Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę

Liepos 11 d., penktadienį, 18 val., Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma paroda „Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę“.

Tai jau trečioji paroda iš ciklo, kurio tikslas – pristatyti Kauno rajono istoriją nuo pat šaknų. Šiose parodose rodomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) fonduose saugomi išskirtiniai archeologiniai radiniai, liudijantys apie turtingą Pakaunės krašto praeitį.

Šioje parodoje lankytojai turės progą išvysti Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir jos apylinkių archeologinių tyrimų metu aptiktus artefaktus.

Tyrimai, vykdyti 2017–2018 m. ir 2021 m., atskleidė įspūdingą radinių įvairovę: nuo XVI–XIX a. monetų ir papuošalų iki senųjų kapų bei statinių pamatų liekanų.

Paroda leidžia pažinti Zapyškio krašto raidą nuo priešistorinių laikų iki naujųjų amžių – ne tik žvelgiant į didžiuosius istorijos įvykius, bet ir į kasdienybės detales, amatus, religinius įsitikinimus bei laidojimo papročius.

Nuo monetų iki mūrinių pamatų

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje atlikti archeologiniai tyrimai buvo vieni išsamiausių šio regiono istorijoje. Buvo ištirta daugiau nei 5000 kv. m ploto, atidengtos 80 perkasų, aptikta per 500 individualių radinių, tarp jų – žiedai, medalikėliai, kryželiai, net daugiau nei 1000 monetų, tarp kurių ir unikalus eksponatas – XVII a. švediška monetinė klipa.

Tyrimų metu taip pat aptikti 52 griautiniai kapai, kai laidoti keliuose sluoksniuose bažnyčios viduje ir aplink ją. Vienas iš įdomesnių radinių – romėniškojo laikotarpio apyrankė, rasta vaiko kape. Ji leidžia kelti prielaidą apie ikikrikščioniškas laidojimo vietas šioje teritorijoje.

Parodoje rodomi ir akmens amžiaus radiniai, nors jie buvo rasti ne šių kasinėjimų metu. Šie atsitiktiniai atradimai rodo, kad Zapyškio apylinkėse gyventa dar gerokai prieš susiformuojant miesteliui, o tai gerokai praplečia žinias apie šio regiono apgyvendinimo laiką.

Archeologija – istorijos faktai, o ne pasakojimai

Kaip pažymi parodos kuratorė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Gerarda Dručkuvienė, archeologiniai radiniai dažnai papildo, o kartais – net paneigia senus pasakojimus ar legendas.

Istorija, užrašyta kronikose, dažnai būna subjektyvi – ją kuria nugalėtojai. O archeologija išryškina tą praeities pusę, kuri buvo nematoma, neiškalbėta, tačiau akivaizdi per daiktus, dirbinius ir buities likučius.

Zapyškio atvejis puikiai parodo, kaip tyrimų metu atrasti faktai leidžia permąstyti anksčiau žinotas versijas. Pavyzdžiui, legendą, kad bažnyčią pastatė Vytautas Didysis, paneigia tos epochos radinių nebuvimas – rasta tik viena kryžiuočių ordino moneta.

Tačiau radiniai leidžia datuoti bažnyčios statybą anksčiau, nei buvo manoma pagal rašytinius šaltinius – galbūt dar XVI a. pradžioje, o ne tik antroje pusėje.

Miestelis, kurio gyvenimą diktavo Nemunas

Zapyškio senasis miestas įsikūręs Nemuno slėnyje, todėl nuolat kentėjo nuo potvynių. Tai smarkiai apsunkino archeologinius tyrimus, bet kartu paaiškina kai kuriuos neįprastus atradimus – pavyzdžiui, kriptas, kurios buvo netikėtai aptiktos už mūro sienos, ar osuarijų, įrengtą bažnyčios pietinėje pusėje, specialiai suardytų kapų perlaidojimui.

Iš tyrimų taip pat paaiškėjo, kad Zapyškis buvo aktyvus prekybinis miestelis, kurio klestėjimo laikotarpis – XVI–XVII a.. Monetų gausa, svarstyklės, svareliai rodo, kad čia vyko intensyvi prekyba. Ši ekonominė veikla buvo pagrindinis veiksnys, leidęs gyventojams likti šioje potvynių niokojamoje teritorijoje.

Vėlesniais amžiais, kai prekyba ėmė vykti sausumos keliais, miestelis pamažu prarado svarbą – tai matyti ir kultūriniame sluoksnyje: storas XVII a. sluoksnis, vėliau – plonas XVIII a., o XIX–XX a. pradžioje – tik smėlis ir pavieniai radiniai.

Ši paroda – tai tarsi istorinis detektyvas, padedantis sujungti mažus faktus į didelę praeities dėlionę.