V. Rakutis. Asmenvardžiai dokumentuose: siūlome vieną bendrą taisyklę visiems

Rugsėjo 23 d. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijoje žengėme svarbų žingsnį sprendžiant jau daugelį metų diskutuojamą asmenvardžių rašymo Lietuvos piliečių dokumentuose klausimą.

Komisija pritarė mūsų parengtam įstatymo projektui, siūlančiam sisteminį sprendimą, artimą Latvijoje taikomam modeliui: pagrindinis Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės įrašas dokumentuose būtų rašomas valstybine lietuvių kalba, lietuviškai adaptuota forma, o asmens pageidavimu autentiška jo vardo ir pavardės forma galėtų būti papildomai įrašoma paso kitų įrašų skyriuje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje.

Balsavimo rezultatas buvo labai aiškus: 12 komisijos narių balsavo UŽ, 2 susilaikė. Prieš nebalsavo nė vienas komisijos narys.

Manau, tai svarbus signalas, kad įmanoma ieškoti sprendimo, kuris nesupriešintų dviejų dalykų – konstitucinės valstybinės lietuvių kalbos apsaugos ir žmogaus teisėto noro savo dokumente matyti autentišką šeimos pavardės formą.

Šis projektas neatsirado tuščioje vietoje. Posėdyje Vytautas Sinica priminė 2015 m. pilietinę iniciatyvą, kai už panašų – vadinamąjį latvišką – modelį buvo surinkta apie 70 tūkst. piliečių parašų.

Tuomet projektas Seime tinkamos eigos negavo. Audronius Ažubalis priminė ir 2017 m. bandymą panašų principą įtvirtinti įstatymu.

Šiemet prie klausimo grįžome iš naujo. Birželio mėnesį Komisijoje išklausėme Teisingumo ministerijos, kalbos institucijų, mokslininkų ir kitų ekspertų pozicijas. Vasarą Seimo Tyrimų skyrius parengė išsamią įvairių valstybių praktikos analizę.

Ji parodė, kad skirtingos valstybės asmenvardžių klausimą sprendžia nevienodai, tačiau originalių svetimų rašto sistemų ar neriboto diakritinių ženklų skaičiaus perkėlimas į pagrindinį nacionalinio dokumento įrašą anaiptol nėra kokia nors visuotinė tarptautinė taisyklė.

Todėl siūlome ne dar vieną išimtį prie jau esančių išimčių, bet vieną bendrą taisyklę visiems.

Nesvarbu, ar žmogaus pavardės originalas yra lenkiškas, vokiškas, prancūziškas, ukrainietiškas, gruziniškas, arabiškas, hebrajiškas ar kiniškas – pagrindinis oficialus įrašas Lietuvos dokumente būtų pritaikytas lietuvių kalbos sistemai, o autentiška forma arba nustatyta jos lotyniškoji transliteracija būtų išsaugoma papildomame įraše.

Posėdyje išgirdome ir kritinių pastabų, kurios bus naudingos toliau tobulinant projekto juridines bei kalbines formuluotes. Profesorius Bonifacas Stundžia atkreipė dėmesį į kai kurias sąvokų ir formuluočių vietas.

Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka siūlomą kompromisinę kryptį įvertino palankiai, pabrėždamas, kad ji galėtų mažinti įtampą tarp asmens interesų ir valstybinės kalbos apsaugos.

Petras Dargis šį principą pavadino „aukso viduriu“.

Man pačiam svarbiausia, kad šiuo projektu neatimame iš žmogaus jo pavardės. Priešingai – sudarome galimybę autentišką jos formą išsaugoti dokumente. Tačiau kartu pagrindiniame valstybės dokumento įraše išlaikome lietuvių kalbos sistemą, jos rašybą ir gramatiką.

Posėdyje pabrėžiau, kad taip galima atsižvelgti į piliečių norą matyti savo pavardę originalia forma ir kartu išsaugoti vidinę lietuvių kalbos struktūrą.

Dabar laukia kitas etapas. Projektas su aiškinamuoju raštu ir lyginamuoju variantu bus teikiamas Seimo nariams. Rinksime 29 Seimo narių parašus, kad projektas galėtų būti pateiktas svarstyti šioje Seimo rudens sesijoje.

Komisijos balsavimas – 12 už, 2 susilaikė, nė vieno prieš – leidžia tikėtis, kad diskusija Seime vyks ne nuo nulio. Turime konkretų projektą, surinktą ankstesnių iniciatyvų patirtį, kitų valstybių praktikos analizę ir labai aiškų principą: gerbti žmogaus tapatybę, bet kartu gerbti ir Lietuvos valstybinę kalbą.

Posėdyje aptarėme ir dar du Lituanistikos komisijai svarbius klausimus. Atkreipėme dėmesį į vis dažnesnę praktiką Lietuvos universitetuose disertacijas rengti ir ginti anglų kalba.

Tokia tendencija siaurina lietuvių kalbos raiškos erdvę moksle, stabdo lietuviškos mokslinės terminijos ir profesinės kalbos raidą, o ilgainiui gali lemti jos skurdimą.

Nutarėme šiam klausimui skirti atskirą posėdį ir į diskusiją pakviesti universitetų bei Rektorių konferencijos atstovus.

Taip pat aptarėme pasirengimą Lucko suvažiavimo 600-osioms metinėms, kurios bus minimos 2029 m.

Šis 1429 m. suvažiavimas yra reikšmingas Lietuvos ir platesnio regiono istorijai, todėl kalbėta apie Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą rengiant jubiliejinę programą.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas