R. Ragauskaitė. Ąžuolų medus

Dūzgia…Pakeliu galvą – boluoja liepų žiedų pumpurėliai. Dar nežydi. Dar kokią savaitę palauks. Bet bitės jau dūzgia – užuodžia nektarą. Nuo jų dūzgimo liepa net gaudžia. Bus medaus. Medaus bus.

Kaimynai šiandien, mačiau, jau kopinėja. Pirmąjį, pavasarinį medų ima. Smilksta dūmelis… „Galėtų pavaišinti“, – dingteli galvon. Po valandžiukės – bar, bar į duris. Moteris šypsosi, rankose laikydama stiklainiuką. „Atnešiau paragauti ąžuolų medaus“. „Ąžuolų? – išplečiu akis iš nuostabos. – Ar būna ir tokio? Iš ko sprendžiat, kad ąžuolų?“ – dar netikiu. „Dūzgė ir mūsų, ir Sauliaus, kaimyno, ąžuolas. Tirštai žydėjo. Šiemet ąžuolai žydėjo kaip niekad“.

Laikau save ąžuolų mylėtoja, o kaip jie žydi – nesu mačiusi. Nepastebėjau. Įsijungiu kompiuterį, susirandu internete medžiagos apie ąžuolus: žiedai primena žalsvus žirginėlius, žiedų kekes, kuriose užsimezga gilės. O ąžuolų medus – gelsvai žalsvas, lyg pirmoji lapelių žaluma. Labai švelnus, subtilus skonis. Šiek tiek primena Turkijoje ragautą pušų medų. Turkai, norėdami suvilioti brangiai parduodamu kalninių pušų medumi, pabrėžia jo suteikiamą vyriškąją galią. Gal taip, gal ne… Kas kam labiau rūpi.

Reklamuodama ąžuolų medų, turbūt iškelčiau jo teikiamą dvasinę stiprybę. Žmogaus vaizdiniai visų pirma susiję su tuo, kas įdėta pasąmonėn. Ką man simbolizuoja ąžuolas? Stiprybę. Ir fizinę, ir dvasinę. Kokį žmogų galėčiau pavadinti dvasiškai stipriu? Tokį, kuris neišduoda savo įsitikinimų. Kuris žino, kokia jo gyvenimo prasmė. Kas tą stiprumą žmoguje palaiko? Tikėjimas? Kuo? Kodėl stiprų žmogų senovėj lygindavo su ąžuolu?

Klausinėju savo mokinukų, vis ieškodama tikslesnio, taiklesnio atsakymo. Ir padarau vaikiškai paprastą išvadą: ąžuolas – simbolis, atspindintis mumyse glūdinčią tautiškumo esmę. (Branduoliuką. Gilę.) Lyg kodas, gal ženklas, padedantis šios sampratos kitimą nustatyti. O pavyzdys labai paprastas.

Šeštokams diktuoju diktantą apie Stelmužės ąžuolą. „O kas tie Zarasai“? – pasigirsta net keletas balsų. – Ar tai miestas? O kur ta Stelmužė?“ Nemaloniai nustembu. Prieš dvidešimt ar net dešimt metų tokio klausimo neišgirsdavau. Būtų buvę gėda nežinoti, kur auga seniausias Lietuvos ąžuolas. „Ar geografijos kabinete nėra Lietuvos žemėlapio?“ Ne, pasirodo, nėra. Yra Europos, yra pasaulio, o Lietuvos – nėra…

Dauguma pakaunės šeštokų yra buvę Turkijoje ir Egipte, Anglijoje ir vienas kitas koncertavęs Italijoje… O Stelmužės ąžuolo nebuvo matęs nė vienas. Na, ąžuolas yra tik ąžuolas, nepasipuikuosi prieš gimines, kad buvai nuvykęs į Zarasus…

„Ach, o mūsų laikais…“ – jaučiu lengvą pašaipėlę: viduriniosios kartos (ką jau bekalbėt apie garbaus amžiaus žmones!) sentimentai juokingi jaunimui. Taip, anai kartai aplankyti Stelmužės ąžuolą buvo garbės reikalas. Nelyginant Gedimino ar Trakų pilį. Arba užkopti į Merkinės piliakalnį. Veždavo mokykla. Kiekviena klasė aplankydavo. Būtinai turėdavai pamatyti, kitaip – šaipysis klasiokai, kiemo draugai pasijuoks: „kaip, nesi buvęs Trakuose? Tu ką, Gedimino pilies nematei? Tai gal ir Vilniuj nesi buvęs? O Kaune? Karo muziejuj?“

Sąmoningai gal ir nesuvokdami buvome įauginami į tautinę savastį. Per ženklus, kalbančius apie tautinę tapatybę, formuojamas dvasinis žmogaus orumas. Arba atvirkščiai: dvasinis žmogaus orumas nulemia jo santykį su savo tautine tapatybe. Kas esu? Kur mano šaknys? Ryšys su protėviais (ir savo esme) – per kalbą, tradicijas, papročius, istoriją.

Tautos ženklai – ar atpažįstame? Medžio stiprybė – ne tik šaknyse; žydėjimas nulemia jo gyvybingumą. Ąžuolo stiprybė – gilėse. Senovės kultūros ženklai tampa nebylūs, jei nebejaučiame jų skleidžiamos energijos.

Viename iš seminarų apie ąžuolus („Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje“, iniciatorius prof.Vygandas Čaplikas), kurie organizuojami kas antri metai, kultūrologas Vaclovas Mikailionis aiškino apie medžių galios poveikį. Kiekvienas medis – galių struktūra. Ąžuolas suima į save kosmoso energijos srautus, o iš žemės gelmių kylanti energija stipriai veikia liepas (tokių srautų vietose jos itin tarpsta).

Šių vyriškosios ir moteriškosios energijos srautų spinduliuojamą poveikį mūsų protėviai jautė ypač stipriai, nes nebuvo atitrūkę nuo gamtos (arba savo prigimties). Tad nėra abejonės, kad ši galia veikia žmones. Galbūt nesąmoningai, apie energetinį poveikį neišmanydami, visų laikų okupantai, svetimų žemių grobikai, „kerta“ ne tik žmones, bet ir medžius, nusitaikydami į stipriuosius, reliktinius. Ne vien medienai.

Norėdami palaužti senąjį tikėjimą, krikščionybės nešėjai visų pirma nusitaikė į šventąsias giraites, nujausdami, kad tokiu būdu bus palaužta ir dvasinė tautos stiprybė – nutraukta kosminė energija. Šitą metodą taikė įvairių šalių užkariautojai. Sudarant seniausių ir storiausių Europos medžių katalogą paaiškėjo, kad mūsų Stelmužės ąžuolas nepatenka į pirmąjį dešimtuką. Pasirodo, kad bekočiai ąžuolai (nuo paprastų skiriasi tik tuo, kad gilės neturi kotukų) , kurie auga šiltesniuose kraštuose (Lietuvoje jų aptinkama tik Lazdijų rajone) turi žymiai tvirtesnę struktūrą. Daugiausia tokių ąžuolų – senolių buvo užregistruota Anglijoje ir nė vieno – tokioje pat klimatinėje zonoje esančioje Airijoje. Kodėl? Atsakymas paprastas: anglų užkariautojai tvirčiausius ąžuolus naudojo laivų statybai ir kirto juos Airijoje (bei kitose užgrobtose šalyse), o savus saugojo.

Keliaudama po Airiją tuo įsitikinau: šimtamečiai ąžuolai yra išlikę tik buvusiuose anglų savininkų dvaruose, parkuose. Įdomu (ir liūdna) stebėti paralelę tarp iškirstų ąžuolų, turinčių ypatingą energetinį lauką, ir nunykusios airių kalbos. Airijos pavyzdys labai akivaizdžiai atspindi tautos dvasios menkėjimą ir su tuo susijusį kalbos nykimą. Airių kalbą išlaikė tik vakarinė šalies dalis – pati skurdžiausia savo žeme, bet kaip tik todėl ir mažiausiai įdomi okupantams.

Airiai atsodina ąžuolus. Susigrąžina kalbą. Jos mokoma mokyklose, vasaros metu vaikams rengiamos stovyklos vakarinėje šalies dalyje, kad jie išgirstų gyvą gėlų kalbą; airių – antroji valstybinė kalba – privaloma valstybės tarnautojams, mokytojams, policininkams, gydytojams.

Lietuviai dar prieš Sąjūdžio suvažiavimą (1988m.) pasodino Atgimimo ąžuolyną, duodami stiprų impulsą tautos pabudimui ir sąmonėjimui. Visos tautos sodinamas ąžuolynas Jono Basanavičiaus tėviškėje buvo dvasinės energijos proveržis ir tam tikras ženklas. Laisvės simbolis. Susivokusios, sąmoningos tautos dalies pareiškimas.

Skirtingai nei airiai, lietuviai per visas okupacijas išsaugojo savo kalbą. Išsaugojo ir seniausią savo ąžuolą. Kaip tautos stiprybės, jos gyvastingumo simbolį. Nors caro valdininkai kirto girias ir draudė lietuvišką raštą, lietuviai išsaugojo savą kalbą. Nėra kitos tautos, kuri turėtų knygnešystės sąvoką! Esame unikalūs. Buvome (ar tebesame?) stipresni už užkariautojus.

Neatsirado kirkilų ar šiaulienių, savomis rankomis kertančių SAVOS valstybės pamatus… Kaipgi neprisiminsi Antano Baranausko „Anykščių šilelio“, suvokiamo kaip tautos persergėjimo: Saugokime savo medžius, savo girias, nes jie saugo mūsų kalbą, kurioje įprasminta tautos dvasia.

Kiekvienas pusamžis lietuvis šios poemos ištraukas moka mintinai. Deja, dabartinėje mokykloje nieko mintinai mokytis nebereikia. O kam? Neapkraukime mokinių datomis, pavardėmis, pavadinimais – visa tai galima rasti internete, tereikia sugebėti „pasiguglinti“. Visa bėda, kad nebėra „užkrato“ – noro ieškoti, sužinoti, atrasti.

Kantriai aiškinu savo šeštokams, kur yra Zarasai. Ir kuo mums brangus Stelmužės ąžuolas. Bent neakivaizdiniu būdu apžiūrinėjame jį per internetą. Bet internetiniai paveikslėliai tėra medaus laižymas per stiklą. Būtinai nuvešiu – pasižadu. Sau. Nes pažadus sau laužome rečiau.

Nuvešiu, kad pasijustų lietuviais gimę. Kad neleistų siaurusevičiams, kirkilams, šiaulienėms (ar jų pavardės išliks išdavystės simboliais – kaip Judo?) darkyti savos kalbos. Sako, Stelmužės ąžuolas jau nebežydi. Pernelyg senas. Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas juos sėkmingai klonuoja (Kauno botanikos sode auga apie 50-ies didžiausių ąžuolų klonai), taip išsaugodamas seniausių, atspariausių ąžuolų genofondą.

Ar tas pats gali nutikti ir su mūsų kalba? Airiams tenka savą kalbą klonuoti.

Neišauginsi gilės be ąžuolų medaus…