Č. Iškauskas. Lietuva – ant naujos okupacijos slenksčio?

O vis dėl to kokie tie lietuviai naivūs… Jų nepamokė nei lenkų agresija 1920 m., kai buvo okupuotas visas Vilniaus kraštas, nei pasaulio galingųjų abejingumas, ginant Lietuvos nepriklausomybę nuo vakarinių ir rytinių agresorių, nei klastingas SSRS ir nacistinės Vokietijos sąmokslas, nei nacių garantijos išvijus Raudonąją armiją Lietuvos likimą perduoti į jos pačios rankas, nei viltingi ir neištesėti Amerikos pažadai tuoj tuoj išvaduoti ją iš sovietinės okupacijos… Ir pridursiu: vargu ar bus išmoktos Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamokos.

Nepatyrusiems Lietuvos derybininkams atrodė, kad situaciją iš esmės gali pataisyti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Iš tiesų, pasirašius šį dokumentą, 1920 m. rugpjūčio 22 d. bolševikai pasitraukė iš Vilniaus ir perdavė jį lietuviams. Tačiau Sovietų Rusija sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą – sutarties 2 straipsnio priedą, pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Maskvos veiksmai, siekiant paversti Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona. Tokia priverstinė sąjunga su bolševikais, turint galvoje Lenkijos valstybės vadovo generolo Juzefo Pilsudskio antikomunistinę poziciją, tapo uždelsto veikimo bomba, rašė istorikas.

Lenkų klasta pasireiškė nepraėjus nė trims dienoms, spalio 7 d. pasirašius Suvalkų sutartį. Dar prieš jai įsigaliojant, generolo Liucijanas Želigovskis (Lucjan Żeligowskiego) vadovaujami daliniai pradėjo karo veiksmus. Spalio 9 d. jie pradėjo okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Į konfliktą vėl teko įsikišti tarptautinei bendruomenei. 1920 m. lapkričio 29 d. Kauno stotyje, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos traukinyje, Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių atstovai sudarė paliaubas. Lenkijos atstovas prisiėmė įsipareigojimus už generolo L. Želigowskio kariuomenę ir pasižadėjo priversti jį paklusti šių paliaubų nutarimams. Bet viskas liko tik popieriuje. Nuo tada prasidėjo Vilniaus aneksijos procesas, pasibaigęs 1922 m. kovo 24 d., kada Lenkijos seimas priėmė nutarimą „Dėl valdžios Vilniaus krašte paėmimo ir kartu Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Tai dar labiau apsunkino Lietuvos veiksmus, trukusius visą tarpukarį, siekiant atgauti savo istorinę sostinę.

Tuometinis Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis tvirtino nedavęs generolui jokių įgaliojimų ir netgi pareiškė atšaukiąs jį į Varšuvą, tačiau iš tikrųjų ši okupacija buvo suderinta su aukščiausiais Lenkijos sluoksniais. Tai buvo paties J. Pilsudskio strateginio plano atkurti 1795 m. galutinai iširusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR) dalis. Kaip generolo istorinę siekiamybę tokias generolo užmačias dar buvo galima pripažinti, tačiau buvo aišku, kad, kaip ir prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar Lietuvai būtų atitekęs vasalo vaidmuo…

Įvykiai rutuliojosi palyginti greitai. 1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į „Vidurio Lietuvos“ Seimą, kuriuos dauguma lietuvių, ir dalis žydų ir baltarusių boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2 proc., žydų 15,3 proc., baltarusių 41 proc., o iš viso dalyvavo 64,4 proc. rinkėjų (249 325 gyventojų), daugiausiai atžygiavusių ir čia paliktų kariškių bei atvežtų iš Lenkijos ir okupuotų vietovių lenkų. Išrinktasis seimas kreipėsi į Lenkijos Seimą, prašydamas prijungti kraštą prie Lenkijos.
Netrukus visos kortos atsiskleidė: Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė, ir 1922 m. kovo 24-ąją Lenkijos Seimas „Vidurio Lietuvą“ oficialiai prijungė prie Lenkijos. Balandžio 6 d. kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. 1925 m. gruodžio 22 d. vienodinant su Lenkijos administracija, Lenkijos Seimas įstatymu įsteigė Vilniaus vaivadiją. Vilniaus kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų.

Belieka pridurti, kad Vakarai tuomet Lietuvos negynė. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Lietuva kelis kartus bandė su Lenkija slapta derėtis dėl Vilniaus krašto ir tarpusavio santykių (1936 m., 1937 m.). Iš esmės situacija Vilniaus krašto klausimu pasikeitė Vokietijai pradėjus agresiją Europoje ir suartėjus su Sovietų Sąjunga. Iki tol buvusi jėgų pusiausvyra regione ėmė griūti, ir 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, taip faktiškai pripažindama Vilnių Lenkijai.

Klasikiniai okupacijos metodai

Kaune šurmuliavusiems Vilniaus vaduotojams teko laukti šiek tiek daugiau kaip 19 metų, kad 1939 m. spalio 28 d., lygiai 12 val., nuo Maišiagalos atskubėję generolo Vinco Vitkausko vadovaujami lietuvių būriai įžengtų į Katedros aikštę Vilniuje. Tai buvo įmanoma 1939 m. spalio 10-ąją pasirašius SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir Vilnių perdavus Lietuvai, tačiau netrukus jos teritorijoje įsikuria keturios Raudonosios armijos įgulos su maždaug 19 tūkst. sovietinių karių, ir tai vėl apribojo diplomatinį Lietuvos savarankiškumą. Ji pateko į kitos okupacijos gniaužtus.

Sovietinė okupacija buvo dar žiauresnė ir klastingesnė. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Molotovo ir Ribbentropo paktą, o po 35 dienų Vidurio Europą perdalinusius slaptuosius protokolus, nacistinei Vokietijai sužvanginus ginklais, subraškėjo ir Vilniaus krašto okupacinė struktūra, ir visos Lietuvos likimas. Rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, po keleto savaičių Raudonoji armija įžengė į Vakarų Ukrainą, Baltarusiją ir Vilniaus kraštą.

Istorikas Egidijus Papečkys, rašydamas apie pirmąją sovietinę Lietuvos okupaciją, pastebėjo, kad tuomet tarptautinėje arenoje nebuvo likusios jokios jėgos, galinčios nors deklaratyviai palaikyti Lietuvą. Birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, Prancūzija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Didžioji Britanija praktiškai neturėjo reguliarios kariuomenės, o beveik visa karinė technika liko prie Diunkerko. Tada ir prasidėjo paskutinė pirmosios Lietuvos okupacijos fazė.

Tiesa, kaip pažymi Rusijos istorikas Michailas Meltiuchovas, Sovietų Sąjunga, užsipuldama Lietuvą, nereiškė jokių pretenzijų Latvijai ir Estijai. Tradiciškai ji įsikibo nagais į vieną Baltijos valstybę, kitoms palikdama viltį. Neva „nedraugiška“ Lietuva pati kalta: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietinius kariškius. Ir šiaip ji bloga. Vos į Lietuvą plūstelėjus Raudonosios armijos daliniams, „blogomis“ tapo ir Latvija su Estija. 1940 m. birželio 16-ąją prasidėjo ir šių šalių okupacija. Tačiau niekas Lietuvoje ir nepuoselėjo vilčių, kad į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos „pokalbį“ įsikiš Latvija ar Estija. Neseni karo veiksmai Suomijoje ne tik parodė, kad Sovietų Sąjungai galima sėkmingai pasipriešinti. Žiemos karas kėlė ir liūdnas mintis apie sovietų galybę, nekreipiančią dėmesio į nežmoniškus nuostolius. Suprantama, kad kai kas viltis siejo su Vokietija. Šiandien žinome, kokios tuščios buvo visos šios viltys. 1940 m. birželio 14 d. Lietuva, prislėgta sovietų ultimatumo, buvo vienui viena.

Dingstis okupacijai paprastai būna primityvi, kaip dukart du. 1920 m. lenkai savo agresija mums piršo „abipusiai naudingą“ ATR atgimimą, o sovietai pasinaudojo kaltinimais apie tariamus jų karių dingimus iš dislokuotų sovietinių įgulų. 1940 m. gegužės 25 d. sovietų vyriausybė įteikė notą, kurioje buvo išgalvota istorija apie raudonarmiečių grobimą bei kankinimą Lietuvoje. Esą Lietuvos saugumo tarnyba nusiteikusi priešiškai – tai rodo kareivių Butajevo ir Pisarevo, Švavgoneco, Šutco „dingimas“. Būdingas atvejis įvyko Alytuje, kai rusų kareivis savavališkai pasišalino iš dalinio ir keletą naktų nakvojo pas laisvo elgesio mergužėlę, ir Maskvai to pakako, kad lietuvius apkaltintų jo pagrobimu ir nužudymu, nors po keleto parų pasilinksminęs kareivėlis grįžo…

Sovietai neatsakė nė į vieną Lietuvos vyriausybės notą. Lietuvos vyriausybė ėmėsi energingų priemonių incidentui likviduoti. 1940 m. birželio 1 d. buvo sukurta speciali policija Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir N. Vilnioje, kad būtų užkirstas kelią išsišokimams prieš Raudonąją armiją. Gyventojams buvo uždrausta bendrauti su sovietų kariais.

Tačiau sovietų vyriausybė prasimanydavo vis naujų priekaištų, ir įtampa neslūgo. Taip SSRS vyriausybė, siekdama pakeisti Lietuvos santvarką, pasinaudojo savo karių nedrausmingumu. O juk kartu su kariais atvyko jų šeimų nariai, specialiai parengti šnipai; jie ir buvo apmokyti rengti provokacijas. Taip J. Stalinas tikėjosi iš vidaus susprogdinti Lietuvos vyriausybę, vis labiau komplikuoti Lietuvos ir SSRS santykius. Galiausiai sovietai ėmė viešai kaltinti Lietuvos vyriausybę nesilaikant savitarpio pagalbos sutarties, esą Lietuvai, Latvijai, Estijai sudarius karinę sąjungą prieš SSRS.

Vėl siunčiami agresijos signalai

Istorinių kataklizmų projekcija į šiandieną būtina tam, kad mes kai ko pasimokytume. O pamokų pakanka, nes paruošiamasis etapas naujai okupacijai tęsiasi. Jam pagrindus padeda vadinamieji agresijos teoretikai. Štai pernai rugpjūtį rusų politologo Michailo Aleksandrovo paistalai jo internetiniame dienoraštyje neatsirado tuščioje vietoje, jie iki šiol turi simpatikų ir simptomatiškai projektuoja Maskvos elgesį buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose. Tada pirmiausia šis NVS šalių instituto politologas davė pylos Armėnijai, kuri „aiškiai palinko į Vakarus ir jau nėra patikimu mūsų sąjungininku“ (Jerevanas po to padarė atitinkamas išvadas), o štai Azerbaidžanas esą „žengia suartėjimo su Rusija žingsnius“ (pragmatine Baku politika Maskva niekada nebuvo patenkinta).

Be to autorius siūlė NATO įsiveržimo į Siriją atveju įvesti kariuomenę į Užkaukazę, tad Vakarams tektų mokėti didesnę kainą: „Rusija turi paspausti ten, kur turi didžiausią pranašumą, tai yra Baltijos šalis“. Autorius priminė Karibų krizę ir Vakarams piršo tokį pasirinkimą: „jeigu jie atakuos Siriją, pažeisdami tarptautinę teisę, mes užimsime Baltijos šalis“.

Pacituokime išsamiau. „Esu įsitikinęs, – toliau samprotavo M. Aleksandrovas, – kad Rusijos kariuomenė į Baltijos šalis bus įvesta su mažiausiais nuostoliais, o gal būt ir visai be jų. Na, nebent kas dėl kvailumo po tanku pateks, kaip buvo 1991 m. Maskvoje. Dar daugiau: manau, kad pusė Latvijos ir Estijos gyventojų rusų kariuomenę sutiks su gėlėmis, kaip buvo 1940 metais“. Toliau politologas dar labiau įsisiautėja: jis tvirtina, kad iki krizės Rusijai reikia pasitraukti iš Branduolinių bandymų draudimo sutarties ir išbandyti šį ginklą Naujojoje Žemėje, nes JAV kitos kalbos nesupranta. „Ir jau dabar mums reikia didinti karinės grupuotės pasirengimą prie Latvijos ir Estijos sienų, taip pat Kaliningrado srityje bei Baltijos regione. Galbūt tai prablaivins karštas galvas Vašingtone“,– dėstė politologas.

Apie tai DELFI rašėme pernai vasarą straipsnyje „Ar įmanoma nauja Baltijos šalių okupacija?“. Daugelis komentatorių tuomet puolė autorių, kad jis skatina tautinę neapykantą, dergia santykius su Rusija, kaltino tarnavimu Amerikai ir kokioms tik nori žvalgyboms. Prabėgo koks pusmetis. Permatomu propagandos šydu pridengta Rusijos agresija prieš Ukrainą, šiai išsirinkus naują valdžią ir ją patvirtinus Maidano balsais ir Maidano kovotojų krauju, dar kartą įrodė, kad teoriniai visokių Kremliaus politologų svaičiojimai yra rimtas signalas, ką agresorius numatęs artimiausiu laikotarpiu. Tai tarsi vos pastebimi žemės plutos virpesiai, kurie išduoda būsimą jos drebėjimą. Gal šie ženklai ir neatitinka nerimą keliančios, kai kuriose televizijose naudotos rubrikos „Pasaulis – ant naujo karo slenksčio“, tačiau istorija rodo, kad būtent taip – nuo propagandinio pasirengimo, nuo veidmainiško raginimo ginti savo tautiečius – ir prasideda didieji pasauliniai kataklizmai.

Tad šiandien su dar didesne motyvacija galime klausti „Ar įmanoma nauja Lietuvos okupacija?“ Atsakymas būtų kur kas tvirtesnis negu 1920-aisiais, 1940-aisiais ar 1991-aisiais. Liūdna pripažinti, bet istorija mėgsta kartotis… Tad nebūkime naivūs.