R. Ragauskaitė. Margučių raštuose – žinia iš Lietuvos

„Kodėl airiai nedažo kiaušinių?“– klausia į svečius atskridusi mano vaikaitė. – Juk jie vaikšto į tokią pat bažnyčią, švenčia Velykas tuo pačiu metu.“ Nors Medeinai dar tik vienuolika, ji jau pastebi kultūrų skirtumus. Nuo kūdikystės su tėveliais gyvendama Airijoje ir tik vasaromis ar per šventes atvykdama į Lietuvą, ji mato tai, apie ką aš nepagalvoju. Gal iš kito kranto visuomet geriau matyti?

Airijos katalikų bažnyčia daug kuo skiriasi nuo bažnyčios Lietuvoje: airiai nesusėda Kūčių vakarienės, nėra girdėję apie dvylika patiekalų, nelaužia „plotkelės“, nepasninkauja, per Vėlines švenčia Helovyną, nedega žvakučių ant kapų, o per Velykas nedažo kiaušinių. Aš augau nereligingoje šeimoje. Tyčia vartoju žodį „religingas“, nes nesu įsitikinusi, ar mano tėvai buvo netikintys. Mes nevaikščiojome į bažnyčią, nors vienu metu (esame gyvenę ne vienoje vietoje) bažnyčia buvo visai šalia.

Kūčias švęsdavome: mama paruošdavo valgius – abu su broliu labiausiai laukdavome aguonpienio ir „šližikų“, apsilaižydami plemdavome kisielių, nes po silkės pasiutusiai troškindavo. Neprisimenu, kad būtume turėję kalėdaičių ir juos laužę, tėtis su mama išlenkdavo po taurę vyno, o tėtis gal ir dvi. Dovanėlės – iš popieriaus pasiūtame maišelyje keli obuoliai, saldainiai, graikinių riešutų pora – būdavo dalinamos tik per Naujuosius.

Velykoms dažydavome kiaušinius su svogūnų lukštais ir vilnai dažyti skirtais dažais. Kartą atvažiavo teta, atsivežė vaško, specialų kabliuką ir kad primargino: saulučių, žalčiukų, žvaigždučių, paukščio pėdučių – negalėjom atsistebėti. Iš kur galėjau žinoti, kad margučių raštai, anot Liberto Klimkos, tarsi laiškai, parašyti mums iš praeities. Kad tai – tautos savastis – pasaulėjauta, atspindinti lietuvio santykį su sava žeme ir savu dangumi, dažnai debesuotu (ne visos šalys turi tokius gražius debesis!).

Vertybes, išsakytas simboliais ar tiesiogiai, per tikėjimą, tradicijas, papročius ar kalbą, kiekvienas paveldime iš savo šeimos. Daugelis mano draugų, bendradarbių, šiaip pažįstamų, nesigilindami į „esmes“, savo tikėjimą apibrėžia labai paprastai: „Taip radome, taip paliksime“. Statistiniai arba proginiai katalikai, bažnyčios apeigose dalyvaujantys porą kartų per didžiąsias šventes, sieja tai su nostalgiškais vaikystės prisiminimais, tam tikra bendruomene, kurioje jaučiasi savi, saugūs, „tokie kaip visi.“

Aš iš savo šeimos paveldėjau laisvę ieškoti. Laisvę rinktis. Galimybę maištauti. Gebėjimą vertinti kritiškai tai, ką kiti priima besąlygiškai, nemąstydami. Kartais tokia būtis primena nesvarumo būseną, tuomet kyla noras „pritapti“, „priklausyti“ savo draugų, pažįstamų ratui. Ir todėl ilgą laiką apsimesdavau „sava“. Bet ilgainiui toks apsimetinėjimas ėmė darytis koktus. Koktus dar ir dėl to, kad pradėjau suvokti esminį dalyką: šis tikėjimas – atneštas, užslėgtas ant mūsų žemės, ir su tautiškumu, kuris man labai brangus, neturi nieko bendro.

Tautiškumas bažnyčiai terūpi tik tiek, kiek jis gali sustiprinti bažnyčios pozicijas. Ko nepavyko išrauti, bažnyčiai teko „priimti“ kaip tautinį paveldą. Taip išliko mūsų margučiai – prigimtinio tikėjimo raštai, siunčiantys žinią apie žmogaus ir gamtos vienybę, amžiną gamtos ratą, jos prisikėlimą pavasarį, kuris neturi nieko bendro su Kristaus prisikėlimu iš numirusių.

Kartą paklausiau pažįstamo kunigo, ar esu blogesnė už tą, kuris vaikšto į bažnyčią?  Ar mano dorumas nuo to tampa mažiau vertingas? Jis buvo sąžiningas kunigas ir atsakė: „Ne, tu nesi blogesnė. Žmogaus gerumas nepriklauso nuo to, ar jis vaikšto į bažnyčią.“ Tada išeitų, kad žmogaus dora nėra tiesiogiai priklausoma nuo jo tikėjimo? Tokie klausimai mane „demaskavo“– kunigas daugiau nebenorėjo su manim bendrauti.

Man netgi pasidarė truputėlį jo gaila: bažnyčiai lengviau manipuliuoti statistiniais tikinčiaisiais – neklausiančiais, neklausinėjančiais. Daug sunkiau su tokiais, kurie neturi nostalgiškų prisiminimų. Arba jų prisiminimai kažkokiu būdu (gal per kraują, anot Vydūno?) siekia giliau – tautos šaknis.

Bažnyčia nemėgsta margučių, išrašytų „pagoniškais“ raštais, perduodančiais tautos savastį. Kaip ir šiaudinių sodų, koplytstulpių su saulutėmis, žalčiukais, mėnulio valtele. Bet tai ne tik mūsų prigimtinio tikėjimo ženklai, visų pirma, tai mano tautos ženklai.

Krikščioniškasis tikėjimas neskatina tautiškumo, t. y. tautos autentiškumo, jos savivertės. Priešingai, jie primena, kad krikščionybė yra radusis ne šitoje žemėje ir todėl neatspindi mūsų pasaulėjautos. Prisimenu poeto Marcelijaus Martinaičio (ypač kruopščiai ir meniškai išrašydavusio margučius) žodžius, jog mes, lietuviai, pasauliui esame įdomūs savo sena kultūra: „Mūsų kada nors gali prireikti Europai, kai ji sumanys suvokti gilesnes savo ištakas, kaip dabar žodžių šaknų ieškoma mūsų seniausioje indoeuropiečių kalboje“.

Taigi pasauliui galime būti įdomūs tik būdami savimi – išlaikydami tai, kas įrašyta mūsų lietuviškoje prigimtyje (suvokiant ją pačia giliausia prasme). O rašytoja Dalia Staponkutė, daugiau nei 20 metų gyvenanti Kipre, rašo: „Būdami lietuviai, mes žvelgiame į pasaulį kaip lietuviai. Ir medį, ir Dievą matome skirtingu žvilgsniu“.

Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo mitą – savo matymą. Bet kažkam šitai nepatinka: žmogų be suvoktos tapatybės lengviau valdyti, juo galima sėkmingiau manipuliuoti. Krikščionybė neturi tautybės, tuo ji man primena įsivaizduojamą komunizmo ateitį. Štai kodėl man svetima katalikų bažnyčia. Viena iš priežasčių – negirdžiu joje Lietuvos balso.