E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: provokacija; agentas provokatorius (VI) (12)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šį kart pasigilinsime į provokacijas. Neabejoju, tai visiems girdėta sąvoka. Paprastą provokacijų meną puikiausiai gali įvaldyti ir, pavyzdžiui, Jūsų žmona ar nepatenkinti kaimynai. Kaip kitaip, pavyzdžiui, pavadinsi (ak, tos Ievos, Mildos, savųjų pramočių dukterys!) suburkavimą Jums ausin gaivų šeštadienio rytą, kai ji šypsodamasi įteikia kavą ir lyg netyčia atsitiktinai atsidūsta: „Ak, mielasis, žinai, praeitą savaitę mačiau toookią žavingą rankinę… ir už tokią menką kainą…“ (tai laikytina „pozityviąja provokacija“). Kitas atvejis, kai Jūsų deivė, mylimoji ir Jūsų akių šviesa ūmai sužaibuoja akimis ir suspinga, dažniausiai aukštais tonais: „Jei tu ne… (įsirašykite patys), jei tu būtum … (įsirašykite patys), tada tu…!“ (įsirašykite patys). Tada išraiškingai trinkteli durimis ir netrukus iš už jų pasigirsta tikras (ar tariamas) kūkčiojimas ir vargas Jums, jei, sutrikęs ir suglumęs, tučtuojau nerasite jai tinkančio sprendimo (šis atvejis vadintinas „negatyviąja provokacija“).  Tačiau tikrąjį provokacijų aukštąjį pilotažą yra įvaldę propagandistai. Kur jau ten Jūsų žmona ar irzlus kaimynas! Taigi, gerbiamieji…

10. Provokacija (angl.: provocation)

Provokacija yra vadinama tokia propagandos technika, kuri stumia jūsų priešą ar kokią nors visuomenę veikti naudingu propagandos subjektui (t. y., propagandos vykdytojui) keliu. Tai vienas iš galingiausių įrankių Kremliaus informacinio karo arsenale, nors, pažymėtina, šio propagandos išradimo autorinės teisės priklauso tikrai ne jiems: provokacija egzistavo tiek seniai, kiek pasaulyje apskritai egzistavo kokia nors priešiška propaganda. Kita vertus, daugumos šiandieninio informacinio karo specialistų nuomone, visgi tenka pripažinti, kad būtent Rusija šią techniką smarkiai patobulino ir, galima sakyti, pakylėjo į lig tol neregėtą lygį. Taip pat vertėtų įsidėmėti, kad atskirais atvejais provokacija, kaip propagandos technika, gali būti taikoma ne tik taktinėms reikmėms, bet ir kaip atskira propagandos strategija.

Paprastai kalbant, „provokacija“ reiškia tai, kad propagandistai pasistengia perimti savo nusižiūrėtų „taikinių“ kontrolę ir stengiasi skatinti pastaruosius daryti tai, kas diskredituotų pačius taikinius ir padėtų propagandistams. Pasitelksiu pavyzdį: tarkime, kur nors internetinėje diskusijoje eilinį kartą suremia špagas „troliai“ ir „elfai“. Priklausomai nuo abiejų pusių verbalinio (žodinio)  agresyvumo ir savitvardos, neatmestina, kad staiga gali įsiplieksti emocijos, koks nors „elfas“ netikėtai sureaguoja aštriau ir – bac! 10, 20, 30 „trolių“ aimanuoja ir skundžiasi: tai va jūs, neva „geriečiai“, kokie jūs, jūs mus įžeidžiate, jūs mūsų teises pažeidžiate, jūs kurstote tą, aną, trečią ir penktą ir t.t.

Provokacijos, kaip propagandos technikos, mechanizmas atrodo maždaug šitaip: propagandos subjektas (vykdytojas) įdiegia savo vadinamuosius „agentus provokatorius“ (šią sąvoką pateiksiu žemiau) ir palenkia jau egzistuojančius visuomenės aktyvistus savo pusėn (žr. ankstesniuose straipsniuose aptartą „naudingų idiotų“ atvejį). Tuo atveju, kai propagandos subjektai naudojasi radikalesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, propagandos reikmėms pasitelkia kokius nors ekstremistus, pastaruosius išprovokuoti daryti kokius nors destruktyvius dalykus nėra, deja, taip jau ir sunku. Palyginimui pasitelksiu pavyzdį: prieš keletą savaičių Estijos saugumo tarnybos aptiko savo valstybėje būtent šio tipo „provokaciją“: kai iš Rusijos į Estiją buvo „atsiųsta“ Rusijos ekstremistų nacionalistų grupė su tikslu „suvaidinti“ vietinius. Kaip rodo propagandos technikų taikymo istorija, kai kuriais atvejais tokie ekstremistai gali būti netgi ir specialiai, pavadinkime, „sukuriami“ netgi ir ten, kur jų nei kvapo nebuvo, o tokiais gabumais, vėlgi tenka pripažinti, Rusija garsėjo dar nuo carinės „ochrankos“ laikų.

Nepaisant to, kad, kaip propagandos technika, „provokacija“ nėra labai, pavadinkime, delikati ar švari, ji veikia stulbinamai efektyviai, ypač tais atvejais, kai propagandos subjektai per daug nesuka sau galvos, kiek nelemtos ar netgi tragiškos gali būti galutinės jos pasekmės. Kartais šiems propagandos triukams pagelbsti ir, deja deja, nemažas skaičius lengvatikių Vakarų šalyse. Klasikinis tokios situacijos pavyzdys yra sovietų dar 1920 m. surengta provokacija, istoriniuose šaltiniuose labiau žinoma kaip bolševikų operacija „TRUST“.

O buvo taip… Po pilietinio karo Rusijoje bolševikai kaip ir įgijo galimybę kontroliuoti šalį iš vidaus, tačiau vis dar išliko viena juos neraminusi problema: vadinamieji „baltieji“ emigrantai, kuriems pavyko pasitraukti į užsienį. Laisvojoje Europoje „baltieji“ jautėsi gana saugiai, jaukiai ir netrukus ėmė kurti Rusijos išlaisvinimo iš bolševikų planus. Kaip visi suprantame, tokia įvykių eiga bolševikams visiškai netiko. Taigi… Netrukus kažkokiu paslaptingu būdu „baltųjų“ emigrantų mėgstamos Paryžiaus ir Berlyno kavinės knibždėte knibždėjo gandų apie slaptą antibolševikinę pogrindžio organizaciją SSRS, vadinamą Centrinės Rusijos Monarchistų sąjunga. „Baltųjų“ emigrantų viltys pagelbėti šiai organizacijai išlaisvinti gimtą kraštą iš bolševikų tapo tokios stiprios, kad palyginti ilgą laiką jų bendruomenė teikė šiai šešėlinei organizacijai politinę ir finansinę paramą, lygiai taip pat, kaip darė ir keletas Vakarų šalių saugumo tarnybų, panorusių pasinaudoti proga atsikratyti bolševizmo.

Tuo tarpu bolševikinės saugumo tarnybos tuo metu Vakarams dar neatrodė esančios nei itin tvirtos, nei itin patyrę. Galima sakyti, tai ir buvo didžioji klaida. Keletas „baltųjų“ emigrantų dargi „sugebėjo“ nelegaliai patekti atgal į Rusiją, turėdami kilnų tikslą – padėti minėtai antibolševikinei pogrindžio organizacijai. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, netgi tokie garsūs asmenys, kaip buvęs revoliucionierius Borisas Savinkovas, kuris, po ryšių su bolševikais nutraukimo ir pabėgimo į užsienį, tuometinėje Maskvoje buvo laikomas priešu Nr. 1. Deja deja… Tiek Borisas Savinkovas, tiek ir visi Rusijon patekę „baltieji“ emigrantai ar šnipai, bandę užmegzti ryšius su paslaptingąja „antibolševikine“ organizacija, dingo be pėdsakų. Visa minima operacija „TRUST“ tebuvo išmoningas bolševikų sukurtas miražas – jokia Centrinės Rusijos Monarchistų sąjunga niekada neegzistavo, tai tebuvo  bolševikų saugumo specialistų triukas. Vakarų šalių saugumo tarnybos ėmė įtarti kažką negero tiktai po kelerių metų, apie 1926-uosius. Tačiau per tą laiką sovietų slaptosios tarnybos vykdė šią pridengtą „melaginga vėliava“ (šią techniką jau aptarėme ankstesniuose straipsniuose) provokaciją daugiau nei penkerius metus. Tad suspėjo per tą laiką ne tik prisivilioti ir „neutralizuoti“ (patys suprantate…) keletą pačių aršiausių bolševizmo priešų ir Vakarų šalių saugumo tarnybų specialistų, bet ir privertė šias tarnybas išeikvoti begalę laiko, pastangų ir lėšų vaikantis miražą, tebuvusį sovietų provokacija.

Tarp kitko, įdomią su Baltijos šalimis susijusią detalę apie to laikotarpio įvykius pateikia V. Suvorovas, cituoju: „Vieni pirmųjų, neturėjusių patyrimo, saugumiečių darė daug esminių klaidų ir apsirikimų. Tada dar nepriklausomų Lietuvos, Estijos ir Latvijos valstybių kontržvalgyba įsakė, pavyzdžiui, visiems įtariamiesiems, tvirtinusiems esą pabėgėliai rusų karininkai, inžinieriai arba daktarai, užsirišti kaklaraiščius. Tuo būdu 1920 metais šituose trijuose mažuose kraštuose buvo demaskuota virš 40 GRU agentų. Tačiau tokiomis nesėkmėmis GRU nesileido sutrikdoma, nes ji pagrindė galinti trūkstamą kokybę pakeisti kiekybe. (…) Jeigu vienas iš 100 į užsienį pasiųstų agentų pasirodė esąs gabus ir jeigu jo gabumas kompensavo jo išsilavinimo trūkumą, to pradžioje pakako.  Niekas nesirūpino demaskuotais agentais. Jie patys turėjo žiūrėti, kaip išsisukti. Sovietų Sąjunga niekada neprisipažins, kad žmonės, kuriuos ji siunčia į užsienį, priklauso sovietų slaptajai tarnybai.“

Provokacijos gali būti dvejopos:

  1. Pozityvi provokacija.
  2. Negatyvi provokacija. 

1. Pozityvi provokacija yra pagrįsta kokiu nors iš pažiūros priešui ar propagandos vykdytojų oponentui naudingu pasiūlymu. T.y., siūloma tam tikra viltis, nauda ar kokia nors galimybė, užmaskuota taip, kad priešas ar oponentas ne iš karto susivoktų. Kitaip tariant, iš esmės propagandos vykdytojai priešui pasiūlo vadinamąjį „Trojos arklį“. Apie tai yra perspėjęs dar išmintingasis Sun Tzu, cituoju: „Apskritai mūšyje su priešu susiimama teisingoje kovoje, o laimima gudraujant. Todėl tie, kurie griebiasi gudrybių, yra beribiai kaip dangus ir žemė, neišsenkantys kaip Jangdzės ir Geltonoji upės. (…) Tie, kurie sugeba priversti judėti priešininką, parodo jam pajėgų išdėstymo formą, o priešininkas būtinai eina iš paskos. Kai priešininkui kažkas duodama, jis būtinai ima. (…) Jie nauda priverčia priešininką judėti, o pasitinka jį netikėtumu. (…) jeigu priešas apgaulingai traukiasi, nesivyk jo (…) jeigu priešas siūlo tau jauką, nepraryk jo.“ Aišku, man asmeniškai kebloka įsivaizduoti tipingą Kremliaus propagandistą kaip, atleiskite, didingai srūvančią Jangdzės  upę… Bet visi kiti šio senovės Kinijos generolo, karo stratego ir filosofo patarimai tikrai verti įsiklausyti !                      

Kaip panašios provokacijos gali būti daromos mūsų dienomis ir, pavyzdžiui, kasdieniame visuomenės gyvenime? Labai įvairiai… Vertėtų suklusti ir budriai pastatyti ausis, gerbiamieji, jei: a) kas nors stumia Jus į situaciją, po kurios neva būtumėte skolingas kokią nors atseit „paslaugą“; ypatingesniais atvejais Jums gali bandyti sudaryti įspūdį, kad tokia neva kažkokia „paslauga“ Jums buvo daroma, nors to niekada nebuvo; pastarasis atvejis mūsų dienomis neretai pasitaiko, siekiant palenkti propagandistų pusėn jaunąją kartą, ypač mokslo ir kultūros srityse; b) kas nors siūlo kokią nors abejotiną „naudą“ dabar ar ima įtartinai tikinti, kad jeigu Jūs padarysite tą ir aną, tokia „nauda“ būtinai bus ateityje; c) jei asmenys atrodo esą pernelyg, nenatūraliai entuziastingi, įtraukdami Jus į kokias nors veiklas (šią situaciją atpažinti sunkiau, tačiau per tam tikrą laiką įmanoma išmokti atskirti saldžialiežuvavimą nuo tikrovės) ir panašiai.

2. Negatyvi provokacija. Tai tokia provokacija, kai panaudojamas vadinamasis „jaudinančio neigimo“ principas. Palyginimui pasitelksiu posakį: „Draudžiamas vaisius yra saldus“. Ar jis saldus, ar ne, mes to nežinome, kol neparagavome. Bet pats faktas, kad tai uždraustas vaisius, daro tą vaisių labiau patrauklų (šią seną tiesą žino daugelis tėvų ir jaunimo ugdytojų).

Negatyvios provokacijos pavyzdys galėtų būti vieno prancūzų agronomo istorija. Žinomas prancūzų agronomas A. Partmentjė (Antoine Parmentier) sykį sėdėjo kalėjime Vokietijoje. Ten jį maitino bulvėmis ir taip jau susiklostė, kad ši daržovė jam labai patiko. Sugrįžęs Prancūzijon, Partmentjė  nusprendė auginti šias naudingas daržoves ir prancūzams, bet niekas jomis nesižavėjo. Žinot, naujas produktas, nauja rinka… Tada agronomui šovė gudri mintis: 1787 m. jis kreipėsi į Prancūzijos karalių su prašymu išduoti leidimą sodinti bulves viename ypatingai nederlingame žemės sklype. Jis taip pat paprašė karaliaus, kad lauką dieną saugotų vienas kareivių dalinys. Bet tik dieną! Naktį kareiviai išvykdavo. Netrukus bulvės, taip gerai saugotos dieną, bet ne naktį, ėmė atrodyti vietos gyventojams kaip „uždraustas vaisius“, t. y., labai viliojantis. Rezultatas: vietiniai gyventojai nakties metu ėmė vogti bulves iš jo lauko  –  ir sodinti savuosiuose.

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad, kaip propagandos technika, provokacija gali būti taikoma ganėtinai plačiai. Antai Timotis L.Tomas (Timothy L. Thomas), nagrinėdamas Rusijos atvejį, pabrėžia, kad „kuo Rusija tikrai skiriasi, tai tuo, kad [Rusijai] yra būdingas konceptualus informacinės operacijos supratimas kultūriniu, ideologiniu, istoriniu, moksliniu ir filosofiniu atžvilgiu. Skirtingos logikos prizmės gali lemti visiškai skirtingus (…) ketinimus, tikslus, letalines pasekmes arba kėsinimosi į [kitų valstybių] suverenitetą formas;  ir ši logika gali pasireikšti naujais metodais, siekiant atakuoti numatytus taikinius visiškai netradiciniais ir kūrybiškais būdais“. Kalbant paprastais žodžiais, – priešiškos propagandos subjektams (t. y., vykdytojams), pasirinkus taikinį ir tikslą, vienodai tinka daug sričių: jų taikiniu pasirinktose valstybėse skleidžiamos atitinkamos ideologijos, kultūros, istorijos, mokslo ir kitos. Šis modelis yra gan veiksmingas, nes, taip jau susiklostė, mes esame linkę klasifikuoti: čia ideologija, o čia – istorija, čia kultūra, o štai čia – politika… ir panašiai. Todėl tikrai ne kiekvienam gali ateiti galvon mintis, kad, vertinant iš propagandos vykdytojų požiūrio, propaganda su tikslu paveikti kokios nors valstybės politiką gali būti vykdoma visai net ir ne tiesiogiai per politiką, o, pavyzdžiui, per tos valstybės kultūrą; propaganda su tikslu paveikti valstybės visuomenės požiūrius į suverenitetą gali būti vykdoma pasitelkus istoriją ir panašiai. Juolab kad priešiška propaganda neretai vykdoma remiantis principu „Tikslas pateisina priemones“, apie kurį, manyčiau, daugelis iš Jūsų jau esate girdėję.

Tiek apie provokacijas, gerbiamieji.

11. Agentas provokatorius (angl.: agent provocateur)

O sąvoką „agentas provokatorius“, ponios ir ponai, galima paaiškinti labai trumpai ir paprastai: tai asmuo, kuris veikia ir skatina veikti kitus priešo interesams reikalinga ir naudinga linkme. Įdomumo dėlei dar galima pridurti, kad per paskutiniuosius pora metų netgi JAV visuomenė susidūrė su panašiais reiškiniais ir jų masinės informacijos priemonėse vis dažniau šmėkšteli pripažinimai, kad visuomenė ėmė susidurti su amerikiečių lig tol nematytais dalykais: provokacijomis, „melaginga vėliava“, netgi ir su „agentais provokatoriais“, kurie neretai skatina viešuose renginiuose dalyvaujančius asmenis (pavyzdžiui, taikius nekaltus protestuotojus) imtis kokių nors agresyvesnių ir įstatymus pažeidžiančių veiksmų. Žodžiu, jei netyčia pakliūtumėte į kokį mitingą, demonstraciją ir panašiai, kur kas nors staiga imtų siūlyti, neduokdie – „…ei, klausyk, gal einam ir išbaladojam kokį automobilio langą ar sudeginam kokią vėliavą?“ – atsargiau, gerbiamieji, atsargiau !..

Tai tiek šįkart, ponios ir ponai. O kitąsyk pakalbėsime apie „dispozicijas“, paprasčiau tariant – žmogiškąją prigimtį ir dėl ko ji tokia svarbi propagandos vykdytojams.

Laukite tęsinio. Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Parengta pagal:

Darczewska J. „The Devil Is In The Details: Information Warfare In The Light Of Russia’s Military Doctrine”. Point of View. Ośrodek Studiów Wschodnich, nr. 50, 2015.
Einmann A. Venemaa sokutas Sinimägede üritusele oma natsi. http://www.postimees.ee/4077167/venemaa-sokutas-sinimagede-uritusele-oma-natsi
Shepherd G.D. Iron Maze: The Western Secret Services and the Bolsheviks, 1998.
Sun Tzu. Karo menas, 2007.
Suvorov V. GRU: Ieties smaigalys, 1997.
Timothy L. Thomas. Dialectical versus Empirical Thinking: Ten Key Elements of the Russian Understanding of Information Operations // Journal of Slavic Military Studies, nr.1, 1998. 
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Vilnius, 2015.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *