ir saugoti.
Dabar šią atmintį saugo muziejininkas Audrius Daukša. Jis pasidalijo sukauptomis žiniomis ir išskirtine istorine medžiaga, kuri parodai suteikė ypatingos vertės. Vaizdo medžiagoje parodos lankytojai turi galimybę išgirsti pasakojimą ir apie knygnešių žingsnius laisvo žodžio link Lietuvoje ir apie tarptautinį to meto kontekstą.
Lietuvos knygnešio portretą labai išsamiai aprašo P. Ruseckas straipsnyje „Spaudos draudimo gadynė“ leidinyje „Knygnešys I“ publikuotame 1926 metais: „Draudžiamosios gadynės knygnešiai, šiaip knygų platintojai, tautiškos ir kitokios sąmonės žadintojai didelėje savo daugumoje buvo prasčiokai, bemoksliai, dažnokai net beraščiai.
Tačiau buvo tai žmonės apsiskaitę, arba šiaip saviškai susipratę“ buvo tai savo rūšies liaudies šviesuomenė. Tie žmonės tada varė beveik visą tautos atgijimo darbą: jie švietė savo dar nesusipratusius brolius, jie, lyg tie kurmiai, nuolatos besiknisdami, ardė rusų statomus lietuviams dvasios vergovės rūmus, neleido įsikūnyti jų užgaidoms.
Per juos reiškėsi atgijanti mūsų tautos dvasia“, muziejininkas pabrėžė, kad draudimo laikotarpis galėjo būti trumpesnis, jei to meto intelektualai būtų dėję daugiau pastangų.
Vytauto Indrašiaus pasakojimas | R. Survilaitės nuotr.
Lankytojai gali išvysti autentiškus spaudos draudimo laikotarpio (1864-1904 m.) leidinius, laikraščius, grožinę literatūrą ir kitus to meto spaudos paveldo eksponatus. Vienas įdomiausių atradimų tapo 1898 metų „Tėvynės sargo“ numeris, kuriame publikuotas straipsnis apie Dusetų gyvenimą.
Jame dusetiškis pasakoja apie laisvo lietuviško žodžio varžymą ir žmones, kurie, rizikuodami savo gerove, jį gynė. Dažnai nutinka tyrinėjant istoriją, kiekvienas atradimas atveria dar platesnį kontekstą.
Kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus surinktoje medžiagoje aptiktas tas pats straipsnis su išsamiais komentarais: „Buvusiasis oberkonduktoris Leleika, pargrįžęs iš Kauno kalynės, sutiko Dusetose savo gera pažįstamą staršiną Novickį ir ten už alaus stiklo pasikalbėjo apie savo vargus, kuriuos kenčia už lietuviškas maldų knygas.
Gali būti, kad Novickis pritarė tam vargšui, norėdamas jį paguosti, Chanka (karčiamos tarnautoja), tai girdėjo, ar negirdėjo, bet pranešė policijai. Ir už tatai Novickis radosi išmestas iš staršinystės ir ant mėnesio į kalynę pasodintas.
O tas kankintinis (arba mučelninkas) oberkonduktoris Leleika išsiųstas ant dviejų metų Kuršo gubernijon po policijos prievaizdu. Regėjau jį besėdinti valsčiaus areštinėj. Niekam nesiskundė jisai vietą praradęs ir į vargus papuolęs. Veidas jo buvo linksmas, tarytum, kaip mučelninko už šventą tikybą kentančio“.
Kuriant parodą buvo siekiama ne tik parodyti istorinius eksponatus, bet ir sužadinti jausmus. Priminti, kad knyga gali būti kur kas daugiau nei popieriaus lapai. Ji gali tapti laisvės ženklu, tylia drąsos priesaika ir tautos atminties saugotoja.
Paroda sukurta įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Knygnešių kelias: spausdinto žodžio galia nuo Jurgio Bielinio iki dirbtinio proto (spaudos paveldas ir DI amžius)“, skirtą paminėti žymiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio 180-ąsias gimimo metines.
Ji kviečia pažvelgti į vieną išskirtiniausių Lietuvos istorijos reiškinių, tapusį kultūrinio pasipriešinimo simboliu. Neatsitiktinai 2004 metais knygnešystė buvo pripažinta išskirtine kultūros vertybe ir įvertinta kaip pasaulyje analogų neturintis istorinis reiškinys.
Spaudos draudimo metais knygnešiai rizikavo laisve, šeima ir net gyvybe, kad lietuviškas žodis pasiektų žmones. Jų „tarbose“ keliavo ne tik knygos ar laikraščiai.
Kartu buvo nešama kalba, tautinė savimonė, švietimas ir tikėjimas ateitimi. Šiandien, kai žinios akimirksniu pasklinda skaitmeninėje erdvėje, paroda kviečia susimąstyti, kaip pasikeitė spausdinto žodžio reikšmė ir kokia atsakomybė tenka kiekvienam žinių amžiuje.
Paroda jungia autentišką istorinį paveldą ir šiuolaikines pasakojimo formas. Greta istorinių dokumentų, fotografijų ir spaudos leidinių lankytojai ras audiovizualinius pasakojimus. Paroda eksponuojama Dusetų K. Būgos bibliotekoje ir prieinama virtualioje erdvėje, kad istorinis pasakojimas pasiektų įvairaus amžiaus auditorijas.
Paroda suskirstyta į kelias dalis
Pirmiausia lankytoją pasitinka jausmų įtrauktį kurianti fotografijų paroda, vėliau pristatomi autentiški leidiniai ir straipsniai apie spaudos draudimo laikotarpį, knygų kainas, jų gabenimo būdus bei pavojus.
Atskiroje dalyje pasakojama apie mūsų regiono knygnešius. Ypač svarbi čia Vytauto Indrašiaus ilgamečio kraštotyrinio darbo medžiaga apie Utenos apskrities knygnešius.
Projektas skatina ne tik pažinti istoriją, bet ir keliauti knygnešių pėdomis: aplankyti Jurgio Bielinio gimtinę, prie sodybos augantį jo sūnaus pasodintą ąžuolą, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų, Vadaktėlius, kur ilsisi knygnešiai, bažnyčią, kurioje kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, bei Suostą, kur amžinojo poilsio vietoje palaidotas Jurgis Bielinis.
Šios vietos tampa gyvu istorijos žemėlapiu, primenančiu, kad knygnešystė nėra tik praeities faktas. Ji tebėra mūsų kultūrinės tapatybės dalis.
Biblioteka rengia tokius renginius, nes įsitikinusi, kad kultūros paveldą neužtenka saugoti archyvuose ar muziejuose, jis turi būti komunikuojamas, jis turi būti šalia ir suprantamas.
Nuolat aktualizuojant, pasakojant šiuolaikine kalba kuriamas prasmingas ryšys tarp istorijos bei dabarties. Todėl projekto veiklos apima ne tik parodą, kitus renginius, tarp kurių ir jau vykusi pamoka skirta jaunimui.
Parodos atidarymas tapo pradžia, nes biblioteka ir toliau tęs renginius, skirtus knygnešystei. Nors išlikusios medžiagos nėra gausu, kiekvienas dokumentas, kiekviena istorija reikalauja įsigilinimo analizės, pažinimo.
Vien mūsų krašto knygnešių veikla, daraktorinės mokyklos bei knygų gabenimo keliai verti atskiro susitikimo ir pasakojimo. Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos ilgametė vadovė dr. Irena Kubilienė dosniai dalijosi savo turimomis žiniomis ir medžiaga, kuri taps vertinga priemone rengiant mokomuosius užsiėmimus vaikams ir jaunimui.
Paroda kviečia kiekvieną paklausti savęs: kas šiandien yra laisvas žodis? Kas šiandien yra mūsų knygnešiai? Nuo slaptų knygų ryšulių iki dirbtinio proto kuriamo turinio driekiasi nenutrūkstama žinių kelionė.
Keičiasi technologijos, tačiau atsakomybė už žodį, tiesą ir kultūros išsaugojimą išlieka tokia pat svarbi kaip ir prieš daugiau nei šimtmetį. Biblioteka planuoja tęsti knygnešystės temai skirtas veiklas, kviesdama įvairaus amžiaus lankytojus pažinti spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių pasiaukojimą ir lietuviško žodžio vertę.
Grįšime prie šios temos. Juk gimtasis žodis ir kalba nėra vien istorijos dalis. Tai mūsų laisvės, tapatybės ir kultūrinės atminties pamatas, kurį kiekviena karta turi ne tik paveldėti, bet ir perduoti toliau.
