A. Navys, M. Sėjūnas. Kai kvailystė plinta greičiau už pavojaus signalą

Kol žiniasklaida ir politikieriai toliau užsiima vietinės smėlio dėžės reikalų viešaisiais ryšiais, mes norime atkreipti dėmesį į incidentą Rumunijoje, kurio metu, kaip manoma, rusų dronas įskriejo į Galaco miesto daugiabučio dešimto aukšto butą. Įvykus sprogimui, kilo didelis gaisras, bet žmonės, regisi, rimčiau nenukentėjo, nes jų tiesiog nebuvo šalia.

Tai – dar vienas signalas, jog gyvendami greta kariaujančių kaimynų, turime būti pasirengę viskam, ypač grėsmei iš oro. Nesvarbu, ar toks smūgis būtų tyčinis, ar netyčinis. Kviečiame nutraukti diskusijas, liežuvių karus ir visas pastangas dėti oro erdvės saugumui ir, žinoma, visos mūsų šalies teritorijos – ore, vandenyje ir žemėje – gynybai.

Nepaisant itin gausaus informacijos srauto, įvairių nuomonių, nuomonėlių lavinos dėl praėjusią savaitę paskelbto oro pavojaus mūsų šalies rytinėje dalyje, negalime tylėti, matydami, kaip spėriai plinta žmonių gerovei, sveikatai ir gyvybei pavojinga informacija.

Visų pirma, kad ir kaip kritikuotume (ten, kur reikia) mūsų šalies civilinės saugos ir įspėjimų sistemą – o mes buvome jos kritikai – sprendimas skelbti oro pavojų dalies šalies teritorijoje yra tikrai didelis žingsnis pirmyn, mes jį labai sveikiname.

Taip, buvo klaidų, nesusipratimų, bet pagaliau padarytas labai reikalingas veiksmas, kurio mes seniai siekėme.

Sprendimas skirtas apsaugoti visus, ne tik pirmus tris išrinktus mūsų šalies piliečius nuo galimos nelaimės, turto sugadinimo, o gal ir nuo žūties yra gerokai pavėluotas, bet teisingas. Ir visai nesvarbu, ką postringauja dėdės ir tetos, niekada gyvenime nepatyrę sprogimo bangos ar nebandę gelbėti gyvybės savo artimui, kuriam sprogmuo ties dubens kaulais nutraukė abi kojas.

Dronai, kurie buvo įskridę į Lietuvos teritoriją ir nukrito ne miestų ribose, ne gyvenamųjų namų teritorijose – tik atsitiktinumo, o gal kvailius lydinčios laimės dėka nieko nepražudė. Turime suvokti, kad šitas pavojaus signalas buvo (yra) tam, kad išmoktume saugoti savo ir savo bendrapiliečių gyvybes.

Nevykėliai ir žiopliai, labai drąsūs klebendami klaviatūras, gali taukšti, kad nieko nebijo, kad nuo kažkokio ten drono tikrai rūsyje nesislėps, drąsuoliai – kad į juos šaudys savigynai įsigytais pistoletais – puiku, laisvoje šalyje tai jų teisė į nuosavą viešai reiškiamą begalvystę. Tačiau išmintingesni laiko pasiruošti turėjo.

Ir dar turi. Taip, kai kurios priedangos neįrengtos, kai kurios užrakintos, dar kitos – tik pažymėtos ženklais, kaip ir daug kas mūsų skaitmeninių prezentacinių skaidrių pasaulyje.

Bet tai yra vietinės valdžios, kai kurių privačių struktūrų, bendrijų ar, dažniausiai, pačių žmonių abejingumo problema. Bet valstybės, šiuo atveju, kariuomenės pareiga yra įspėti apie artėjantį pavojų.

Kiekvieno kvailio nei policija, nei kariuomenė, nei vyriausybė į priedangą nenuvilks, per prievartą savo ir artimųjų gyvybės saugoti neišmokys.

Galima kiek nori kritikuoti perspėjimo sistemą, sakyti „aš nebijau“, „man nusispjaut“, galima oro pavojaus metu vaikščioti išsižiojus, filmuoti dronus selfiams, užsilipus ant dvylikaaukščio stogo stebėti padanges. Bet jeigu kažkas nutiks – tai jau bus jų pačių pasirinkimo reikalas.

Ir tai, kad sistema pagaliau pradėjo veikti, yra labai gerai. Daug blogiau buvo tuomet, kai dronai su sprogmenimis skrisdavo virš mūsų galvų, o atsakingieji tylėjo suraukę subines, raštuose raitydami pasiteisinimus, kad nenorėjo „sukelti panikos“.

Toks požiūris mus siutino savo neįtikėtinu abuojumu, nes buvo „statoma“, kad „tai“ neįvyks, kad „to“ tikimybė labai maža, kad rusai „taip“ nedarys. Kad „toks“ dronas su užtaisu į didesnį miestą neįskris, į pastatą nesitrenks, o jei trenks, tai nesprogs, o jei ir sprogs, tai jame gal nebus daug žmonių.

Bet, tačiau, o jeigu. O jeigu taip įvyktų?

Nekalbame apie milžinišką smūgį pasitikėjimui valstybe, klausiame daug paprasčiau: kaip jaustųsi asmenys (ne)priėmę atitinkamų sprendimų?

Burbėdami, raukydamiesi, tačiau saugotis išmoksime. Bus ir anekdotinių situacijų, kaip antai toji, kuomet mokinukai buvo verčiami lįsti po stalais ir su tikybos mokytoja kartu melstis. Nepiktai pasijuokėme ir iš istorijos, kai moteriškė šiltnamyje laukė oro pavojaus pabaigos, tačiau neturėdama ryšio, nespėjo pas daktarą.

Ponia agurkų šiltnamį pasirinko, kaip priedangą, iš jo niekur nėjo iki penkių valandų vakaro, visą dieną išsėdėjo be vandens, tačiau džiaugėsi, kad po ranka bent turėjo ridikėlių užkrimsti.

Tačiau kitos kvailystės – valstybės mastu – kur kas pavojingesnės ir plinta daug greičiau negu racionalus žodis. Argumentus reikia sugebėti išgirsti; klausyti, skaityti ir pasitikėti tais, kurie iš tikrųjų supranta, koks yra pavojus – kariškiais, specialistais, žmonėmis, kurie žino, kas yra dronas, kas yra ginkluotė, kas yra sprogmenys ir koks jų keliamas pavojus.

Tuo tarpu kvailystė remiasi emocija, ji plinta, kaip virusas, kaip visažinystė, kuria serga ir žinomi politikai, ir įtakotojai. Visu rimtumu aiškinama, kad neva iš Ukrainos į Rusijos šiaurę skrendantys dronai, šiaurinėms daugiabučių pusėms nepavojingi. Todėl esą butų, kurių langai šiaurinėse pusėse, gyventojams pavojaus nėra.

Pavojus, tiesa, nedidelis, neva grėstų pietinės pusės langams, bet blogiausiu atveju įskridęs dronas susprogdintų servizą ar nukritęs apgadintų automobilį kieme, todėl į priedangą eiti nereikia, galima tiesiog užsidaryti ir pabezdėti tualete.

Tai yra absurdas. Kvailystė. Pavojinga kvailystė. Ir štai dėl ko.

Dronai, naudojami stambių objektų Rusijoje naikinimui, neša didelę sprogstamąją galią turinčius užtaisus. Ilgojo nuotolio smogiamieji dronai kaip „Liutyi“ ar „Bober“ gabena dešimtis kilogramų sprogmenų, o modernesni FP-1 dvisparniai gali nešti apie 80 kilogramų užtaisą. Maksimali kai kurių šiuo metu naudojamų dronų keliamoji galia leidžia gabenti iki 120 kilogramų sprogmenų.

Tokio drono smūgis į gyvenamąjį pastatą, ypač lengvos konstrukcijos, gali sugriauti didelę dalį laikančiųjų atramų, sukelti gaisrą, stogo ir sienų griūtį. Tai rimtas ir didelis pavojus gyvybėms.

Kitas dalykas, kad plačiai nuvilniję tokių visažinių patarimai skamba kaip kvietimas. Ne šokiui, ne skaniai papietauti, o prieš Ukrainą kariaujančioms valstybėms išmėginti šiaurinėse pastato pusėse balkonuose (to, beje, negalima daryti) rūkančių bebaimių narsuolių drąsą.

Kita viešai platinama kvailystė yra ta, kad esą Rusija, negalinti laimėti karo prieš Ukrainą, puls Lietuvą ar kitas Baltijos šalis tam, kad pasiektų lengvą pergalę ir ją parduotų savo piliečiams. Šią Kremliaus žinutę platina tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pusrutulyje asmenys be vieno smegenų pusrutulio.

Tai yra nepridengtas, kreivai susiūtas Kremliaus naratyvas, skirtas mus gąsdinti. Maskva tik Zacharovos ir Peskovo seilėteškiu geba grasinti Jerevanui dėl posūkio į Vakarus.

Apie kokį tiesioginį ginkluotą konfliktą, užpuolimą, karą prieš NATO šiuo metu galima kalbėti? Trinkit ir neskaitykit tokių bei panašių kliedesių.