Istoriją reikia žinoti ir ją puoselėti, nes ji, kaip bumerangas, mėgsta sugrįžti. Ateina, pasikartoja skaudžiai, bet neretai lieka farsas.
Nuo įvykių, apie kuriuos noriu rašyti, skiria mus beveik 70 metų. Išliko laiko ženklai, dokumentai, paskelbti straipsniai, užrašyti žmonių pasakojimai ir atsiminimai. Tęsiame pasakojimą apie 1956 m. konfliktą Punsko parapijoje.
Išėjus kunigui Kazimierui Ramanauskui, Lomžos vyskupas Punsko klebonu paskyrė lietuviškai nemokantį kun. Stanislovą Kaminskį.
Pirmą kartą Punsko parapijos istorijoje buvo pažeistas karaliaus Žygimanto III Vazos dekretas: „idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus“ (pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą). Tai buvo vienas tamsiausių laikmečių per visą Punsko parapijos istoriją.
Kun. S. Kaminskis tuoj pakeitė pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, panaikino nuo šimto metų giedamą lietuvišką rožančių.
Choras nepasidavė
Jis pradėjo nepaisyti klebono potvarkių ir rožančius vėl suskambo tuo laiku, kuriuo buvo giedamas jau daugelį metų. Klebonas iš sakyklos bandė koneveikti „maištininkus“, bet šie nesiliovė giedoję net tada, kai jis skaitė Lomžos sufragano laišką, smerkiantį choro elgesį.
Parapijiečiai, protestuodami prieš klebono veiksmus, pradėjo neaukoti pinigų, nepriiminėjo kalėdojančio kunigo.
Punsko parapijos delegacija: Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas nuvyko pas vyskupą.
Lietuvius priėmė vyskupo sekretorius.
– Norime pas vyskupą, mes iš Punsko, delegacija, – prašneko drąsiausias.
– Prašau parašyti raštą dėl ko ir kokiu reikalu, – atšovė sekretorius.
– Kaip tai, vyskupas mūsų nepriims..? Raštų mes jau turime gana.
– Gal ir priims, bet savo reikalą išdėstykite raštu.
Norint nenorint reikia nusileisti. Vyskupo atsakymo laukia tie, kurie juos siuntė (visuotinis susirinkimas) ir pinigus kelionei surinko.
Lietuvių delegacija paskubomis paruoštą raštą įteikė kurijos sekretoriui.
Šis liepė palaukti.
Po maždaug valandos atsidaro durys.
– Jo ekscelencija jus kviečia, – pareiškia kurijos sekretorius.
Lomžos vyskupas Česlavas Ndžėjus Falkovskis (Czesław Andrzej Falkowski) Punsko parapijos problemas neblogai išmano. Ne vieną atvykusią šiuo klausimu delegaciją jis pasiuntė namo „be nieko“. Ne vienas lietuvių raštas jau gulėjo stalčiuje be atsako.
Vyskupas, išklausęs lietuvių delegacijos, pateikia svarbiausią argumentą.
– Jei nenurimsite, būsite ištremti.
Delegacija grįžta namo „tuščiomis“.
Parapijiečiai, tarpusavy pasitarę, rašo protesto raštą Lenkijos kardinolui Višinskiui (Wyszyński). Laiškas lieka be atgarsio.
Įtampa pasiekia apogėjų, kai klebonas iš sakyklos juoda stula žegnodamas mėgina prakeikti parapijiečius, sakydamas, kad „septyni kaimai sudegs pragare“.
Choras ir toliau gieda per pamokslą, tyli per mišias.
Punsko parapijos problemomis susidomi lenkų ir užsienio lietuvių spauda. Pateikiu vieno straipsnio, ištraukas:
„[…] Senas, siekiąs bene ketvertą amžių, lotyniškas dokumentas skelbia, kad Punsko parapijos klebonas turi būti lietuvis arba bent guviai lietuviškai kalbąs dvasiškis. Ir taip, kiek tiktai tradicinė atmintis siekia, visada buvo per kartų kartas.
Taip buvo net ir prieš karą, kai lietuvių-lenkų santykiai buvo nedraugingi, o Lenkijos ir Lietuvos klerikalai vadovavo tautinių mažumų persekiojimui.
Tačiau nuo pereitų metų viskas čia aukštyn kojomis apvirto: naujas klebonas nelietuvis ir nemoka daugumos savo parapijiečių kalbos. Antrasis kunigas, vikaras, neva kalba lietuviškai.
Kunigui kažkas pamokslus verčia į lietuvių kalbą, bet… tai kelia su dideliu vargu nebeužslopinamas šypsenas tikinčiųjų veiduose. Dar blogiau tuo būdu kartais skelbiamos naujos tiesos, kurioms nepritartų nei kunigas klebonas, nei vyskupijos kurija, nei (turime vilties) patsai vikaras, jei jis tikrai žinotų, ką jis iš sakyklos skelbia.
„Dievą sutvėrė žmonės“ (lietuviška transkripcija), neseniai lyg idėjinis „Laisvamanio balso“ prenumeratorius, jis paskelbė iš sakyklos.
Pamaldžių žmonių manymu, tatai visai nesiderina su šventos vietos rimtimi.
Bet gal jie kantriai laukė, iki sieloganis apvaldys sunkiąją savo avelių kalbą, jei ne kiti nutikimai, kurie juos įtikino, kad nauji Punsko klebonijos įnamiai atsirado ne atsitiktinai ir ne dėl kadrinių sunkumų Lomžos kurijoje.
Antai pernai pakeista sekmadieninių pamaldų tvarka tuo būdu, kad įprastinis dešimtosios valandos choralinis rožančiaus giedojimas tapo neįmanomas. Kaip tik tuo metu paskirtas lenkiškas pamokslas. Lietuviai parapijiečiai priėmė tą žygį, kaip taikomą smūgį į jų papročius ir savigarbą. […]
Pirmąjį sekmadienį, pakeitus pamaldų tvarką, kai kunigas lipo sakyklon pamokslo, – lietuvių choralinis giedojimas neleido jam prabilti. Mat, tai buvo kaip tiktai tas laikas, kai iki tol lietuviai giedojo rožančių.
Kunigas bandė pamokslą pradėti, bet tai buvo beviltiškas reikalas. Jo žodžiai paskendo iš sveikų sodiečių gerklių trykštančiame giedojime. Nusileido kunigas laipteliais nuo sakyklos ir, prisiartinęs prie pirmosios giedorių eilės, liepė nutraukti giedojimą. Tačiau klebono nebuvo paklausyta.
Vadinasi maištas
Taip, tai jau buvo maištas. Dvasininkai iš savo pusės nutarė pavartoti sankcijas, kurios, kaip tai begali atrodyti keista, pasiekė išpažinties sakramento įžangą. „Ar giedojai rožančių lietuviškai?“ – klausė vikaras iš už klausyklos virbelių. Po to nedavė nuodėmių atleidimo tiems, kurie tose manifestacijose dalyvavo.
Bet tas nėmaž nepalaužė protesto dvasios. Per lietuviškąsias sekmadienines mišias nei vienas pinigėlis nesuskambėjo ir nei vienas popierėlis nesušlamėjo ant padėklo. Pirmą kartą Punsko istorijoje kunigas nebuvo kviečiamas kalėdoti.
Viso to pasėkoje per Velykas klebonas sugrąžino senąją tvarką. Nudžiugę tikintieji nepašykštėjo per rinkliavą, bet tas pamaldų pakeitimas buvo vienkartinis.
[…] Vieną kartą klebonas pranešė, kad į Punską iš kaimyninės Smalėnų parapijos atvyko kunigas pasakyti lietuviškai pamokslą. Visi didžiule minia susirinko bažnyčion, bet kunigas visai nelauktai prabilo lenkiškai. Tada visi urmu apleido erdvią bažnyčią ir skleidė tą žinią po miestelio gatves.
Didelis sumišimas apėmė visą gyvenvietę. Nuosaikesni, nenorėdami riaušių, ramino įtūžusius tėvynaičius. Bažnyčioje liko tik trys senyvos moterys, o vikaras norėdamas užtikrinti frekventaciją (lankomumą), atsivedė savo tikybos pamokos klasės mokinius.
Ne, saikas jau buvo per pilnas! Lietuviai nutarė ieškoti savo teisių pas Lomžos vyskupą.“ (J. A., „Dirva“, Nr. 36, 1957–09–12)
(Bus daugiau)
