Su Algirdu Vaclovu Patacku, kurio 83-iąsias gimimo metines pažymėtume rugsėjo 28 d., mano bendravimas buvo epizodinis. Dažnai jį pakalbindavau savo televizijos laidoms, o ruošdamasis šiems interviu įvairiais vidaus ir užsienio klausimais pasidomėdavau gilesniais šios įdomios ir tvirtos asmenybės klodais.
Poetiškos sielos politikas buvo netipinis atvejis mūsų valstybės padangėje. Turėjo poetinį slapyvardį Algis Rudamina, bet buvo baigęs „nelyrinius“ mokslus – inžinierius technologas.
Matyt, jo slapyvardis pasiskolintas iš istorinės Sūduvos žemės pavadinimo, o šis – nuo žodžio „rūda“. Dar jį galima paaiškinti pirmojo lietuvių misionieriaus, jėzuito Andriaus Rudaminos (1596-1631), dirbusio Indijoje, Kinijoje, ten ir palaidoto, pavarde.
A. Patackas ypač domėjosi lietuvių tradicijomis, baltų kultūra. Jis nemažai rašė apie mirties virsmą, palydėtuvių į Amžinąją kelionę tradicijas, o jo 2013 m. išleista knyga LITUA tapo nacionaliniu bestseleriu.
Nedrįstu gilintis į šią paslaptingą ir kartu stebėtinai tvirtą asmenybę, nes nedaug ją pažinojau. Dažnai jį matydavau šalia profesoriaus Vytauto Landsbergio, sakoma, kad jis ir saugojo tuometinį valstybės vadovą.
Mano žurnalistinis kelias su juo susikirto 1992 m., kai kartu su valstybine delegacija mane pakvietė vykti komandiruotėn į Grozną, į pirmąsias nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos metines. Gal dešimties deputatų grupę lydėjo geras Džoharo Dudajevo pažįstamas iš tarnybos sovietinėse oro pajėgose Vytautas Eidukaitis. Skridome iš Minsko oro uosto.
Aukščiausiosios tarybos deputatų grupėje A. Patackas buvo tarsi nuošalyje. Visą kelionę kalbėjo nedaug, paklaustas atsakydavo aiškiai, trumpai, be ilgų samprotavimų.
Daug pasakojo apie Kaukazo tautų istoriją, papročius, nepriklausomybės kovas nuo pat carinių užkariavimų XIX a. viduryje. Iki lėktuvo nusileidimo Machačkaloje gavome tiek žinių apie čečėnus ir ingušus, kad atrodėme lyg baigę aukštuosius mokslus.
Pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmės vyko Grozno stadione. Po jų – visos delegacijos priėmimas ne kur nors valstybinėje salėje, o Dž. Dudajevo sodybos kaimynystėje.
Jau tuomet nebuvo abejonių, kad rusų žvalgyba gali susekti aukštų svečių viešnagės vietą… Didelėje terasoje buvo sakomi tostai, keliami bokalai, moterys, kurios pagal musulmonų tradicijas nesėdėjo su vyrais, vaišinosi viduje. Prisimenu ugningą ir visapusiškai Ičkeriją remiančią A. Patacko kalbą…
Kitą dieną mane, kaip LRT žurnalistą, keliaujantį su paprasta buitine VHS Super vaizdo kamera, priėmė pats Dž. Dudajevas. Vėliau atskirai surengtas jo priėmimas Lietuvos parlamentinei delegacijai.
Taip pat pagrindinėje Grozno aikštėje priešais vyriausybinius rūmus ir šalia viešbučio KAVKAZ vyko šventinis paradas. Mane kuravo vyriausybės kanceliarijos vadovas komunikacijai Movladis Udugovas.
Būtent jis per kitą viešnagę Čečėnijoje 1994 m. rudenį (kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai) suorganizavo žurnalistų kelionę taksi į tik ką E. Ševardnadzės iš Maskvos atsiųstos komandos užimtą Tbilisį. Per pusvalandžio interviu buvęs Sakartvelo saugumo šefas ir kompartijos lyderis atrodė tylus ir pavargęs…
Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas. Jis tarsi nematomas politikų apsauginis buvo nematomas, nors šalia.
Jo patarimai, perspėjimai ir rūpestis svečiais, pagarbus elgesys su Ičkerijos pareigūnais ir eiliniais čečėnais man paliko pagarbų įspūdį.
Grįžtant namo per tą patį Minską V. Eidukaitis juokais visiems žadėjo išdalinti po pistoletą. Beje, sužinojau, kad ir man Dž. Dudajevas buvo parengęs tokią dovanėlę.
Tačiau išgirdau, kad A. Patackas patarė su tokiomis dovanomis nejuokauti: juk visur knibžda rusų agentai, be to juk skrisime pro baltarusių kontrolę… Vėliau išgirdau, kad mūsų ginkluotosioms pajėgoms iš Ičkerijos buvo atkeliavusi ne viena ginklų siunta…
Mano menki kontaktai su žinomu rezistentu, poetu ir politiku A. Patacku įtikino, kad Lietuvos politika ir galbūt net saugumas turi kliautis būtent tokiais žmonėmis. Deja, politika išplauna ir daug jų sąšlavyno…
Na, kaip Tarybų Lietuvos korespondentas, gal Iškauskas ir galėtų nepraleisti progos patylėti ? …..Nebent užvaldė nenumaldomas noras pasišlovinti…Beje, Patackas tapo labai nusivylęs Landzbergiu, kai jis pradėjo šeimininkauti….lygiai taip pat, kaip , kad Kronštato jūreiviai nusivylė Leninu, jam užėmus valdžią. Pasijuto apgauti ir išduoti.
O ‘maskovskos pravdos’ korespondentas nusprendė netylėti?
As buvau labai nusivylęs Brazausku , kai jis pradėjo šeimininkauti ir “prichvstizuoti “, Vytautas Landsbergis cia ne prie ko ….issipagiriokite jei da turite atminies …
labai patogu prisidengus slapyvardžiais loti ant apžvalgininko, kuris nebuvo nei korespondentas, nei “maskovskos pravdos” žurnalistas, o kai kam iki jo dar oi oi kaip toli… Ką, blogai parašė?
Svarbus, palaikantis lietuvių dvasią buvo Dž. Dudajevo kaip aukšto sovietų kariškio viešas pareiškimas, kad jeigu ką, tai su 12 tūkst. karių prisistatys ir stos ginti Lietuvos sąjūdžio.
Kai dėl A.Patacko, tai kiek viešiau nėra aiški jo pozicija dėl Lietuvos santykių su Lenkija 1994 m. dvišalės sutarties pagrindu, kuri svarbi, nes laikytina istorine lietuviškumo kapituliacija lenkybės Lietuvoje naudai.
Liruviškumo kapituliacija prieš lenkybę įvyko labai seniai, 1994 m. tebuvo nuoseklį tąsa.
Ar tamsta esi daugiau nuveikęs lietuvybės naudai už A.Patacką ? Gal esi žymus disidentas, kovotojas prieš sovietų valdžią,kalėjęs kalėjime už tai ?
,,Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas.” – Sovietų spaudos darbuotojas stebisi, kad senas disidentas nebuvo su juo kalbus.
Sakyti, kad ‘kapituliacija prieš lenkybę įvyko labai seniai’, galima tik nežinant, kad disidencija ir Sąjūdis vyko be jokio ryšio su Lenkija ir lenkais, netgi tai vyko veikiau jais nepsitikint, kaip veikusiais kartu su sovietais prieš Lietuvos partizanus ir apskritai istoijoje prieš Lietuvą.
Tautos Sąjūdis 1990 m. atkūrė Lietuvos valstybę suvereniškai švarutėlę tiek nuo Rusijos, tiek nuo Lenkijos. Tai liudytų lenkiškų autonomijų kūrimas Lietuvoje Sąjūdžio laikotarpiu ir tai, kad 1990 m. šeši lenkai AT nebalsavo už Lietuvos Nepriklausomybę.
1994 m. sutartis nėra jokia ‘nuosekli senos kapituliacijos prieš lenkybę tąsa’, jai sudaryti nebuvo jokios dvišalės ar tarptautinės būtinybės. Taigi tam negali būti jokių istorinių pateisinimų, sutartis laikytina gryniausia Valdžios dėl lenkiškų, komunistinių ar pan. interesų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios išdavyste.
Toks įspūdis, kad kartu su Vilties prezidentu buvo patraukti nuo kelio ir daugelis kitų tautinio atgimimo gynėjų (tokių kaip Z.Zinkevičius), ir kartu pakeista valstybės poligtika iš tautinės į eurokomunistinę ir proslavišką.
Apie A. V. Patacką kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” – ‘History when going to Lithuania’ (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 78 p. taip rašoma: ‘Vydūnas manė, kad ‘Vydija yra Lietuva’ ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos ‘Lietuva yra Vydija’ puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas yra tas, jog xąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios. Kultūrologė Rasa Amnbraziejienė (A. V. Patacko knygos platintoja, – mano pastaba) knygoje ‘Rasties versmė’ aiškina, kad ‘ tai, kas visiems buvo žinoma tūkstantmečiais, kiekvienas turi atrasti sau asmeniškai, kadangi Dievas yra Didis menininkas, sukūręs Visa Tą, Visa tai nuostabiai, paprastai ir Visame Tame švyti skamba Viso To ženklai. Vienatinis dievas yra SENIAUSIAS Visatos Dievas ir jis primena save kiekvienoje Žemės snaigėje, kiekvienoje Galaktikoje. Žemaitijos žynys Kęstutis Juškys (1940 – 2021) radijo laidoje sakė: ‘Jeigu žmones žvelgė į dangų, tai turėjo ir Aukščiausiojo sampratą. Aukščiausiuoju lietuvis tikėjo visada, į kokį religinį rūbą Aukščiausiasis bebūtų įvilktas’. Knygos 79 p. yra įdėtos tiek Neprikl. a. sign. A. V. Patacko, tiek ir kultūros istorikės Rasos Ambraziejienės nuotraukos kartu su jų parašytų knygų ‘Lietuva yra VYDIJA’ ir ‘Rasties Versmė’ viršelių nuotraukomis. 78 p. dar parašyta: ‘Kalbant apie tikėjimus, , tai religijos sutabarėja ir dogmomis virsta tuomet, kai jų konfesijos ima niekinti kitatikius, nes per daug sunkutik joms vienoms nešti vienintelę jų tiesą – dramoje “Amžinoji ugnis” apie tai aiškino ir ‘Vydūno draugijos’ įkūrėjas bei jos vadovas iki pat mirties dr. Vaclovas bagdonavičius (1941 – 2020).
PARADOKSAS: kai tarptautinės ‘Vydūno draugijos’ vadovams, parodęs 283 p. knygos ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ turinį (vieną padovanojau), pasiūliau paplatini ją pasauliniu mastu, tai gavau atsakymą maždaug tokį: ‘Jeigu apie ‘Vydūno draugiją” čia tik tiek parašyta (o turėtų būti žymiai ir žymiai daugiau mano pastaba), tai mes tarp savo ir tarptautinių vydūniečių šios knygos neplatinsime. Va tep!
ar tamstele esate kada nors patyres dvasios
isikunijima . … aisku kad ne !!!!!
tad nepasakokit cia kvailysciu apie viena dieva
….daugybe dvasiu egzistuoja po sita saule …
P. S. Knygos ‘Istorija pareinant į Lietuvą’ 78 p. yra įdėta ‘Vydūno draugijos’ įkūrėjo bei jos vadovo iki pat mirties dr. Vaclovo Bagdonavičiaus (1941 – 2020) graži nuotrauka. Dėkoju.
Vargu ar Z,Zinkevičiaus ir Vilties prezidento tautiškumai siejosi, veikiau pastarojo jis buvo smetoniškas – ‘lenkiško lietuvio’.
Lozoraičio priešmirtiniai žodžiai buvo ,,Saugokite sienas”. Kaip manai, kokias sienas jis turėjo omeny ?
Na, kaip daug laiko kartu praleidęs su Algirdu, drįsčiau pasakyti, jog jis visų pirma buvo katalikas. Jo gyvenimo kelrodė žvaigždė buvo Jėzus Kristus. Paskui, jis buvo šventai įsitikinęs, jog Dievas yra lietuvis. Ir lietuvių tauta yra Dievo išrinktoji.
Tai gal buvai gavęs užduotį bendrauti su juo ?
Per mažai žodžių, kad iš jų būtų galima ką nors manyti. Sienas turi namas, jas turi valstybės, žodis siena gali būti kaip metafora.
Matyt, tamstai reikėtų daugiau mokytis, šviestis, kad suprastum 🙂 ?
Kai žinai visą jo ir jo šeimos tarnybos Lietuvai istoriją, supratimui žodžių užtenka.
P. P. S.
O pasaulinės ‘Vydūno draugijos’ narius kviečiu paklausyti Arvydo Vilčinsko ir Medus dainą “Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido, kol dar matau šešėlį savo kelyje. Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido ir nebandysiu atsidust pakelėje”. Tai – Sąjūdžio laikų klasika. Daina ši kviečia ne vien “Vydūno draugijos” narius, bet ir lietuvius, gyvenančius kur nors, kažkur, – na kad ir Marse. Bet, jeigu negalit sugrįžti, tai nors širdyje būkit kartu su mumis. Laukiame.
Taip, kaip pats, suprasti galima tik esant primityvaus arba partinio išmanymo.
Lozoraitis buvo n galvų aukščiau, nei dabartiniai patriotai. Jis labai gerai suvokė, koks trapus dalykas yra valstybės sienos. Lietuvos trapios sienos – Klaipėda su apylinkėmis ir Vilnius su pietryčių Lietuva. Tokios Lietuvos sienos – pokarinės architektūros pasekmė, dėl kurios susitarė nugalėtojai. Ir tai neatsiejamai susiję su visomis kitomis kitų šalių sienomis. Pajudink vienoje vietoje ir gali prasidėti nenuspėjamas domino efektas. Ir ypač, kai pasikeitė galių pusiausvyra. O ji buvo pasikeitusi, kai Lozoraitis pasakė tuos žodžius.
O mūsų buduliai patriotai, kaip maži vaikai, žaidžia su degtukais. Dalinasi Kaloningradą, putojasi ant BY, ruošiasi nugalėti ir padalinti Rusiją. Lozoraitis to ir bijojo, kad tokie mažvaikiški kvailiojimai gali baigtis tuo, kad Lietuva gali likti be Klaipėdos ir Vilniaus. O gali ir visai išnykti.
Lozoraitis nebijojo nieko…
“2023 m. gruodžio 17 d. 21:27 S. Lozoraičio mirties paslaptis: viešbutį Vilniuje galėjo pasiekti KGB ranka su nuodais ”
lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2023/12/17/news/s-lozoraicio-mirties-paslaptis-viesbuti-vilniuje-galejo-pasiekti-kgb-ranka-su-nuodais-29436918
Tik visiškas durnius nieko nebijo.
“Lukašenka Putinui: nerimaujame dėl NATO, bet mes nieko nebijome 2022-05-23 15:01 / šaltinis: tv3.lt
.tv3.lt/naujiena/uzsienis/lukasenka-putinui-nerimaujame-del-nato-bet-mes-nieko-nebijome-n1168881
Lukšenka čia kalba kaip politikas ir daro viešuosious ryšius. Tai kas kita, nei teigti, kad Lozoraitis nieko nebijojo.
Negi neskiri, kad tai skirtinti dalykai? Na, bet nesistebiu – lietuviųki patriotai – kaip byvis ir tešlagalvis.
Gal geriau išmok lietuvių kalbą ?
>Naivus klausimas
Sutinku su jumis santykiu 1:1. Dėkoju.
Na va, ‘Maskvos’ galių naivusis apaštalas Lozoraičio tema ir išdrožė pamokslėlį ‘dabrtiniams patriotams’.
Patikslinu,
Taip, kaip pats, suprasti galima tik esant primityvaus arba partinio išmanymo.
Čia atsakymas – skirtas ‘;) >Kažin’
> Naivus klausimas
Nepaistyk niekų dėl ‘trapių’ Lietuvos sienų. Lenkijos užgrobtą Vilnių su Rytų Lietuva ne tik Hitleris ir Stalinas, bet ir JT nepripažino Lenkijai. Klaipėdą su apylinkėmis, Lietuvos valdytą nuo 1923 m.,Vokietija, regis, dar ir 1928 m. sutartimi su Lietuva pripažino Lietuvai. Ją Hitleris užgrobė pareikęs Lietuvai ultimatumą 1939 metais. Taigi imant teisiškai jokio faktinio Lietuvos ‘sienų trapumo’ nėra. Tai vis ta pati pasaka apie Lietuvą, – ‘Bėkim, dangus griūva’.
Valstybių sienos keičiamos jėga, o teisė pasitelkiama pateisinant tai ir ji traktuojama taip, kaip palanku stiriajam (kaip ir kiti dalykai – istoriniai ir kt.). Tokia yra tiesa.
Tad paties bravūriškas užtikrintumas juokingas.
> +++
Tarsi, esate iš tų ‘visą istoriją’ žinančių, tai kokią, kokių jėgų viltį manytumėte išreiškia atsiradęs pavadinimas Vilties prezidentas, kai valstybė jau ne viltis, o tapusi – lietuvių Tautos Sąjūdžio atkurta švarutėliai suvereni Vasario 16-osios dvasia? Ar tai kartais ne ‘lenkiškų lietuvių’ viltis? Ar nesusišaukia ir su ‘kito pasirinkimo’, ‘nacionlinio susivienijimo’ dejonėmis? Pagaliau, kad pačiam tamstai, sprendžiant iš komentarų, – tuščia, kaip ir nėra tos atkurtosios Lietuvos.
Kažinui. Lozoraitis rungėsi su Brazausku. Brazauskas atstovavo a,,Atsiskyrusią” komunistų partiją ir sovietinę nomenklatūrą, o Lozoraitis – ikisovietinę Lietuvos respubliką. Teisiškai suvereni Lietuva, valdoma neliustruotos sovietinės valdininkijos, nacionalistiniam sąjūdžio sparnui, matyt, neatrodė ,,švarutėliai suvereni”. Todėl jie ir iškėlė tautininlką smetoniškos Lietuvos veteraną Lozoraitį.
Ar man yra Lietuva, ar ne ? ,,Atkurtoji Lietuva” yra teisinis kiautas, o jos turinį užpildo tie, kas valdžioj. O valdžioj – sovietinės valdininkijos palikuonys.Taip, visa tai ,,susišaukia su Nacionalinio susivienijimo dejonėmis” – tautininkų ir eurokomunistų Lietuvos vizijos skiriasi.
> Naivus klausima
Tik ką buvo sienos ‘trapios’, dabar jau jos pasidaro ‘keičiamos jėga’, – vaikų logika – smėlio dėžė.
Esi beviltiškas, jei nesupranti, kad tai vienas kitam ne tik, kad neprieštarauja, o kaip tik dar labiau pabrėžia mažos valstybės sienų trapumą.
Lietuvių k. žodžių nejauti. Trapus daiktas trupa vos prisilietus, tam jokios karinės jėgos nebereikia.
>Kažin
Citata: ‘Kokių jėgų viltį, manytumėte, išreiškia atsiradęs pavadinimas Vilties prezidentas, kai valstybė jau ne viltis, o tapusi – lietuvių Tautos Sąjūdžio atkurta švarutėliai suvereni Vasario 16-osios dvasia?’. Man ta dvasia patiko. Tautos Sąjūdyje dalyvavau nuo pat pirmo Sąjūdžio Suvažiavimo Vilniuje, – ženkliuką turiu. Kartu karinį bilietą karininko, dėl viso pikto, buvau pasiruošęs padėt ant stalo komisariate, jei sumanytų šaukt mus visus į kariuomenę.Todėl, nors buvom biedni, tačiau ir teisingi buvom, mielieji. Iki.
> +++
Paties paaiškinimai dėl Vilties prezidento pavadinime išreikštos ‘vilties’ -primityvesni už primityvius.
Tas pats yra ir dėl priešmirtinių žodžių ‘Saugokite sienas’ žodžio ‘sienas’ supratimo.
Visgi tais žodžiais, be abejonės, turėtų būti reiškiama esminė, strateginė Lietuvos politikos idėja – ateitis.
Tad politiškai svarbu aiškintis, kodėl visgi nepasakyta atvirai ‘saugokite Lietuvą’. Kas gi žodžio ‘sienas’ daugiskaitos forma pasakyta iš tikrųjų. O gal tai kaimynės daugiskaitinio žodžio – ‘pasienis’, politikoje reiškiantis ir Lietuvą – semantizmas.
Taigi svarbu – su kuo ir kokiu mastu iš tikrųjų šiuo atveju politiškai susidurta Lietuvoje. .
Jei sakai, kad mano paaiškinimai primityvūs, tai, gal būt taip ir yra. Paaiškink, prašau, kaip tu supratai tą jo vadinimą Vilties prezidentu ir kokias sienas ji liepė saugot ?
> +++
Tą ‘Viltį’ sprantu kaip politinių jėgų Lietuvos tikslą būti Lenkijos ‘kresu’, kad tokiu atveju ji nebūtų kada nors Rusijos užimta. Matyt, turint idėją atkurti net ATR. Ir tai tikėtasi iš Prezidento Lozoraičio politikos.
‘Kresais’ lenkai laiko (vadina) Lietuvą, atitinkamas Baltarusijos ir Ukrainos dalis. Lenkiškai ‘kresy’ reiškia Lenkijos pasienius. Iš čia tie žodžiai, manytina, yra Lietuvos kaip ‘kreso’ viltininkams – ‘Saugokite sienas’, t.y. kresišką Lietuvą, kurią kaip jų viltį, matyti, iš dalies atliko Prezidentas A. Brazauskas su Seimo pirmininku Č.Juršėnu sudarydami 1994 m. dvišalią sutartimi su Lenkija.
Beje, sutarties įsikandę laikosi iki dabar ir kitos valdžios, nors jos terminas baigėsi 2009 metais.
Tai va,manau taip yra su ta ‘viltimi’ ir ‘sienomis’
Tai sutartį su Lenkija sudarė ,,Atsiskyrusi kompartija”, o kaltas liko jo politinis priešininkas Lozoraitis ?
Čia jokių Lozoraičio kalčių nėra. Nesukite į šalį. Yra politika ir, akis ‘turint’, matyti kas joje yra kas.
Gal gali patikslinti savo požiūrį? Taikas ir dėl ko iškėlė Lozoraičio kandidatūrą ? Kas ir kokiu tikslu jį vadino Vilties prezidentu ?
> +++
Tai ką – maskva jau tiek užbombyta, kad joje googlas neveikia…
Tai kokiu tikslu mes čia rašom komentarus – kad išvadintume viens kitą maskvos agentais? Ir kam rašinėti, jei yra guglas ?
Sveikinu, jau ir +++ įrašytas į maskvos agentų ir radijų sąrašą.
O šiaip jau tai yra požymis, kad žmogus masto. Klišėmis besimėtantus yra savas besmegeniams patriotams.
Rašinėti yra prasmė, kai nesutinki su reiškiama nuomome ar politine pozicija, kai dėl problemos turi ką išmanaus pasiūlyti, kaip tai spręsti ir t.t. ir pan.
Bet klausti, kas iškėlė Lozoraitį kandidatu į Prezidentus, tai, atsiprašau, – pasityčiojimas. Juk tai galima pasigūglinti, jeigu yra reikalas.
Gi Lozoraitis sutiko kandidatuotis į Prezidentus, kad nelaimėtų Brazauskas. Tie, kurie vylėsi, kad Prezidentu būtų Lozoraitis, jam rinkimus pralaimėjus, pavadino Vilties prezidentu. Tai visiems, kas domisi politika, yra žinoma. Tada tai regisi kaip tyčiojimasis, o ne klausimas.
Be to, panašu, kad taip gali būti vedama į šoną nuo aiškinimosi tai, kasgi Lozoraičio buvo pasakyta žodžiais ‘Saugokite sienas’.
“…Rugpjūčio 7-ąją, penktą konferencijos dieną, tarp pasiuntinių ir VLIK’o kilo diskusijos dėl diplomatinių santykių užmezgimo su lenkų išeivijos vyriausybe Londone ir dėl V. Sidzikausko 1947 m. kovo 14 d. rašto Lenkijos išeivijos vyriausybės užsienio reikalų ministrui A. Tarnowski’ui. V. Sidzikauskas laikėsi pozicijos, kad santykių su lenkais užmezgimas gali būti naudingas išlaisvinimo akcijai. Anot jo, pasikeitimas raštais su lenkais nenukrypo nuo pirmosios konferencijos metu priimtų politinių gairių, todėl VLIK’as ir Vykdomoji taryba nemanė, jog reikia tartis su pasiuntiniais. Dr. P. Karvelis pareiškė, kad VLIK’as dar kartą apsvarstė pasikeitimo raštais su lenkais tikslingumą ir pritaria, kad būtų galima tai daryti, tačiau pabrėžė, jog pasiuntiniai, įrodę šio susitarimo netikslingumą ir žalą, gali įtikinti VLIK’ą nepasirašyti susitarimo. S. Lozoraitis prieštaravo V. Sidzikauskui, kad tai nesiderina su pirmosios konferencijos priimtomis nuostatomis, kuriose kalbama tik apie sieną su Lenkija. Jis pažymėjo, kad lenkai visur skelbė Vilnių savo miestu ir šitaip neteisėtai padarė Vilnių savo ginčo objektu, o VLIK’as, tai žinodamas, pažadėjo su jais derėtis dėl dvišalių santykių pagrindų ir formų. P. Žadeikis pabrėžė, kad susitarimas su lenkais įpareigos lietuvių išeivijos veikėjus ne tik lygiuotis į lenkus, bet ir kiekvienu atveju derintis prie jų…” genocid.lt/Leidyba/7/laurynas77.htm
Iš kur sužinojai, kad Vilties prezidentu Lozoraitį pavadino po ,,pralaimėjimo”.
>Kažin
Citata: ‘Čia jokių Lozoraičio kalčių nėra. Yra politika ir ‘akis turint’ matyti kas joje yra kas’. O KAS YRA KAS MATOSI šioje istorijos analitiko Aivaro Lileikos knygos “Sarmatia. Užmirštoji istorija” ištraukoje: “Rusijos variagai užpuolė judaizmą išpažįstančią Chazarijos (Khazars) valstybę, kuri buvo žinoma dar Palaukių – Polovcų vardu. Po rusų variagų smūgių valstybė, buvusi azojinėse stepėse ir kontroliavusi dalį prekybos kelių iš Europos į Persiją bei kiniją, sunyko, nes viršų ten tada paėmė Bizantijos remiami kariai. Roma, kuri konkurencinėje kovoje dėl sausumos prekybos kelių į Kiniją bei Persiją rėmė polovcus, perkėlė tada šias chazarų bendruomenes į sarmatų vakarustarp Vyslos ir Oderio, kur 966 m. juos perkrikštijo. Po to chazarų karo vadas Meško I (Mieszko I) paėmė į žmonas jam parūpintą kaimyninės Bohemijos – Moravijos kunigaikštytę Dobravą (Dobrawa) , 1005 m. Boleslovas Narsusis išleido monetą su dvigubu įrašu WLADCA POLSKI PRINCE(P)S POLONIE ir taip 11 a. pradžioje Vyslos aukštupyje buvo įtvirtinta valstybė vardu POLONIE – POLONIJA. Tuos poloviečius, lotyniškai vadinamus polaci (poliaki), sutrumpintai leci – lechi, perkėlimo būdu ‘aplenkusius’ sarmatus slietuviai ėmė vadinti lenkais (riestinis kirtis ant ‘n’, vėliau nuslydęs į ‘e’ su dešininiu kirčiu ant ‘e’). Lenkai, tapę paklusnūs šv. Romos imperijai, tuojau išsiplėtė, užimdami ir Mažosios Lenkijos plotus. Ši, šv. Romos apie 1.000 – uosius metus iš rytų atkelta smulkių kunigaikštėlių gentis, Italijoje vadinama “druga Slowianszcyzna”, jos sostine tapo Krokuva. Pirmu karaliumi su sostine Krokuvapo krikšto čia tapo V. Lokietka. O BALTAI (AISČIAI) gyveno savo gyvenimą”.
Kultūros istorikas hum. m. dr. A. Bučys knygoje “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje” pateikia duomenis, kad, nors ir be krikšto, daug lietuvių Europoje DE FACTO ir DE JURE buvo pripažinti karaliai. Tai apibūdina LDK Mindaugo, LDK Gedimino, LDK Algirdo, LDK Kęstučio ir LDK Birutės , kurie savo kontroliuojamose žemėse gynė valstybėje vieno Dievo dvasinį suverenumą. Taigi, Kažin pasakymas, jog “čia jokių Lozoraičio kalčių nėra, o yra politika”, 100% yra teisingas. Dėkoju.
Iš pateiktos ‘Švietimo kursų’ citatos galima spręsti, kad sieną su Lenkija Lozoraitis matė tik, kaip ATR vidaus lenkiškumo ir lietuviškmo sienų (ribų) tarpusavio ginčą, taigi buvo prieš Lietuvos ir Lenkijos dvišalių subjetų statuso santykius. Iš to gali būti aišku ir ką pasako žodžiai ‘Saugokite sienas’.
Matyt, tamstai galimai kyla sunkumų , suvokiant šį tekstą.
>Mikabalis
Bijau, gerb. Mikabali, kad ir tamstai kyla, galimai, sunkumų, suvokiant šį tekstą.
Ech, o kol mes čia vargstam aiškindamiesi ano meto reikalus, kai čia pat po mūsų nosim Visagine mūsų piliečiai ateiviai iš Rusijos nemano net mokytis kalbėt ir, juo labiau, rašyti lietuviška, grįsdami savo pažiūrį tuo, kad už mūsų sienos yra milijonai rusų, kurie čia pat ateis jų apgint, jei versim per prievartą juos kalbėt lietuviškai. Va tep!
Apie LENINĄ (lt.wikipedia.org/wiki/Vladimiras Leninas: “Pats Leninas gimė Simbirske, kuris vėliau buvo pervadintas į Uljanovską. Pats Leninas amerikiečių istoriko Petrovskio Šterno (Petrovsky – Stern) manymu tikriausiai apie savo motinos žydišką kilmę nežinojo. Apie tai sužinojo jo sesuo Ana”. Tad klausimas “kodėl mūsų piliečiai ateiviai iš Rusijos Visagine net nemano mokytis kalbėti lietuviškai?” sutampa su momentu, kai nepritariantys mūsų valstybės politikai elementai, aptvėrę Sporto rūmus senuosius tvora, ketina laukti Mesijo tol, kol jis (nors kūnai pagarbiai su dūšiomis perlaidoti kitur) ateis po mirties pasiimt juos į dangų Amžiams. Todėl manau, kad mūsų valstybės spec. tarnybos šių ryšių (Visaginas – Sporto rūmai) teisingu išryškinimu nuo turėtų užsiimti nedelsiant. Dėkoju.
“Švietimo kursų’ tekste išreikšta mintis byloja apie VLIK’o ir Lozoraičio pozicijų dėl Lietuvos ateities skirtumą. Žinant, politinių santykių su Lenkija kontekstą bei turint teisinių žinių. suprasti tą turinį nėra sunku.
Bet būtų gerai, jeigu ‘Švietimo kursai’ dar galėtų pateikti ir V. Sidzikausko 1947 m. kovo 14 d. rašto Lenkijos išeivijos vyriausybės užsienio reikalų ministrui A. Tarnowski’ui tekstą. Tada konkrečiau matytųsi VLIK’o pozicija dėl Vilniaus, kuri kaip galima suprasti buvo smetoniška – Lietuva be Vilniaus. Kai Lozoraičio, regis, manyta, kad Lietuva su Vilniumi, tačiau gyvenimas visoje Lietuvoje (LDK) – lenkiškas. Manyti, kad jis taip gyvenant galėjęs būti lietuvinamas – būtų naivu.
Beje, ATR atkūrėjų, t.y. Lietuvos gyvenimo lenkiškai siekiančių, nestinga ir šiandien. Prie jų priskirtini ir 1994 m. dvišalės sutarties su Lenkija valstybiniai sudarytojai bei jos tęsėjai iki šiol, Liublino unijos ir Gegužės 3-osios Lenkijos konstitucijos garbintojai ir t.t.
Tai kuo remdamasis teigi, kad Lozoraitis buvo už lenkišką Lietuvą ?
>Mikabalis
Citata: ‘kai Lozoraičio, regis, manyta, kad Lietuva su Vilniumi, tačiau gyvenimas visoje Lietuvoje (LDK) – lenkiškas’. . Beje, ATR atkūrėjų, t. y. Lietuvos gyvenimo lenkiškai siekiančių, nestinga ir šiandien. Prie jų priskirtini ir 1994 m. dvišalės sutarties su Lenkija valstybiniai sudarytojai bei jos tęsėjai iki šiol, Liublino unijos ir gegužės 3-osios Lenkijos konstitucijos garbintojai ir t. t.’.
Nei pridėt prie to, nei atimt prie to, ką pasakėte, gerb. Mikabali, čia jau neįmanoma niekaip. Dėkoju.
Tai kuo remdamasis pritari šiam Kažino teiginiui, kad ,,Lozoraičio, regis, manyta, kad Lietuva su Vilniumi, tačiau visas gyvenimas Lietuvoje (LDK) – lenkiškas” ?
Komentare nėra tiesiogiai pasakyta, kad ‘Lozoraitis buvo už lenkišką Lietuvą’. Iš Kursų pateikto teksto galima suprasti, kad jis Lietuva neatskiriamai laikė ir Vilnių, bet, regis, kad tokios Lietuvos sienas (ribas) su Lenkija (lenkais) matė, ne kaip valstybines, bet kaip tarpusaves – vidaus.
Tai, galų gale, patikslink – kuo remdamasis teigi, kad Loxzoraitis Lietuvos sieną su Lenkija laikė ,,vidine”, t. y. ne valstybine siena ?
Tai, kad apie ‘sieną su Lenkija’ Lozoraičio kalbama ne kaip tarp atskirų šalių, o – tarpusvio sieną, matosi iš jo prieštaravimo konferencijoje tam, kad VLIK’as derėtųsi su lenkais ‘dėl dvišalių santykių pagrindų ir formų’, t.y, kaip – dėl atskirų svarankiškų šalių santykių. Nes tai ‘nesiderina su pirmosios konferencijos priimtomis nuostatomis, kuriose kalbama tik apie sieną su Lenkija’. Mat, ‘lenkai visur skelbė Vilnių savo miestu ir šitaip neteisėtai padarė Vilnių savo ginčo objektu’. Taigi ne dvišalystės santykių su lenkais klausimas yra, o tik tarpusavio sienos reikalas, kad Vilnių lenkai ginčuose nelaikytų savo miestu.
Tad tokios tekste, mano supratimu, yra strateginės S.Lozoraičio išreikštos mintys.
Taigi, jei reikalavo Vilnių laikyti priklausančiu Lietuvai, tai reiškia, kad Lietuvą laikė Lenkijos dalimi ?
Tai, kad komentaruose ne iš to vieno fakto sprendžiant – manoma, kad pasiuntiniai galėjo puoselėti viltį – Vilnius yra Lietuva, bet Lenkijoje. Tokiu atveju tampa aiškus ir Vilties prezidento pavadinimo atsiradimas bei tokią viltį puoselėjančių politinių jėgų veikimas dabar.
Iš kokių faktų būtent ?
Gal grįžkime į ankstesnius laikus. Pavyzdžiui: 1. Prie 1449 m. Amžinosios taikos su Rusija (Vikipedija). Ją pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis ir Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis. Sutartį sudarė pats valdovas ir jo patarėjai (Lietuvos ponų taryba). Ši sutartis ilgam (iki 1487 m.) užfiksavo įtakos sferas Rytų Europoje. 2. Prie 1686 m. Abiejų Tautų Amžinosios taikos sutarties su Rusija (Vikipedija), kur Abiejų tautų Respublikai atstovavo Krzystofas Grzymultowskis (Lenkijai) ir Marcijonas Oginskis (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei). Rusijai – Vasilijus Golycinas. Amžinoji taika buvo pasirašyta 1686 m. Maskvoje; ja patvirtintos Andriusavo Paliaubų sutarties sąlygos. Rusijai pripažinta Kairiakrantė Ukraina su Kijevu, Severianų žemė su Černigovu ir Starodubu, Smolenskas su apylinkėmis. Už Kijivą Rusija sumokėjo 146.000 rublių kompensaciją. Abi šalys įsipareigojo nesudarinėti separatinių sąjungų su Turkija r bendrai veikti prieš ją bei jos vasalą Krymo chaną.
IŠVADA: kadangi Lenkijai už Kijivą Rusija sumokėjo 146.000 (aukso) rublių kompensaciją, tai Lenkija dėl Kijivo su Rusija nesidrasko.
> +++
Visi faktai (aplinkybės), kuriomis grindžiu prielaidas yra išdėstyti čia komentaruose ir pateiktame ‘Švietimo kursų’ tekste. Nesu paties pavaldinys, jeigu reikalinga juos galima su DI susirinkti.
Kai dėl klausimo esmės, tai prasimanymais motyvuojamoms kalboms – tipo ‘eurokumunistai’- nėra prasmės.
Supratau. Ačiū, kad pasidalinai savo prielaidomis. Nors niekuo neparemtomis.
Hmmm… o ar nėra Lietuvos valstybės svarbiausias uždavinys išsiaiškinti, Lozoraičio mirties priežastį ?
Lozoraitis, Pociūnas, Deimantė, Gricius… dabartinei valstybei nėra. Nes po to gali tekti persisteigti iš naujo.
Lozoraitis (pasiuntiniai) ir VLIK’as savo veikla išeivijoje turėtų būti svarbūs Lietuvos istorijai labiausiai ta prasme, kodėl II-ojo karo metu bei laikotarpiu tuojau po jo nebuvo jų imtasi tinkamos diplomatinės veiklos Europoje ir Amerikoje dėl 1941 m. Birželio Tautos sukilimo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimo, juolab, kad to valstybės atkūrimo pripažinimo diplomatijos nesiima ir dabartinė valstybės valdžia. Akivaizdu, kad tada tai būtų kirtęsi su tometiniais Lenkijos (Sikorskio) diplomatijos Europoje ir Maskvoje siekiais. Taigi ar ne smetoniškai tūnota tų Lietuvos intitucijų dėl ‘lenkiškai lietuviškų’ reikalų ir toliau jau išeivijoje, o dabar Seimas dėl jų nesiima ratifikuoti Birželio sukilimo vadovybės priimtus dokumentus. Taip, kad Lozoraitis istoriškai aktalus Lietuvai ir išdėstyta prasme, tačiau LRT, laikanti save laisva, visuomenės ape tai nešviečia. Vargu, ar tai – atsitiktinis sutapimas, veikiau vienur ir kitur kaip papratai yra tas pats lietuvių „lenkiškasis lietuviškumas“.
Mikabali,yra paieškos sistema Google- greičiausias būtas praturtinti tamstos skurdžias istorijos žinias:
Straipsnis VLE, aut. Asta Petraitytė- Briedienė: “Stasys Lozoraitis” ……Kėlė Lietuvos išlaisvinimo klausimą įvairių šalių spaudoje, lankydamas Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrus, laiškais ir memorandumais Jungtinių Tautų organizacijai ir tarptautinėms konferencijoms. Su kitais rengė Vatikano radijo laidas Lietuvai (nuo 1940). Bendradarbiavo su lietuvių išeivių organizacijomis, daugiausia su VLIK – 1968 VLIK ir jo iniciatyva parengtas memorandumas daugelio valstybių vyriausybėms Lietuvos nepriklausomybės 50 metinėms paminėti, 1970 pasiųstas laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui R. Nixonui – šis atsakė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pritaria Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui. Kartu S. Lozoraitis priešinosi VLIK ir kitų lietuvių išeivių politinių organizacijų pastangoms sumenkinti Lietuvos diplomatinės tarnybos kaip Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo tęstinumo reikšmę…” vle.lt/straipsnis/stasys-lozoraitis/
Kalbu kiek apie kitą – dalyką. Konkrečiai, – kad II-ojo karo metu bei laikotarpiu tuojau po jo buvo būtina imtis tinkamos diplomatinės veiklos Europoje ir Amerikoje būtent dėl 1941 m. Birželio Tautos sukilimo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimo tarptautiniu mastu, t.y. Lietuvos su Vilniumi pripažinimo atskira nuo Lenkijos šalimi. Tai, kad tos diplomatijos nesiimta, pateisinti nedera, būtina aiškintis priežastis.
Pasakymas, kad ‘kėlė Lietuvos išlaisvinimo’ klausimą, yra labai jau bendras, nežinia kokia Lietuva Lozoraičio turėta uomenyje, juolab, kad su VLIK’u buvo nesutarimai. Gi tų Lietuvų jau buvo būta visokių – jai priklausant Lenkijai, su Vilniumi – Basanavičiaus, be Vilniaus – Kauno Lietuva.
Taigi šia prasme ‘Švietimo kursai’ – veikiau spingsulė, o ne šviesa. .
O kas pačiam trukdė II PK metu ir tuoj po jo imtis šio klausimo? O kas dabar trukdo tą klausimą kelti pasauliniu mastu? Pirmyn – teatsiskleidžia paties gabumai.
Bet manau, kqd tik nesuvokiant reikalų sudėtingumo galima taip lengvabūdiškai postringauti ir kaltinti kitus.
Čia jokių kaltinimų nėra – tik norima išsiaiškinti kas už kokią politiką istorijoje buvo.
Tą klausimą kelti niekas netrukdo, bet jis spręstinas diplomatiniu keliu, o tai valdžių galioje.
Birželio sukilimo dokumentų, patvirtinančių Lietuvos valstybės atkūrimo faktą, ratifikavimas Seime bei tarptautinis atkurtos valstybės pripažinimas, yra Lietuvos tarptautiniams santykimas svarbūs dalykai. Tačiau Seimas, matyt, mano kitaip. Tad belieka, renkant Seimą, kandidatų klausti, ar jie būtų už Birželio sukilimo dokumentų ratifikavimą.
Viską galima rasti Google:
“Seimo rezoliucijos „Dėl 1941 m. Birželio sukilimo“ projektas
Parengė: Lietuvos Respublikos Seimas, Seimo narys Vytautas Sinica, vytautas.sinica@lrs.lt, Seimo narys Audronius Ažubalis, Audronius.Azubalis@lrs.lt, +370 5 2096321, Seimo narys Valdas Rakutis, valdas.rakutis@lrs.lt, Seimo narys Arvydas Pocius, arvydas.pocius@lrs.lt, Seimo narė Angelė Jakavonytė, angele.jakavonyte@lrs.lt, +370 5 2096401, Seimo narys Arvydas Anušauskas, Arvydas.Anusauskas@lrs.lt, +370 5 2096652, Seimo narys Raimondas Kuodis, ramondas.kuodis@lrs.lt, Seimo narys Martynas Katelynas, martynas.katelynas@lrs.lt, Seimo narys Dainius Varnas, dainius.varnas@lrs.lt, Seimo narys Linas Urmanavičius, linas.urmanavicius@lrs.lt, Seimo narys Saulius Skvernelis, Saulius.Skvernelis@lrs.lt, Seimo narė Agnė Širinskienė, Agne.Sirinskiene@lrs.lt, Seimo narys Vitalijus Šeršniovas, vitalijus.sersniovas@lrs.lt, Seimo narys Martynas Gedvilas, martynas.gedvilas@lrs.lt, Seimo narys Tadas Sadauskis, tadas.sadauskis@lrs.lt, Seimo narys Artūras Zuokas, arturas.zuokas@lrs.lt, Seimo narys Karolis Neimantas, karolis.neimantas@lrs.lt, Seimo narys Mantas Poškus, mantas.poskus@lrs.lt, Seimo narė Aušrinė Norkienė, Ausrine.Norkiene@lrs.lt, Seimo narys Rimas Jonas Jankūnas, rimas.jankunas@lrs.lt, Seimo narys Antanas Nedzinskas, antanas.nedzinskas@lrs.lt, Seimo narys Eimantas Kirkutis, eimantas.kirkutis@lrs.lt, Seimo narys Bronis Ropė, bronis.rope@lrs.lt, Seimo narė Ligita Girskienė, ligita.girskiene@lrs.lt, Seimo narė Daiva Petkevičienė, daiva.petkeviciene@lrs.lt, Seimo narys Tomas Domarkas, tomas.domarkas@lrs.lt, Seimo narys Kęstutis Bilius, kestutis.bilius@lrs.lt, Seimo narys Andrius Bagdonas, andrius.bagdonas@lrs.lt…..”e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/6fc3b870659b11f1aa9cfebedf36d56d?fbclid=IwY2xjawSh4-FleHRuA2FlbQIxMABzcnRjBmFwcF9pZBAyMjIwMzkxNzg4MjAwODkyAAEe2Fwfj2deHl_MDYetc_nt_v4wKnt-5Btssym3IyXO5-IAvqbHnYMNTPU6QxQ_aem_aNXFe9LHpc_C1Ezl7mxlFA
Rezoliuciją iniciavo ir jos projektą kartu su kitais parengė Seimo narys Vytautas Sinica.
Gerai, bet tas rezoliucijos projektas guli jau dešimtį metų. Nėra teikiamas priimti, o Sinica kaip ir kiti tyli arba prasižioja puse lūpų. Būtino darbo Seimas nepadaro. LRT žurnalistika to nemato, visuomenei neaiškina kas čia per jėga ir kokiu pagrindu stabdo tai atlikti.
Čia yra klausimo esmė.
Ципис & Тулин: Что нам готовит Билл Гейтс? Хакерский Террор и управляемый ИИ. ЧАСТЬ 1
youtube.com/watch?v=boRrOufBOjw