2026 m. rugsėjo 10 d. Dalase vykusiame Respublikonų partijos suvažiavime JAV viceprezidentas Dž. D. Vensas (J. D. Vance) kalbėjo apie artėjančius Kongreso rinkimus. Bet jo kalboje buvo paskleista nedviprasmiška politinė žinia JAV visuomenei: valstybė – tai šeima, nacionalinė tapatybė, sienos, istorinis tęstinumas ir teisė didžiuotis savo šalimi.
Jo maždaug 40 minučių trukusią kalbą „Reuters“ apibūdino kaip nacionalistinę ir populistinę, o kartu – kaip vieną pirmųjų rimtesnių išbandymų Vensui dėl galimų 2028 m. prezidento rinkimų.
Vensui įžengus į sceną salėje aidėjo „JD! JD!“ (viceprezidento vardas yra Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance), skanduojant „JD! JD!“ lietuviškai reikštų maždaug „Vensai! Vensai!“).
Netrukus pasigirdo kita skanduotė: „48-asis! 48!-asis“. Tai buvo aiški užuomina į 48-ąjį prezidentą, nes D. Trampas (D. Trump) yra 47-asis JAV prezidentas. Respublikonai Venso asmenyje jau numatė galimą jo įpėdinį.
Tuo tarpu viceprezidentas atsakė santūriai: „Pirmiausia turime atlikti savo darbą šį lapkritį, o tada galvosime, kas bus toliau.“ „Reuters“ šį pasirodymą įvertino kaip galimą būsimos Venso prezidentinės kampanijos repeticiją.
Amerika, dėl kurios nebereikia atsiprašinėti
Svarbiausias Venso kalbos motyvas – amerikiečiai pernelyg ilgai buvo mokomi gėdytis savo nuomonės apie šalies būklę.
Kalbėdamas apie Džo Baideno (Joe Biden) prezidentavimo metus, jis pareiškė: „Mes pavargome būti vadinami rasistais vien todėl, kad pastebėjome, jog mūsų šalis darosi purvinesnė, skurdesnė, mažiau saugi ir mažiau klestinti.“ Šią citatą pateikė ir „Associated Press“ .
Tai nebebuvo baikštus politkorektiškumo sklidinas skundas. Venso manymu, žmogus turi teisę kritikuoti masinę imigraciją, nesaugumą, pramonės nykimą ar socialinius eksperimentus ir dėl to neturi būti automatiškai paskelbtas moraliai nepriimtinu.
Šalis nekuriama nuo nulio
Ryškiausia Venso kalbos dalis buvo ne apie ekonomiką ar mokesčius, o apie paveldą. Jo žmona Usha neseniai pagimdė ketvirtąjį vaiką, todėl viceprezidentas kalbėjo apie Amerikos ateitį kaip tėvas.
Štai jo nuskambėjusi viena svarbiausia mintis: „Ši šalis mums buvo perduota mūsų tėvų ir jų tėvų. Mes gavome šį nacionalinį paveldą ir kovosime už jį.“ Tuo buvo pasiųsta esminė bekompromisinė Venso politinė žinia.
Amerika nėra tik pavadinimas. Ji nėra vien teritorija, ekonominė zona ar administracinė sistema. Tai tėvų ir protėvių sukurtas istorinis, kultūrinis ir politinis paveldas. Todėl kiekviena nauja karta turi ne tik teisę keisti valstybę, bet ir pareigą šį paveldą išsaugoti.
Laikykitės atokiau nuo mūsų vaikų
Kalbėdamas apie šeimą Vensas žodžių nevyniojo į vatą. Kreipdamasis į politinius radikalus, kuriuos kaltino siekiu keisti tradicinės šeimos ir vaikystės sampratą, jis pareiškė: „Laikykitės, po velnių, atokiau nuo mūsų vaikų.“ Šią kalbos vietą citavo „The Wall Street Journal“ ir „The Guardian“.
Vensui šeima nereiškia vien privatų jo paties pasirinkimą. Savo kalboje jis tapo konservatyviosios politinės bendruomenės tęstinumo pagrindu.
Tai esminis skirtumas nuo įprasto liberalaus kairiųjų požiūrio, pagal kurį valstybė pirmiausia turi saugoti individo teises ir individualų asmens pasirinkimą. Venso kalba reiškė kitką: jei valstybė puoselėja savo ateitį, ji privalo saugoti ir tai, kas užtikrina jos kartų tęstinumą.
Protestuotojas su Meksikos vėliava
Tačiau didžiausią publikos reakciją sukėlė spontaniškas incidentas. Vienas protestuotojas išskleidė ir ėmė mojuoti Meksikos vėliava. Kitos žiniasklaidos priemonės rašė, kad buvo matoma ir Palestinos vėliava. Apie incidentą rašė ABC News.
Vensas nesutriko. Jis sustojo ir kreipėsi tiesiai į protestuotoją: „Jeigu taip myli Meksiką, keliauk ten. Aš tau nupirksiu lėktuvo bilietą.“
Ši Venso replika akimirksniu apskriejo JAV žiniasklaidą.
Salė pratrūko ovacijomis. Netrukus tūkstančiai žmonių ėmė skanduoti: JAV JAV („USA!) Incidentą aprašė AP, „Reuters“ ir ABC.
Vensui šis epizodas reiškė politinį klausimą, kurio esmė tokia: problema yra ne tik tai, kas atvyksta gyventi į Ameriką.
Problema – ar atvykęs žmogus nori tapti amerikiečiu, ar tik nori gyventi JAV teritorijoje išlaikydamas politinę ir simbolinę ištikimybę kitai valstybei. Tai ne imigracijos, tai lojalumo valstybei ir tapatybės klausimas.
Demokratai yra neapykantos partija
Vensas atvirai užsipuolė politinius oponentus. „Demokratai yra neapykantos partija. Jie yra partija, niekinanti Ameriką ir žmones, kurie ją sukūrė.“, – pareiškė jis.
Tai bene aštriausia vieta jo visoje kalboje. Jis mėgino parodyti, kad konfliktas tarp respublikonų ir demokratų jau seniai nebėra vien ginčas dėl mokesčių, biudžeto ar sveikatos apsaugos. Tai ginčas dėl pačios Amerikos sampratos.
Tokiu būdu vienoje barikadų pusėje atsidūrė šeima, valstybės siena, nacionalinė tapatybė, religija, pramonė ir istorinis tęstinumas. Kitoje – politinė kairė, kurią Vensas kaltina noru šias sąvokas sunaikinti arba perrašyti.
Žinoma, tai yra paties Venso politinis oponentų apibūdinimas. Tačiau kaip rinkiminis šūkis jis yra aiškus ir lengvai pagaunamas bei suprantamas.
Čarlis Kirkas (Charlie Kirk) ir nepopuliarus karo klausimas
Ypač jautriai Vensas kalbėjo apie nužudytą konservatyvų aktyvistą Čarlį Kirką. Kreipdamasis į jo vaikus jis sakė: „Istorija užrašys, kad jūsų tėvas buvo didis žmogus.“
Ir pridūrė: „Charlie nekentė karo.“
Ta mintis tapo ypač jautri dabar, kai JAV įsitraukė į karą su Iranu.
Pats Vensas yra siejamas su Respublikonų partijos sparnu, skeptiškai vertinančiu JAV karines intervencijas. Tačiau Dalase jis Trampo administracijos sprendimų Irano klausimu nekritikavo – karo klausimui jis skyrė palyginti nedaug dėmesio.
Vietoj to ragino respublikonus nenusisukti dėl vieno ar kito nesutarimo: „Aš neprašau nė vieno žmogaus sutikti su manimi kiekvienu klausimu.“
Tai bene svarbiausia vakaro frazė, kuri parodė, kad Vensas supranta, jog „America First“ koalicija nėra vienalytė, o karo klausimas gali tapti viena skaudžiausių jos vidinio skilimo priežasčių.
2026-ieji – tarpinė stotelė?
Formaliai Venso visa kalba buvo skirta 2026 m. Kongreso rinkimams. Tačiau jos turinys buvo beveik prezidentinis. Vensas kalbėjo ne vien apie konkrečius įstatymus, bet ir apie šalies prasmę, jos istoriją, šeimą, vaikus, tapatybę ir nacionalinį tęstinumą.
Ir tai nėra atsitiktinumas. D. Trampas trečiai kadencijai kandidatuoti nebegali. Respublikonų partijoje neišvengiamai artėja klausimas, kas perims jo sukurtą politinį judėjimą.
Vensas jau pateikė atsakymą – jo formulė skiriasi nuo Trampo. Trampas daugiausiai kalba apie jėgą, sandorius ir pergalę. Vensas prideda prie to dar ir paveldą. Jo Amerika nėra vien šalis, kuri siekia būti „vėl didi“. Ji yra šalis, kuri buvo ir yra perduodama naujoms kartoms.
Jis kelia klausimą: ar dabartinė karta šią šalį perduos toliau, ar nuspręs, jog turi teisę pradėti kurti viską nuo nulio?
Būtent tuo ši Venso frazė tampa visos jo būsimos politinės programos ašimi – „Ši šalis mūsų tėvų ir protėvių buvo mums perduota.“
O Dalaso minios skanduotė „48-asis! 48-asis!“ leidžia suprasti, kad labai daug Respublikonų partijos rinkėjų jau rimtai galvoja, kas šią Amerikos sampratą mėgins nešti į 2028-uosius metus.
Ar „globali“ Lietuva yra valstybė?
Dž. D. Venso kalboje nuskambėjo mintis, kuri Lietuvoje šiandien skamba paradoksaliai provokuojanti: valstybė nėra vien teritorija, administracija arba ekonominė erdvė. Tai iš ankstesnių kartų gautas paveldas, kurį dabartinė karta privalo perduoti savo vaikams.
Būtent čia ir slypi įdomiausias palyginimas su Lietuva.
Vensas kalba apie valstybės tęstinumą. O Lietuvoje politikai jau daugelį metų kalba apie prisitaikymą prie globalizacijos.
Vensas klausia, kokią Ameriką paliksime savo vaikams. O Lietuvoje niekas neklausia, ar bus kam Lietuvą palikti?
Valstybė, kurioje nebeužtenka vaikų kartų kaitai
Lietuvos demografiniai skaičiai yra negailestingi – suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,11 vaiko vienai moteriai, nors kartų kaitai užtikrinti reikia maždaug 2,1. Pastaraisiais metais mirusiųjų buvo 18,4 tūkst. daugiau negu gimusiųjų.
Tokia gyventojų amžiaus struktūra primena „urnos“ formą, būdingą besitraukiančioms visuomenėms. O iš esmės tai yra valstybės išlikimo klausimas.
Galima džiaugtis augančiu BVP, moderniais biurais ir tarptautinėmis konferencijomis. Bet jeigu lietuvių gimsta per mažai, valstybė praranda svarbiausius savo išteklius – žmones, kurie ir tegali perimti valstybę.
Todėl Venso kalba apie gautą iš tėvų ir perduodamą vaikams šalį, Lietuvai turi itin dramatišką potekstę, nes norint perduoti Lietuvą vaikams, pirmiausia reikia turėti vaikų, kuriems ją būtų galima perduoti.
Valstybė nėra tik sostinė
Valstybė gyva, kol jos žmonės gali auginti vaikus, mokytis, gydytis, dirbti ir senti ne vien Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir mažame Lietuvos miestelyje.
Tačiau dešimtmečius vykęs viešųjų paslaugų koncentravimas sukūrė uždarą ratą: mažėja žmonių – tuomet pertvarkoma mokykla, likviduojamos poliklinikos, vaistinės ir kt. Dėl ko sumažėja paslaugų pasiūla.
O sumažėjus paslaugoms, regionus palieka ištisos šeimos. Kartu dar labiau mažėja mokinių ir pacientų skaičius. Dėl to vėl kyla naujas poreikis siaurinti paslaugų tinklą. Ir taip be galo.
Tuomet paaiškėja, kad regione gyventi neapsimoka, nes juose per mažai gyventojų, o gyventojų skaičius sumažėjo būtent dėl to, kad jame ilgainiui tapo neįmanoma gyventi.
Netikslu sakyti, kad valdžia sąmoningai „uždaro Lietuvą“. Tačiau kyla esminis klausimas: ar regionų infrastruktūra (mokyklos, ligoninės, poliklinikos, vaistinės ir kitos viešosios paslaugos) yra tik optimizuotinos sąnaudos, ar vis dėlto – tai esminė ir būtina valstybės buvimo bei gyvybingumo savo teritorijoje sąlyga.
Nes mokykla mažame miestelyje nėra vien pastatas, o ligoninė ar vaistinė nėra vien paslaugų teikimo ir prekybos vieta. Tai infrastruktūra, kuri leidžia žmogui toje vietoje patogiai gyventi.
Išvažiavęs lietuvis – „Globalios Lietuvos“ dalis ar prarastas Lietuvos žmogus?
Dar didesnis skirtumas tarp JAV respublikonų ir Lietuvos valdžios yra dviejų valstybių samprata apie emigraciją.
Lietuvos valstybė nepailstamai plėtoja „Globalios Lietuvos“ koncepciją, kurios esmė – Lietuva yra ten, kur yra bent vienas lietuvis. Tuo būdu emigraciją Lietuvos valdžia vertina ne kaip problemą, o kaip savaime suprantamą globalios visuomenės būseną.
Bet sėkmingos valstybės kriterijus nėra tai, kad lietuvis Londone ar Osle dar palaiko ryšį su Lietuva. Valstybės tikslas – kad kuo daugiau lietuvių norėtų gyventi ir auginti vaikus čia Lietuvoje.
Todėl valdžia, kuri puikuojasi „globalia Lietuva“, bet susitaiko, kad pati Lietuva demografiškai traukiasi, iš esmės demonstruoja politinę šizofreniją: nykimą vadina globalumu, o nesėkmę – pažanga! Tarsi valstybė būtų vien žmonių prisiminimas apie tėvynę!
Vilnius – sostinė ar tarptautinės administracijos teritorija?
Neatsitiktinai pastaruoju metu visu aštrumu iškilo ir valstybinės lietuvių kalbos vartojimo klausimas. Lietuvių kalba nėra tik komunikacijos priemonė – ji yra viena iš priežasčių, dėl kurių apskritai egzistuoja Lietuvos valstybė.
Todėl vis labiau angliškėjanti sostinės viešoji erdvė nėra vien nekalta rinkodaros mada. Kai užsienio kalba iš papildomos bendravimo priemonės pamažu paverčiama prestižine, modernesne ir savaime suprantama viešosios erdvės kalba, klausimas tampa nebe komercinis, o kultūrinis ir valstybinis.
Jei sostinė ima atrodyti ne kaip Lietuvos politinis ir kultūrinis centras, kuriame užsienietis gali patogiai orientuotis, o kaip dar vienas beveidis tarptautinis miestas, kuriame lietuvių kalba tėra viena iš nedaugelio kelių lygiaverčių pasirinkimų, pradedame prarasti ne iškabas, o lietuvišką sostinės tapatybę.
Šiandien susidaro įspūdis, kad Vilnius visomis išgalėmis stengiasi tapti Londono priemiesčiu vien tam, kad angliški užrašai skambėtų „globaliau“.
Bet mažai tautai kalbinis „globalumas“ reiškia savosios kalbos provincializavimą – mažos tautos kalba neišnyksta akimirksniu, ji traukiasi kai patys tos kalbos vartotojai ima manyti, jog sava kalba nebėra vertinga, kad kitos kalbos skamba solidžiau, moderniau ir net pelningiau.
Todėl šiame kontekste ypač apgailėtinai atrodo 2026 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-520/2026 dėl Bieliškių ir Ažulaukės kaimų užrašų.
Valstybinė kalbos inspekcija buvo nurodžiusi pašalinti lenkiškus užrašus „w. Bieliszki“ ir „Orzelovka“, remdamasi Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsniais, tačiau LVAT šį nurodymą pripažino nepagrįstu ir neteisėtu, konstatuodamas, kad dvikalbiai vietovardžių užrašai savaime nėra pažeidimas, esą Inspekcija turėjo papildomai aiškintis, ar tokie užrašai gali būti laikomi tarptautinio bendravimo reikmėms skirta informacija transporto srityje.
Formaliai teismas neįteisino visų dvikalbių vietovardžių ir nepasakė, kad lenkiški užrašai visais atvejais teisėti. Tačiau jo sprendimas yra reikšmingas tuo, kad vietovardžio užrašas kita kalba jau nebelaikomas savaime prieštaraujančiu valstybinės kalbos reikalavimams – turi būti tiriama, ar jam nepritaikytina išimtis.
Tačiau tai nebe valstybinės kalbos apsauga, o jos atsitraukimas ir atsitraukimo teisinis įforminimas – įstatymo reikalavimas vartoti oficialias vietovardžių formas valstybine kalba, neišvengiamai paskęs išimtyse ir „tarptautinio bendravimo“ interpretacijose.
Apie „gender“ ideologijos skverbimąsi į Lietuvos politikų smegenis jau sunku ir kalbėti. Po nesiliaujančių mėginimų ratifikuoti Stambulo konvenciją, Seimui pateikta TDO konvencija Nr. 190, kurios autentiškuose tekstuose aiškiai skiriamos sąvokos „sex“ ir „gender“, tačiau lietuviškame vertime jos abi sutrauktos į vieną – „lytis“.
O Lietuvai, kuri susiduria su dramatiškai mažu gimstamumu ir neužtikrina paprastos kartų kaitos, tolesnis prigimtinės šeimos instituto silpninimas yra smūgis pačiam valstybės tęstinumui. Vaikų gimstamumo ir kartų kaitos Lietuvai šiandien reikia kaip oro.
Būtent todėl grupė parlamentarų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ištirti, ar toks vertimas buvo aplaidumas, ar sąmoningas bandymas nuslėpti tikrąjį ratifikuojamos sutarties turinį – kalbama ne apie terminologinę klaidą, o apie sprendimų kokybę ir parlamentarų teisę žinoti, kokius tarptautinius įsipareigojimus prisiima valstybė.
Dvi skirtingos valstybės vizijos
Šiandien ypač aiškiai matyti, kokia gili praraja skiria JAV valdžios ir Lietuvos valdančiųjų valstybių vizijas.
JAV kalbama apie valstybės išsaugojimą, tautos, šeimos ir kartų tęstinumą, sienų kontrolę, nelegalios migracijos ribojimą, nacionalinės tapatybės ir savo kultūrinio paveldo gynimą. JAV valstybė – tai iš ankstesnių kartų gautas paveldas, kurį privalu perduoti savo vaikams.
O Lietuvoje valdžia kalba tik apie prisitaikymą prie globalių procesų, prigimtinės šeimos sampratos atsisakymą ir kuo didesnį „atvirumą“, nors tuo pat metu silpnėja valstybės demografiniai, kultūriniai ir kalbiniai pamatai.
Vietoj klausimo, kaip išsaugoti tautą savo valstybę, ji siūlo tiesiog prisitaikyti prie tautos mažėjimo, migracijos ir globalizacijos, kitaip tariant, mokosi kuo patogiau administruoti regioną, kuris vis dar vadinamas Lietuva.
Dėl to Venso kalba siūlo Lietuvai ne kopijuoti Amerikos respublikonų politiką, o užduoti sau klausimą, kam apskritai egzistuoja valstybė?
Ar tik tam, kad būtų kuo efektyviau administruojami dabartiniai gyventojai? Kad teritorija būtų konkurencinga tarptautinėje rinkoje? Kad kuo daugiau žmonių galėtų laisvai judėti po pasaulį?
O gal tam, kad valstybė pati išliktų kaip konkrečios tautos, kalbos, kultūros ir istorinio tęstinumo valstybė?
Vensas Dalase paskelbė, kad Amerika yra gautas iš tėvų ir perduodamas vaikams paveldas.
Tuo tarpu mums šiandien tenka skaudžiai klausti: kiek Lietuvos ateityje dar liks dabartinėje jos teritorijoje?
