Nusivyliau Bulgarija. Tikėjausi rožių – daugybės rožių, užtvindžiusių gatves, spalvomis ir kvapais užliejusių slėnius, per kuriuos teko važiuoti, pakeles, kaimelius, kiemus, sodus… Deja, mitas apie Bulgariją rožių kraštą – subliuško, vos pajudėjus iš Bourgas aerouosto. Tiesa, paplūdimio kioskuose, o ir šiaip „rimtesnėse“ parduotuvėse rožių gaminių netrūko: rožių aliejus, rožių muilas, rožių kvepalai, rožių vynas… O rožių slėniai, sako, žydi už 6 valandų kelio nuo Juodosios jūros pakrantės.
Saulėtas paplūdimys
Iš tiesų ne rožėmis nusivyliau, o kurorto „Saulėtas paplūdimys“ tvarka ir švara. Šalia įspūdingos architektūros viešbučių – apleisti pastatai, sulaukėję, piktžolėmis apėję plotai. Už tvoros – ne mano daržas, ne mano pupos, anot lietuvių patarlės, kurios jau nepritaikytum jokiam lietuviškam miesteliui, juolab kurortiniam. Apsitvarkėm. Šaligatvius nusitiesėm, ne tik kelius. Po „Saulėtą paplūdimį“ vaikštinėdamas turi būti budrus, kad nepargriūtum, į išsilaupiusias grindinio plyteles užkliuvęs.
Turkai, prisimenu, savo kurortuose kas rytą „promenadą“ palei jūrą šampūnu plaudavo… Bulgarai, matyt, mėgsta natūralų kvapą. Ir jokios gėlytės: nei viešbučiuose, nei kavinėse, nei gyvenamų namų balkonuose.
Tai kur tos rožės? Apsileidę bulgarai, apsileidę. Nenuostabu, kad šios šalies ekonomika – pačiame gale, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Spręsti apie šalies turtingumą pagal švarą ir tvarką gal ir nėra labai sąžininga, bet…akivaizdu.
Nusivyliau Bulgarija. Antrą kartą į ją neskrisčiau. Ir kitam nepatarčiau. Nebent tokiam, kuris ne šiltos jūros ir patogaus paplūdimio ieško, o labiau domisi istorinėmis vietomis – muziejais po atviru dangum… Tada keliaukit! Bulgarijoje yra ką pamatyti.
Aladžios vienuolynas
Viena iš tokių vietų – Aladžios vienuolynas, vos už 14 kilometrų nuo Varnos. Tai 13-14 amžiaus vienuolynas klintinių uolienų kalne, kurio aukštis apie 40 metrų. Uolienos susidarė nusekus Sarmatų jūrai, kuri prieš 12 milijonų metų, ledynui ištirpus, tyvuliavo pietvakarių Europoje. Pavadinimas „aladžia“ yra nuo persiško žodžio ir reiškia „margas“. (Kaip vadino vienuolyną krikščionys vienuoliai, kol kas nežinoma). Manoma, kad margumo įspūdį sudarė rastos meniškos freskos ir mozaikų raštai, nustebinę užkariautojus osmanus. Ir freskos, ir mozaikos dėl drėgmės buvo smarkiai apgadintos, atkurtus pavyzdžius galima pamatyti Aladžios vienuolyno muziejuje.
Čia gyvenę vienuoliai atsiskyrėliai laikė save ankstyvųjų krikščionių sekėjais. Netoli šio vienuolyno buvo atrastos ir 4-6 amžiaus katakombos, kuriose nuo romėnų persekiojimų slėpėsi pirmieji krikščionys. Aladžios vienuolynas išsidėstęs per du aukštus, sujungtus medine laiptine. Oloje išgremžtos būtiniausios patalpos: vienuolių celės, cerkvė (sienoje tebėra žymu nišos, kuriose stovėjo tapytos ikonos), virtuvė, nuo jos medine pertvara atitvertas valgomasis, kuriame, pagal „Paskutinės vakarienės“ tradiciją, visi vienuoliai vakarieniaudavo kartu prie bendro stalo.
Nusileidus į rūsį, manoma, buvusi šarvojimo-apeigų patalpa ir ten pat kapavietės, kuriose vienuoliai buvo laidojami. Rastos tik trys kapavietės. Istorikų nuomone, pagal visuotiną vienuolyno regulą, po 7 palaidojimo metų kaulai išimami ir, atlikus tam tikras apeigas, užkasami į bendrą kapavietę.
Miręs vienuolis nepalieka vardo: jis nerašomas ant antkapio, nėra ir metrikų knygos, į kurią būtų įrašoma vardas ir mirimo data… Miręs vienuolis prisimenamas tik tol, kol yra kas už jį meldžiasi. Vardai reikalingi gyviesiems.
Kokia trapi tėra riba tarp būties ir nebūties, tarp gyvenimo ir mirties. Pačia tikriausia prasme vienuoliai gyvenimą suvokė lyg dulkelę: kūnas grąžinamas žemei, siela – į Dievo delnus. Ar ne panašiai mąstė ir mūsų proseneliai sakydami, kad žmogus atmenamas tol, kol sutręšta medinis kryžius? Manding, ir vienų, ir kitų tikėjimas atsiremia į gamtatikystę; iš ten laikinumo ir amžinybės persipynimas: esame laikini amžinume ir amžini tiek, kiek yra amžina visa žmonija…
Apie Aladžios vienuolius sklando legenda, neva naktimis po vienuolyno griuvėsius klaidžioja vienuolio šmėkla. Ko ji klaidžioja? Ko jai neramu? Tarsi ši vieta nebūtų prisodrinta maldomis, tarsi ši būtis jau seniai nebūtų nuslinkusi į praeitį? Bet gal nėra atskiro žmogaus, atskiros tautos būties, nes visa nuo žmonijos pradžios visoje visatoje yra VIENIS, ir jei šiandien kenčia alkani Afrikos vaikai, kažkokiu būdu tai atsiliepia ir mūsų būčiai, o praeityje išžudytų tautų skausmas tebesilieja – atplaukia ligi mūsų dienų…
Viduramžių vienuolio siela tebesimeldžia už mus, už sujauktą 21-ojo amžiaus žmogaus ramybę, ir nesvarbu, kad ant jo kapo plokštės nėra vardo, tik kuklus kryželis: siunčiama energija nuo to tik stipresnė, nes atgręžta ne į save – į mus.
Koliakros iškyšulys
Kita lankytina vieta – Koliakros iškyšulys, į jūrą nutįsęs apie 2 kilometrus, plotis vietomis tik keli metrai. Tose vietose vėjas pasūkuriuodamas siaučia iš abiejų pusių. Nejučia dairiausi kokio medžio įsitverti. Deja, keletas suvargusių figmedžių įsikibę į uolieną pačiame iškyšulio smaigalyje pridengia buvusių gynybinių sienų griuvėsius. Iškyšulys, skalaujamas (ką ten skalaujamas – daužomas!) jūros, nugraužtas iki raudonumo!
Legenda sako, kad uolos krauju nusidažiusios, kai osmanai bandę paimti šį paskutinį neužimtą bulgarų žemės lopinėlį. 40 jaunų bulgarių, nenorėdamos kęsti užkariautojų patyčių, susirišusios kasomis ir kartu nušokusios nuo skardžio. Legendoje yra ir dalis tiesos: tai iš tiesų buvusi paskutinė turkų osmanų užimta vieta, visi pilies gynėjai sušokę į jūrą…
Pirmieji įtvirtinimai Koliakros iškyšulyje buvo pastatyti dar romėnų. Tai liudija gynybinės sienos griuvėsiai, pirmieji vartai ir, žinoma, pirčių komplekso likučiai (kaipgi romėnas be pirties!). Geriausiai išsilaikę vidurinieji vartai, o pačiame iškyšulio smaigalyje, uolose įkurtame muziejuje galima pamatyti čia aptiktų archeologinių radinių iš įvairių laikotarpių: Romos imperijos pinigų, indų šukių, papuošalų, ginkluotės likučių…
Įsivaizduoti Koliakros iškyšulyje buvusius gynybinius statinius (ir tokią daugiaklodę šios vietovės istoriją) padeda pagal archeologinius duomenis sukurtas maketas. Rūsti ši vieta, nejauki. Daug neigiamos energijos siaučia priešpriešiniuose vėjų sūkuriuose. Čia pat įsikūrusioje kavinukėje turistai sėdinėjo, valgė jūros gėrybes, užsigerdami bulgarišku alumi ir …linksmai kvatojosi. Negalėjau nuryti kavos, kokia viliojanti ji bebūtų per dieną keliavus. Nejauku.
Bet dėmesį nuo skaudžių minčių atitraukė paukštyčių cypsėjimas: persisvėrę per lizdelį, maži kregždžiukai garsiai reikalavo maisto. Virš Romos imperijos kareivių šarvų, virš beverčių pinigų, virš sudužusių molinių amforų vienintelis gyvas – per amžius! – padarėlis susilipdė lizdelį virš atšiauriausios praeities, išgelbėdamas pasaulį nuo liūdesio.
Messembrija
Gaivaus jūros vėjo, uolas apraizgiusių laukinių vynuogių, įšsirpusių saulėkaitoje, kvapas plūsteli iš taurės, skanaujant vyną mįslingu pavadinimu „Messembrija“. Jei ne tas sodrus, tirštas, vietinėmis žolelėmis pagardintas raudonas, baltas, rožinis – „firminis“ bulgarų vynas, gal nė nebūtume sužinoję, kad Nesebaras (kitur – Neseberas) anksčiau vadinosi Messembrija. Nei vieno, nei kito pavadinimo kilmės atsekti nepavyko. Visgi vien pavadinimo garsų sąskambis į sąmonę atplukdo susikurtą vaizdą: graikų aukštastiebiai laivai (matyti filme „Odisėjo sugrįžimas“), pakrauti ne tik gėlo vandens, bet ir vyno amforų, atplaukia iš graikų salų (iš tūkstantmetės istorijos!) Barzdoti vyrai, dar nežinantys, kas yra vyriškos kelnės, išsilaipina svetimame Juodosios jūros krante, įkuria čia, pusiasalyje, su žemynu sujungtame siaurute žemės juosta, viename iš seniausių Europos miestų… Kad tai ne vyno sužadintos vizijos, liudija antikinių pastatų, romėniškų pirčių, miesto vartų, apsauginės miesto sienos griuvėsiai, gerokai nutrepenti – nuletenti turistų iš viso pasaulio.
Šis unikalus, įvairių istorinių laikotarpių klodus išsaugojęs miestelis yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Trakų genčių gyvenvietė patiko atplaukusiems graikams, manoma, kad jie ir įkūrė miestą, kurį vėliau valdė romėnai, o viduramžiais net 500 metų turkai osmanai. Tačiau net ir jie nepajėgė pavergti čia įsibūtinusios laisvės pojūčio. Gal tik miesto pavadinimas dabar skamba turkiškai: Nesebar.
Miestelyje nėra asfaltuotų kelių, vien akmenimis grįstos, siaurutės, lyg saulės spinduliai nedidelėse aikštėse susibėgančios gatvelės. Nerasite čia ir naujo stiliaus pastatų, prekybos centrų, vien tik jaukios mažutės privatininkų parduotuvėlės, kuriose galima rasti visko, net sabalo kailių, nors atrodytų, iš kur jie karštoje, saulėtoje Juodosios jūros pakrantėje. Parduotuvėlės ir kavinukės įsikūrusios išskirtinai pirmuose namų aukštuose.
Senieji bulgarų namai – ypatingos architektūros: pirmas aukštas iš akmens (tvirtas pamatas, sienos nepralaidžios vėjams ir žiemos audroms), antrasis – medinis, rudai dažytas, su mažais langučiais, nedidukais balkonėliais. Antruose aukštuose mėgsta gyventi atvykę poilsiautojai. Tokius pat namus matėme ir kitame, Juodosios jūros iškyšulyje, taip pat senųjų graikų įkurtame miestelyje Sozopolyje, anksčiau turėjusiame Apolonijos vardą.
Nesebare (Messembrijoje), nors miestelis labai mažas ir senamiestį galima apžiūrėti per porą valandų, yra per 40 cerkvių: vienų tik griuvėsiai (įspūdingas šv. Sofijos soboras), kitos (šv. Jono Krikštytojo 10 am., šv.Teodoro 18 am.) – gerai išsilaikiusios, gausiai išpuoštos tapytomis ikonomis. Norint į jas patekti, tenka pirkti bilietą, o štai Sozopolyje veikiančioje šv. Jono Krikštytojo cerkvėje, kurioje durys atvertos visiems, teko matyti šio šventojo relikvijas, saugomas stiklinėje dėželėje, padėtoje kiekvienam lankytojui prieinamoje vietoje.
Įdomus kitas pastebėjimas: tiek metų šiame krašte valdę osmanai nesugriovė cerkvių, nepastatė mečečių, neprimetė savo tikėjimo – islamo nei savų tradicijų. Abiejuose aplankytuose miesteliuose labiau jaučiama slavų genčių įtaka (greičiausiai per išpažįstamą graikų ortodoksų tikėjimą).
Šiek tiek sutrikdė, mano akimis žvelgiant, keista slaviška tradicija: vos ne ant visų gyvenamųjų namų vartelių ar durų (kai kur net ant medžių, autobusų stotelėse ir kitose viešose vietose) iškabinti atminimo lapai (panašūs į skelbimus) su čia gyvenusių ir mirusių žmonių pavardėmis, nuotraukomis, biografijomis… Minimos ne tik metinių mirimo sukaktys, bet visi tą mėnesį mirusieji, ir nesvarbu, kiek metų praėję…
Mums neįprastas mirusiųjų atminimo ir pagerbimo būdas, prisipažinsiu, gerokai slegiantis, tarsi vaikščiotum po šermenų miestą – nekropolį. Jaudulį suvaldęs suvoki, kad visi miestai, miesteliai, kaimai priklauso mirusiesiems, tik laikinai perleisti, paskolinti, patikėti gyviesiems, kurių laikas daug trumpesnis nei į Amžinybę išėjusiųjų… Jiems turėtume būti dėkingi už tai, kas sukurta, palikta. Vienok, vasaros – atostogų- kelionių metą taip sunku mąstyti apie savo laikinumą, vienaip ar kitaip suvokiamą Anapusybės artumą.
Norėdama perprasti – prisijaukinti svetimą kultūrą, bandau atsigręžti į senąją lietuvių – kiekvienas didesnis kaimas, ypač labiau nutolęs nuo miestų, turėjo čia pat, ant kalnelio, iš kurio toliau matyt, savas kapinaites, kuriose ilsėdavosi kelios kartos. Ir šitai netrikdė gyvųjų, netrukdė nei darbus dirbti, nei linksmintis, o skausmo valandą buvo kur paliūdėti, pasiguosti mirusiai motulei, ilgesį, vargelius išraudoti…
Tautinės tapatybės ieškant
Bulgarijoje iš tiesų yra ką pamatyti, nors pirmas įspūdis mane išmušė „iš vėžių“– niekaip negalėjau užčiuopti bulgariškumo esmės, t.y. to, ką vadiname tautiškumu. Suprantama, gulėdamas paplūdimy negali perprasti prigimtinių tautos bruožų. Bet net ir Bulgarijos istorija pasidomėjęs, vargiai atsakysi, koks (kieno?) kraujas teka bulgaro gyslomis.
Pasitelkdama Vydūno teoriją, teigiančią, kad pagrindinis ir prigimtinis tautos požymis glūdi kraujyje, per kurį perduodama kiekvienos tautos savastis, mąsčiau: čia, vidurio Europoje, gyveno trakų gentys, kurias nukariavo graikai (senuosiuose miesteliuose daug gyventojų skelbiasi esą jų tiesioginiai palikuonys!), po to – romėnai, po to – turkai osmanai, laikę priespaudoje ilgiausiai, po to užplūdusios slavų gentys, suteikusios dabartinei bulgarų kalbai pagrindą. Tad bulgaras, kaip vietinio gyventojo genotipas, savyje turi visko daug. Tas viskas „daug“ dar nėra kūrybiškai panaudojamas, neatskleistas, neatradęs savo vietos tautų tarpe. Bulgarai net savo nacionalinio patiekalo neturi – viskas pasiskolinta, perimta iš kitų.
Dievuli, kokie mes, lietuviai, šiuo atžvilgiu turtingi: turime savą, unikalią, labai seną kalbą, savas dainas, savas tradicijas, išlaikėme savo prigimtinį tikėjimą, kurio nesugebame įvertinti kaip paveldo, davusio pagrindą ir dainoms, ir pasakoms… Visgi verta buvo atskristi į Bulgariją, kad šitai įvertinčiau, pasididžiavimą pajusčiau, ne deklaratyvų – tikrą. Bulgarija nusivyliau, kelione – ne…
