Yra kūrinių, aktualių visam pasauliui. Jų temos – amžinos, problemos – svarbios visiems Žemės gyventojams. Yra kūrinių, kurie pasakoja apie vienos tautos buitį, atspindi tik jai būdingą pasaulėjautą. Tokie kūriniai paprastai neverčiami į kitas kalbas, nes manoma, kad jie nebus įdomūs kitų šalių skaitytojams. Literatūros kritikai, vertindami tokius kūrinius, įvardina kaip nereikšmingus, neturinčius „gelmės“. Jie galėtų būti įdomūs nebent etnografams arba tiems, kurie nori pažinti svetimą kultūrą „iš vidaus“. Ar verstume į kitas kalbas Žemaitės, Šatrijos Raganos ar Daukanto raštus? Kiek jie būtų įdomūs šių laikų Europos skaitytojui? Nekalbant jau apie kitų žemynų gyventojus, savo kalba, kultūra, tradicijomis ir papročiais dar labiau nutolusius nuo mūsų, lietuvių, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros.
Toks „neverčiamas“ į kitas kalbas yra ir airių rašytojas, poetas, žurnalistas Patrikas Kavanas ( Patrick Kavanagh), gyvenęs XX amžiaus pradžioje. Rašytojas gimė Iniskino (Inniskeen) kaime netoli Karikmakroso (Carrickmackross) miestelio (Monaghan grafystė), sakytum, primenančio senovinį lietuvių bažnytkaimį. Visgi šis pastebėjimas nėra tikslus, nes tuo metu airiai jau daug ką buvo perėmę iš juos pavergusių britų. Šeimoje augo dešimt vaikų, tėvas – batsiuvys, senelis – miestelio mokytojas. Nors šeima gyveno neturtingai, vis tik visi vaikai gavo tam tikrą išsilavinimą: trys dukros tapo medicinos seserimis, sūnus ir dar dvi dukros mokytojomis, o Patrikas perėmė tėvo amatą – siuvo batus, bet kirbėjo mintis rašyti, papasakoti, ką mato, ką išgyvena.
Pirmieji jo kūrinukai buvo apie gamtą ir kaimo gyvenimą. Įsidrąsinęs pirmuosius kūrinukus nusiuntė į Dundalko laikraštį. Redaktorius įžvelgė vaikino gabumą vaizdžiai pasakoti, paskatino rašyti ir mokytis.
Savo autobiografijoje P. Kavanas pasakoja, kaip pėsčias (visai kaip mūsų Daukantas) išsiruošė į Dubliną (apie 200 km). Ten mokėsi ir dirbo žurnalistu. Tuo pačiu metu rašė autobiografinį romaną apie airio kelionę per šalį ir per istoriją. Romanas nebuvo palankiai sutiktas, nes jame Patrikas pasakojo apie varganą airių gyvenimą, britų priespaudą, Bulvių marą, dirbtinai sukeltą badą, kuriuo buvo siekiama palaužti airių siekį išsivaduoti iš anglų kolonistų priespaudos. Visgi vėliau, Airijai išsikovojus Nepriklausomybę (dalinę, nes kelios grafystės, taip vadinama Šiaurinė Airija, ir dabar oficialiai priklauso Didžiajai Britų karalystei), Dubline pagal šį romaną buvo pastatytas spektaklis „Didysis badas“.
Kitas Patriko Kavano romanas „Taris Finas“ buvo netgi uždraustas kaip žeminantis airių savigarbą, nes jame pasakojama apie besaikį girtuokliavimą, kitas ydas, kaimiečių tamsumą, prietarų žiaurumą. Iškeltos problemos to meto kritikų buvo suvoktos kaip tautos žeminimas. Tačiau laikui bėgant ir pagal šį romaną buvo sukurta pjesė ir pastatytas spektaklis Dublino teatre. Prieš pat mirtį jį pamatė ir pats kūrinio autorius Patrikas Kavanas. Dabar šis kūrinys yra įtrauktas į mokinių mokymosi programas. Beje, vaikaitė, gyvenanti Airijoje, mane ir supažindino su šio airių rašytojo kūryba.
Savo bendraamžių P.Kavanas dažnai būdavo pavadinamas girtuokliu. Rašytojas mėgo išgerti. Mėgo linksmą kompaniją. Beveik visą gyvenimą nugyveno vienas. Susituokė prieš pat mirtį – vedė draugo seserį. Tuo metu rašytojas sirgo plaučių vėžiu, tačiau ir tuomet nenustojo rašyti ir gerti… Ant kuklaus kryželio, žyminčio rašytojo amžinojo poilsio vietą, užrašyti paties kūrėjo žodžiai: „Pasimelskite už tą, kuris vaikščiojo kalvomis, mylėdamas gyvenimo stebuklus“.
Parašyti šią apybraižą mane paskatino įdomus P. Kavano kūrybos įprasminimas per jo gimtojo miestelio istoriją. Prie išlikusių objektų, kuriuos vaizdžiai aprašė kūrėjas, pritvirtintos nedidukės, žalvario lentelės su P. Kavano žodžiais-ištraukomis iš autobiografinio romano. Skaitydamas poetiškus teksto gabaliukus susidėlioji vientisą anų laikų miestelio gyvenimą: štai turgaus aikštė, kurioje mykia atvestos parduoti karvės, bliauna avys, kriuksi kiaulės. Prie šios turgaus aikštės glaudžiasi Darbo namai (nelyginant savotiška Darbo birža). Kaimiečiai, atvykę iš aplinkinių kaimelių, laukia pasiūlymų: vienoje pusėje stovi vaikinai ir dairosi į merginas, kitoje gatvės pusėje stovi merginos, atsukusios nugaras į banką (suprask, žvilgčioja į vaikinus). Netoliese tebestovi kalėjimas (tiesa, nebeveikiantis), kuriame buvo laikomi ne tik nusikaltėliai, bet ir tie, kurie neišgalėdavo susimokėti mokesčių. Toje pat gatvėje tebėra baras, kuriame daugiau nei šimtmetį linksmindavosi atlygį gavę samdiniai ir darbininkai. Šiurpūs Varguolių namai, į kuriuos po Bulvių maro ir Didžiojo badmečio būdavo apgyvendinami visiškai nuskurdę, neišgalintys susimokėti už trobelę žmonės – našlaičiai vaikai likę be globėjų. Šeimos būdavo išskiriamos, kad „nesidaugintų“, atskiriami ir vaikai… Už Varguolių namo, tuoj už tvoros – benamių kapinės.
Skaudi, dramatiška airių tautos istorija. Norintys ją pažinti, turėtų atidžiai (ir kantriai) skaityti „mažų“, tarsi pasauliui ne itin reikšmingų (todėl ir nepripažintų) rašytojų kūrinius, nes juose atsiskleidžia tikrasis, nepagražintas tautos charakteris, jos savastis. Galbūt šiuose kūriniuose nerasime globalių temų, problemų, aktualių šiems laikams. Vienok amžinybės atšvaitų aptiksime ir juose. Nes, anot Vydūno, „kiekviena tauta, parėjusi iš Kūrėjo valios, apreiškia ypatingą savo pasaulio supratimą (…) ir įdeda savo sielos-dvasios ypatingumą į pasaulio kitimą“.
Kuo giliau pažįstame kitų tautų savitumą, tuo atidesni esame savai prigimtinei kultūrai, susiformavusiai per tūkstantmečius. Verta pagarbos tauta, įprasminanti ne tik svarbiausius istorinius įvykius, bet ir istorijos tėkmę, atsispindinčią per kasdieninę buitį. Gal ir vėl ateina tautiškų kūrinių laikas?
Nūdienos Lietuvoje savosios lietuviškos kultūros ,ypač muzikinės,atsisakymo apraiškų vis didėja,deja. Tarkim LRT muzikinėse laidose net vaikai, jaunesnioji karta vis dažniau dainuoja angliškai, o ženkli dalis subrendusių vokalistų,kad ir pvz.Justinas Jarutis,ne tik atlieka ,bet ir kuria angliškai.Akademiniame gyvenime sparčiai didėja dėstymo lietuvių kalba atsisakymo pavyzdžių, moksliniai darbai skatinami rašyti angliškai.Geriausi Lietuvos orkestrai – namie ar būdami išvykoje užsienin- atlieka beveik vien nelietuvišką klasikinę muzikinę kūrybą,tiesiog vengia savosios puikiosios klasikos.
Tad, savųjų tautiškų kūrinių laikas vis atitolina,deja.
Deja, toks jau mūsų tautos mentalitetas. Baudžiauninko: viskas, kas svetima gerai ir gražu, kas sava blogai ir negražu. Įpratome būti per visokias okupacijas bestuburiais, taip ir lankstomės į visas puses, net ir tiems, kuriems reikėtų duoti į snukį už jų nepadorumą. Bet, kadangi esame bestuburiai taip mums ir atsitinka. Nors… galėtume vaikščioti visi aukštai iškėlę galvas… Reta Europos valstybė gali šiandien didžiuotis turėdama savo valstybės jau beveik 800 metų valstybingumą, ir tiek savo tautos didvyrių, kiek mes turime, kovojusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, žuvusių ir dar gyvų. Kai visa tai žinai, negali nesididžiuoti savo tauta ir savo valstybe. Visose tautose būna jų didvyrių ir netikėlių. Yra tokių ir mūsų tautoje. Tik ne visoms tautoms teko būti kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Ti – nelengvca tautos dalia. Bet lietuviai šitą egzaminą išlaikė. Ir atkūrė savo valstybingumą. Neliko vergais kultūriškai menkesnių okupantų. Todėl ir galime tuo didžiuotis. Ir tą pasakoti savo vaikams, anūkams ir proanūkėliams. O. V., Vilnius, 2020.01.10
Keltų tautų atgimimas – įkvėpiantis pavyzdys. Atgimsta airių, valų, škotų gėlų, bretonų (Prancūzija) kalbos.
Net laikyta mirus konių kalba atgimsta – vis daugiau ir daugiau ją mokančių (žr. https: // en.wikipedia. org/wiki/Cornish_people).
Girdėjau, kad Vokietijoje ir Lietuvoje yra žmonių, laikančių save prūsais ir mokančių atkurtą prūsų kalbą. Tai puikus pavydžiai.
Beje, ES politika tai skatina.