Pranešimas skaitytas 2026 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose: Ar formuosime lietuvių kalbą gerbiančią politiką?“
Kalba gyvena įvairiose srityse – privačiame gyvenime, tautinėse bendrijose, švietime, aukštosiose mokyklose, paslaugose, moksle…
Ji gyvena įstatymų tekstuose, jus aptarnaujančių asmenų lūpose, vietovardžiuose, varduose ir pavardėse.
O ten, kur bendrauja ir savo interesus derina daug žmonių ir jų grupių, prasideda politika.
Kalba, jos gramatika visada buvo ir bus bendrosios politikos dalis. Jau kelis šimtus metų kartojamas posakis „Kas valdo kalbą, tas valdo valstybę“, garsusis kardinolas Armanas de Rišeljė.
Kalba – ir politikos objektas, ir svarbiausia žmonių komunikacijos priemonė, ir itin svari tapatybės dalis žmogui, šeimai ir valstybei. Ji nėra tik įrankis, kaip šluota ar dulkių siurblys.
Lygiai kaip valstybės vėliava nėra vien medžiagos atraiža, Tautiška giesmė – paprastas eilėraštukas, o Vilnius – viso labo tik taškas žemėlapyje. Todėl trispalvė, Tautiška giesmė ir Vilnius paminėti pirmajame Konstitucijos skirsnyje.
Nacionalinio saugumo strategijos projekte skaitome: Lietuvos Respublika brangina ir saugo <…> lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą. Tad turime kalbėtis apie tai, ar noras darkyti mūsų kalbą nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.
Tuo labiau, kad agresijos mastai net neslepiami: birželio mėnesį Seime surengtoje diskusijoje dėl planuojamo diakritikų antplūdžio teisingumo viceministrė, nevyniodama į vatą, pasakė, kad graikų abėcėlės įtraukimas į valstybės institucijų kalbas yra ateities klausimas.
Ar nesuprato klausėjo ironijos, ar tikrai esama tokių planų? Tai jau nebestebintų.
Veikimas prieš lietuvių kalbą per pastarąjį dešimtmetį labai sustiprėjo: Seime kartas nuo karto mėginama įteisinti moterų pavardes slaviškomis galūnėmis, o nepalankaus balsavimo Žmogaus teisių komiteto sulaukęs šio komiteto pirmininkas tiesiai šviesiai sako, kad tai vis tiek „reikės sutvarkyti“. Sutvarkyti mūsų kalbą!
Kažkodėl niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, nesiūlo prie lietuviškos trispalvės prikergti kitų spalvų juostų ar nupiešti kokį simbolį. O kištis į valstybinės kalbos funkcionavimą drįstančių vis dar atsiranda.
Kol kas niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, lyg ir nesiūlė papildyti Tautiškos giesmės kitų šalių himnų fragmentais. O darkyti mūsų valstybinę kalbą kai kurių ideologijų atstovams jau tapę garbės reikalu.
Prie to prisideda ir teismai, įskaitant LVAT, kurio pastarojo laikotarpio sprendimai Lietuvoje kuria faktinę dvikalbystę, nesuderinamą su mūsų valstybės Konstitucija, ir sistemingai plečia šios dvikalbystės ribas.
Esame kultūriškai silpna tauta. Esame linkę skubiai ir nekritiškai perimti iš svetur atėjusius papročius, simbolius, elgimosi būdą ir kalbą.
Vis dar gajų baudžiauninko mentalitetą skatina ir papildo paternalistinės politikų nuotaikos ir liberalizmo šūkiai, skatinantys pirmenybę teikti ne Lietuvos piliečiui, bet užsieniečiui; mažumai, o ne demokratinei daugumai; svetimoms kalboms, o ne valstybinei kalbai; užsieniečių pageidavimams, o ne mūsų papročiams ir tradicijoms.
Todėl priešpaskutinės vyriausybės sprendimu valstybinės kalbos įstatymo taikymas prieglobsčio teisę turintiems asmenims nukeltas jau penktiems metams: taip nepasielgė nė viena Europos tauta.
Seime gulintis įstatymo projektas „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas“ yra mūsų atsparumo išmėginimas. Ar esame save gerbianti brandi tauta, ar tik paslaugos imigrantams teikimo vieta, dėl kažkokių istorinių aplinkybių vadinama Lietuva?
Juk, anot Konstitucinio Teismo, pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, todėl asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Oficialus asmens dokumentas patvirtina asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį.
Šiame ryšyje valstybei atstovauja institucijos, o jos yra tvirčiausias valstybinės kalbos bastionas. Tokia yra pasaulinė kalbos politikos praktika.
Negalime teigti turintys savą valstybę, kol nėra trijų būtinų jos dalių – teritorijos, pilietinės tautos ir nacionalinių institucijų. Taip pat negalime didžiuotis valstybinės kalbos statusu, jeigu ji nėra saugi valstybės institucijose.
Lietuviai jaučia nerimą dėl svetimraidžių vartojimo valstybės dokumentuose, nes tokį įsiveržimą suvokia kaip tapatybės okupaciją, lygiai kaip neribojamą migraciją.
Taikymasis prie svetimšalių poreikių socialiniame sektoriuje suvokiamas kaip pavojus; taikstymasis prie svetimų tradicijų paneigiant savas tradicijas ir poreikius – taip pat.
Dabar pakalbėkime apie praktiškus dalykus
Pažvelkime į šio projekto kuriamą ateities vaizdelį. Dirbate „Sodroje“ ar poliklinikoje, apsaugos firmoje ar policijoje.
Jums paskambina klientai / pacientai.
– Jūsų pavardė?
Jie prisistato:
- Diorfi
- Sulevan
- Torstainsin
- Nvien
- Čan
- Stlatliem
Barškinate klaviatūra, ieškote reikiamos. Nerandate. Mėginate vėl ir vėl. Nerandate.
Nes šios pavardės rašomos taip:
Diorfi – Győrffy
Sulevan – Súilleabháin
Nvien – Nguyễn
Čan – Trần
Stlatliem – Sƛ̓áƛ̓am̓
O Torstainsino visai neaptiksite, nes pirmoji Þorsteinsson pavardės raidė thorn apskritai neįtraukta į lotyniško pagrindo abėcėles.
Ką daryti darbuotojui, kuris nemoka rasti visų tų raidžių? Kodėl visą tą įvairovę turi mokytis medikas, policininkas, Migracijos departamento darbuotojas, pasienietis?
Jei valstybiniuose registruose (pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų registre) būtų leista asmenvardžius rašyti su visais įmanomais pasaulio diakritikais (Unicode jų turi apie 1500), IT sistemos patirtų kolapsą, o valstybė taptų priklausoma nuo šimtų unikalių Unicode ženklų koduočių.
ICAO (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos) standartas Doc 9303 buvo sukurtas būtent tam, kad išspręstų šį pasaulinį chaosą: jis reikalauja visų šalių mašininio nuskaitymo zonose (MRZ) asmenvardžius transkribuoti į 26 pagrindines lotyniškos abėcėlės raides be jokių diakritikų.
Su šiomis problemomis, be viso kito, susiduriama Lenkijoje, kai, pasak Seimo Tyrimų skyriaus, „sistemose ir kai kuriuose tarpžinybiniuose registruose vis dar pasitaiko klaidų, kai užsienio kalbų diakritiniai ženklai yra ignoruojami, sistemose atvaizduojami kaip klaustukai arba asmenvardžiai neteisingai rūšiuojami abėcėliniuose sąrašuose“.
Prancūzijoje civilinės būklės aktų dokumentai turi būti surašomi tik lotyniškojo rašto rašmenimis, taip pat leidžiama vartoti tik prancūzų kalboje pripažįstamus diakritinius ženklus ir ligatūras.
Kitų kalbų asmenvardžiai, turintys ženklų (pavyzdžiui, lietuviškas raides č, š, ž), kurių nėra sąraše, ar užrašyti nelotyniškais rašmenimis, oficialiuose civilinės būklės aktų dokumentuose gali būti atvaizduoti netiksliai.
Pavyzdžiui, gali būti prarasta autentiška vardų ir pavardžių rašyba, kai vardo forma su ñ, ã, ø, ł, š, č, ğ ar kitu Prancūzijos sistemoje nepriimamu ženklu gali būti užrašyta pakeista forma.
Vokietija: „Diegiant naująsias elektronines asmens tapatybės korteles, oficialiai fiksuoti atvejai, kai savivaldybių registravimo terminalai „strigdavo“ apdorodami vardus su diakritiniais ženklais (pavyzdžiui, André, François, de Maizière), todėl skaitmeninė registracija tapdavo neįmanoma be papildomo apsilankymo institucijoje“.
Saugumo klausimai irgi nepamirštini. Pavyzdžiui, turkiškos pavardės, tokios kaip Kılıçdaroğlu, kuriose raidė I su tašku (İ) ir raidė be taško (ı) yra du visiškai skirtingi garsai ir simboliai.
Jei asmuo registre bus įrašytas su turkiška raide ı (be taško), policijos pareigūnas kelyje, mokesčių inspektorius ar pasienietis, ieškodamas asmens per standartinę klaviatūrą ir suvedęs įprastą I, šio asmens duomenų bazėje niekada nesuras. Tai sukuria teisinį vakuumą ir idealias sąlygas tapatybės klastojimui bei finansinių nusikaltimų slėpimui.
Jei asmuo registre įrašomas su specifiniu diakritiku (pvz., đ arba ł), policijos pareigūnas, tikrindamas jį kelyje ar ieškomų asmenų bazėje per standartinę klaviatūrą, įves paprastas raides d arba l.
Sistema parodys, kad toks asmuo neegzistuoja. Tai atveria spragas nusikaltėliams keisti tapatybę tiesiog manipuliuojant diakritikais.
Finansinė našta valstybei
Norint palaikyti visų pasaulio kalbų lotyniško pagrindo diakritikus, reikėtų perrašyti visų valstybinių institucijų („Sodros“, VMI, Registrų centro, e. sveikatos) IT sistemų architektūrą, kad jos palaikytų pilną UTF-8 klaidų valdymo spektrą.
Dalis esamų valstybinių registrų (VMI, „Sodra“, e. sveikata, Registrų centras) ir bankų sistemų fiziškai nesugeba apdoroti tokių dvigubų Unicode simbolių eilučių.
Leidus tokią rašybą, sistemos patirtų kritinių klaidų, o asmenvardžiai dokumentuose virstų klaustukais (Nguy??n) arba techniniu kodu, kas pažeistų paties asmens teises.
Ir kiek tai kainuotų? Kalbos inspekcija jau ne vieną kartą yra gavusi skundų, kad „Registrų centras“ nevartoja lietuviškų kabučių, o Registrų centras kiekvieną sykį atrašinėjo, kad toks sistemų pertvarkymas yra labai brangi, jiems finansiškai neįkandama užduotis.
Tiesa, Teisingumo ministerija svetimkalbių diakritikų invazijai į valstybinę kalbą pradėjo ruoštis dar ministrės Evelinos Dobrovolskos laikais: 2022 m. vasario 8 d. Teisingumo ministerijos surengtame susirinkime Registrų centras kartu su Teisingumo ministerija ir Informacinės visuomenės plėtros komitetu, Informatikos ir ryšių departamentu nutarė atlikti techninius pakeitimus registruose ir valstybės informacinėse sistemose, kad šios gebėtų atpažinti rašmenis su kitų kalbų diakritiniais ženklais.
Tuo remiantis Registrų centras 2022 m. liepos mėn. pradėjo vykdyti projektą „IS pritaikymo darbui su diakritiniais ženklais (UTF-8)“.
Kokia skuba: nuo tos dienos, kai Seimas priėmė įstatymo pakeitimą, praėjo vis 20 dienų, o įstatymo įsigaliojimo data – 2022 m. gegužės 1 d.
Registrų centro projektas mokesčių mokėtojams, tuometiniais išankstiniais duomenimis, turėjo kainuoti apie 2,5 mln. EUR. Kiek kainavo iš tiesų, informacijos rasti nepavyko.
Autorius yra Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas, filologijos mokslų daktaras
