S. Birgelis. Griškabūdis – išskirtinės šventovės ir didžiųjų kalbininkų kraštas

Su lenkų rašytoja ir keliautoja Katažina Veglicka (Katarzyna Węglicka) tęsiame pažintinę kelionę po Lietuvą. Palikę ramųjį Barzdų miestelį, riedame keliu Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas tolyn į šiaurės rytus.

Už 11 kilometrų mus pasitinka Griškabūdis – Šakių rajono savivaldybės seniūnijos ir seniūnaitijos centras, jaukiai prisiglaudęs prie ramios Novos upės. Šis kraštas slepia išskirtinę medinę architektūrą ir gilią spaudos bei kovų dėl kalbos laisvės praeitį.

Žvalgomės po Sūduvos lygumas. Griškabūdis yra dar vienas asmenvardinis vietovardis, išsaugojęs pirmųjų gyventojų atmintį. Spėjama, kad čia pirmiausia apsigyveno kažkoks Griška (ar Griškus).

Kadangi XVII–XVIII amžiuje žodis „būda“ reiškė iš lentų sukaltą namelį, palapinę ar pastogę miško kirtėjams, medienos apdorotojams ir deguto virėjams, kaimo pavadinimas ilgainiui taip ir susiformavo – Griškos būda.

Sustojame miestelio centre. Senoji Griškabūdžio dalis susiformavo XIX amžiaus viduryje iš buvusio gatvinio kaimo. Sustojame, kur susikerta trys pagrindinės gatvės, sudarydamos netaisyklingą keturkampę aikštę.

Žmonės šioje vietoje kūrėsi XVII amžiaus pabaigoje. Iš pradžių tai buvo medienos apdorojimo vieta. Miškai buvo kertami, o rąstai plukdomi net į Dancigą (Gdanską).

Sintautų bažnyčios metrikų knygose Griškabūdis pirmą kartą paminėtas 1697 metais.

Svarbiu dvasinio ir kultūrinio gyvenimo postūmiu tapo 1743 metai, kai čia buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kiek vėliau Naumiesčio basieji karmelitai įkūrė vienuolyną, kuris veikė iki 1805 metų.

Vienuoliai stipriai prisidėjo prie vietos gyventojų dvasinio ugdymo. Gyvenvietė augo ir klestėjo. 1741 metais čia buvo 22 ūkiai. Nuo 1765 metų Griškabūdis jau oficialiai vadinamas miesteliu.

1819 metais pradėjo veikti parapinė mokykla. 1842 metais ji sudegė. Po dviejų dešimtmečių buvo atstatyta. Vėliau pakeista į valdišką pradžios mokyklą, ilgainiui į progimnaziją, vidurinę mokyklą, o šiandien – į gimnaziją.

Knygnešių takais ir laisvės kovų aidais

Einame Griškabūdžio gatvelėmis, kuriose vyrauja vienaukščiai, yra keli mūriniai ir dviaukščiai mediniai pastatai. Miestelis per savo istoriją skaudžiai nukentėjo nuo didelių gaisrų 1840 ir 1915 metais, tačiau kiekvieną kartą atsitiesdavo.

Kai carinė Rusija uždraudė lietuviškus rašmenis, Griškabūdžio apylinkės tapo svarbiu spaudos platinimo židiniu. Draudžiamąją lietuvišką spaudą čia drąsiai platino knygnešiai Motiejus Baltūsis, Antanas Baltrušaitis, Antanas Švedas ir kiti.

Įdomu, kad tarpukariu ir prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos vyriausybė planavo pro Griškabūdį tiesti geležinkelį (iš pradžių nuo Kazlų Rūdos iki Smalininkų, vėliau – iki Tauragės).

1940 metais darbai jau vyko. Miestelyje buvo įkurtas medicinos punktas darbininkams, tačiau prasidėjęs karas šiuos planus nutraukė. Po karo apylinkėse prieš sovietų okupaciją narsiai kovojo Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Vėliau sekė pilkas sovietmetis. Griškabūdis tapo kolūkio centrine gyvenviete.

Architektūros šedevras – Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Didžiausias Griškabūdžio pasididžiavimas ir pagrindinis kultūros paveldo bruožas, prie kurio sustojame – medinė Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pastatyta 1796 metais buvusios bažnyčios vietoje.

Ji yra vienintelė išlikusi tokio aštuonkampio plano medinė bažnyčia Lietuvoje, sujungianti klasicizmo ir liaudiško baroko bruožus.

Šventovės pagrindiniame fasade puikuojasi keturių kolonų dorėniškasis portikas su aštuonkampiu bokšteliu, o viduje akį džiugina neobarokiniai altoriai ir unikali polichrominė sienų tapyba. Šventoriuje išsiskiria 1933 metais pastatyta moderni gelžbetoninė varpinė, suprojektuota inžinieriaus Antano Bistricko.

Miestelio centre 2012 metų birželį atidengtas paminklas bendrinės lietuvių kalbos tėvui Jonui Jablonskiui, o netoliese esančiame Rygiškių kaime veikia jo tėviškės muziejus – suremontuotas namas-muziejus tapo bendruomenės švenčių ir susibūrimų vieta.

Šiandienos ritmas ir ateities svajonės

Šiandien Griškabūdis gyvena aktyvų seniūnijos centro gyvenimą, turi 2000 metais patvirtintą herbą bei vėliavą. Gyventojų skaičius per amžius stipriai keitėsi: 1827 metais čia gyveno 260 žmonių, 2001 metais bendruomenė perkopė tūkstantį. Pastaruoju metu čia yra apie 770 gyventojų.

Miestelyje verda gyva visuomeninė veikla. Seniūnijos pastate veikia bendruomenės centras, paštas, kirpykla, o šalia įsikūrusi gimnazija, vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka, ambulatorija bei vaistinė.

Žinoma, vietiniai gyventojai susiduria ir su kasdieniais iššūkiais – kultūros paveldo zonos taisyklės kartais riboja gyventojų poreikius, tenka spręsti netvarkingų negyvenamų namų problemą.

Šiuo metu vyksta dideli kanalizacijos darbai Griškabūdyje ir aplinkiniuose kaimuose. Bendruomenė norėtų turėti modernią kavinukę, poilsio parkelį su lauko scena prie miestelio tvenkinio ir daug kitų poilsiui ir turizmui reikalingų statinių.

Prieštaringi istorinės atminties ženklai

Vaikščiodami po miestelį, pastebime ir prieštaringus praėjusio šimtmečio ženklus. Čia vis dar stovi sovietmečiu pastatytas paminklas su užrašu „Žuvusiems tarybiniams kariams amžinas atminimas“. Šis monumentas kadaise buvo privaloma ideologinio kraštovaizdžio dalis.

Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m. vasarą ir rudenį), kai Raudonoji armija stūmėsi per Sūduvą vakarų link, Griškabūdžio apylinkėse vyko įnirtingi mūšiai. Žuvę tarybiniai kariai buvo laidojami masinėse kapavietėse. Griškabūdžio centre (šalia bažnyčios ir aikštės prieigų) buvo įrengtos Antrojo pasaulinio karo tarybinių karių kapinės.

Jose buvo pastatytas tipinis to meto betoninis paminklas su tarybine simbolika ir minėtu užrašu, skirtu žuvusių karių atminimui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tokie statiniai buvo vertinami nevienareikšmiškai.

Nors pačios karių kapavietės ir jų ramybė yra saugoma atsižvelgiant į tarptautines konvencijas, ideologiniai sovietiniai simboliai (kaip žvaigždės ar okupacinę armiją šlovinantys tekstai) pastaraisiais metais visoje Lietuvoje, įskaitant ir Šakių rajoną, yra demontuojami, paliekant tik aprašomąsias lenteles apie žuvusius asmenis.

Paliekame Griškabūdį. Mus lydi įvairūs jausmai. Nesvarbu, kiek datų nugulė istorijos puslapiuose. Reikšmingiausios yra tos, kurios lieka čia gyvenančių darbščių ir aktyvių žmonių širdyse. Mums atrodo, kad šis Sūduvos kampelis kažkam tikrai tapo tikruoju pasaulio centru.

Riedame ratais toliau. Į Kaimelį.