S. Lapėnas. Abejingumas žudo tiesą apie 1991 m. Sausio 13 įvykius

Negi įmanoma, kad 94-iems milijonams žmonių pasaulyje 1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje asocijuosis tik su amerikiečių mormonų tikėjimo skleidėjo nužudymo Vilniuje mitu?

Ar būtina propaguoti 1991 m. sausio 13-osios įvykius? Kiekvienas sveikai mąstantis Lietuvos pilietis atsakytų – taip, būtina. Ir ne tik todėl, kad tada buvo pademonstruota susitelkusios taikios pilietinės visuomenės jėga, gynusi savo laisvės vertybes nuo galingo ir ginkluoto priešo. Ir ne tik todėl, kad šią dieną prisimename žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę. Tikro Lietuvos patrioto meilė Tėvynei nesibaigia trijų reikšmingų Lietuvos nepriklausomybei datų paminėjimu metų bėgyje. Kova su mūsų istorijos iškraipymais ar bandymais ją perrašyti, svarbi šiandien, kaip ir prieš 25 metus. O gal net ir svarbesnė. Nuo mūsų kultūros ir istorijos propagavimo priklauso Lietuvos ekonomika, reitingai, investicinis patrauklumas, turizmas ir galų gale būsimų kartų ateitis. Ir čia matau rimtą problemą.

Laikoma, kad istoriją rašo laimėtojai. Tai istorija, kuri atsispindi mene, knygose ir tokiu būdu tampa pasiekiama viso pasaulio žmonėms ir įtakoja pasaulinę nuomonę apie buvusius įvykius. Šiandien, kai kinematografija vis labiau valdo mūsų protus ir sąmonę  (daugeliui lengviau pasižiūrėti meninį filmą bet kuria tema, nei skaityti knygas ar gilintis į dokumentinę kroniką), ji dažnai panaudojama ne tik prekių reklamai bet ir propagandai. Masinė kultūra, kaip propagandos forma, jau senai tapo „masinio naikinimo ginklu“. Todėl nestebina, kai žinomas rusų režisierius Nikita Michalkovas savo filme „12“ (filmas nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui 2007 metais) skleidžia įžūlų melą apie Lietuvos istoriją. Tačiau keista stebėti, kai užsienio žiūrovams skirtuose kūriniuose, dėl sunkiai paaiškinamų motyvų „mūsų draugų“ iš JAV nuoseklių ir kryptingų pastangų dėka, kuriami mitai apie Lietuvą. Atsitiktinumas? Ar turime ieškoti būdų, kaip kovoti su tokia propaganda?

Po to kai prieš kelis metus parašiau apie neleistiną pasityčiojimą iš mūsų nacionalinių simbolių seriale „Simpsonai“, mano skaitytojai iš įvairių šalių kartais atsiunčia pranešimus apie Lietuvos vardo paminėjimo atvejus įvairiuose užsienio filmuose. Praeitų metų pabaigoje draugai iš Amerikos atkreipė mano dėmesį į populiaraus JAV serialo „Legendos“ (filmas apie šnipus) antro sezono trečioje serijoje vaizduojamą Lietuvą 1991 metais. Nepaaiškinę konteksto jie atsiuntė man kadrą iš filmo, kuriame aiškiai įvardinta data ir vieta.

Gal esu nepataisomas optimistas, tačiau po praeitais metais pasirodžiusio pirmo ir vienintelio meninio filmo apie 1991 metus „Mes dainuosim“ („We Will Sing“), sukurto britų režisieriaus ir scenaristo Roberto Malano (Robert Mullan) pastangomis ir kaip tikėjausi žinomo užsienio žiūrovams, laukiau korektiško požiūrio į to meto įvykius. Nes kokia prasmė „rimtame“ seriale duoti nuorodą į Lietuvą, nurodant šią datą? Nesu kino kritikas, ir jei atvirai, tai mane ne labai jaudina panašių filmų meninė vertė. Tačiau svarbu yra tai, kokią žinią ir ideologiją skleidžia šie serialai pasaulinei visuomenei.

Manipuliacijos…

Serialą „Legendos“ paleido į eterį įtakingas amerikiečių kanalas TNT (TV channel – TURNER NETWORK TELEVISION), kurio žiūrovų auditorija apima 94,259 milijonus žmonių.

Susidomėjimas serialu buvo grindžiamas, ne tik galinga reklamine kampanija, bet ir žinomo aktoriaus Šono Byno  (Sean Bean) – superagento Martino Odumo (Martin Odum) vaidmenyje, dalyvavimu. Jau iki šio serialo pasirodymo, Šonas Bynas (Sean Bean) pakerėjo amerikiečių žiūrovus tragiškos rolės vaidyba seriale „Sostų karai“.

Prie serialo „Legendos“ reklamos socialiniuose tinkluose prisidėjo ir „Sostų karai“ autorius Džordžas Martinas, pademonstravęs nuotrauką su užrašu ant savo marškinėlių:  #DontKillSeanBean#Legends (ne žudykite  Šono Byno).

Aktyvios ir emocionalios reklamos įtakoje, net patys aršiausi kritikai pripažino, kad  šį serialą verta žiūrėti vien dėl Šono Byno (Sean Bean) puikios vaidybos.  Tokiu būdu žiūrovai buvo įvilioti į emocinius spąstus, kurių dėka iš anksto buvo priversti užjausti išgalvotą filmo herojų dėl išgalvotų pergyvenimų, net nesulaukus filmo pabaigos.

IMDb portale (The Internet Movie Database iš angl. – Internetinėje filmų duomenų bazėje), kur tarptautiniu mastu formuojama visuomeninė nuomonė apie tai, kokius filmus verta žiūrėti, apie 10 tūkst. serialo gerbėjų lėmė reitingą 7,6 (iš 10).

Palyginimui, tik 149 žmonės visame pasaulyje (negi tik tiek pasaulyje liko lietuvių?) išreiškė susidomėjimą filmu apie 1991 m. sausio 13 realią tragediją Lietuvoje filme „Mes dainuosim“ (We Will Sing) 2015 metais. Šio portalo reitingavimo sistema priklauso nuo balsavusių skaičiaus – kuo mažiau balsuojančių, tuo mažesnis filmo populiarumas. Tačiau, net ir šie balsai nulėmė  6,8 reitingą iš 10 galimų.

Aš neatsitiktinai atkreipiau jūsų dėmesį į serialo „Legendos“ reklaminę kampaniją (iš kurios mums dera pasimokyti, kaip reklamuoti savo pasiekimus). Tačiau, būtent čia ir atsiskleidžia galimybės lengvai nukreipti masinės auditorijos dėmesį nuo realios tragedijos, sutelkiant dėmesį į išgalvotus personažus. Būtent šias manipuliacijas ir įvykių interpretacijos akivaizdžios epizoduose apie 1991 metų Lietuvą.

Kas tavo draugas…

Šiame kontekste svarbu žinoti, kad TNT kanalas kaip ir naujienų kanalas CNN, įeinantys į Turner Broadcasting System, sukurti žinomo daugiamečio Rusijos simpatiko medijų magnato Tedo Ternerio (Ted Turner), kuris 2011 metais tapo pirmuoju kasmetinės Michailo Gorbačiovo fondo įsteigtos premijos „Žmogus pakeitęs pasaulį“ nominacijos „Gllasnost“ laureatu.

Prisiminkim, kad Lietuvos prokuratūrai taip ir nepavyko apklausti 1991 metais buvusio TSRS prezidento M.Gorbačiovo apie jo asmeninį dalyvavimą Sausio 13 dienos įvykiuose Vilniuje. Be to, Tedas Terneris savo pasisakymuose mėgsta pabrėžti, ypač vizitų Maskvoje metu, kad save laiko Gorbačiovo ir Putino draugu.

Prokremliška propaganda Amerikoje?

Grįžkime prie siužeto. Du sezonus iš eilės seriale „Legendos“ žiūrovas stebi kaip Šono Byno superherojus, periodiškai kenčiantis netikėtus atminties sutrikimus, nežiūrint į užsienio (JAV, Britanijos ir kitų šalių) specialiųjų tarnybų trukdymus, stengiasi išgelbėti pasaulį nuo piktavalių teroristų ir kitų niekadėjų. Jis demonstruoja stebuklingus persikūnijimus, vyriškumą, heroizmą ir mielaširdingumą, ir bukų amerikiečių agentų-biurokratų fone pasirodo kaip vienintelis žmonijos gelbėtojas. Atrodo lyg siužetas ir ne naujas?

Tačiau čia ir pasirodo manipuliavimas žiūrovo sąmone. Tik antro sezono paskutinėje serijoje, žiūrovas netikėtai sužino, kad visą tą laiką simpatizavo giliai užkonspiruotam Kremliaus agentui, kuris vykdė tiesioginius V. Putino įsakymus. Dar daugiau, peršama mintis, kad net pagrindinio herojaus atminties praradimo metu, kai užmiršdavo kam iš tiesų dirba, pasąmonė lėmė veiksmus naudingus Rusijai ir visam laisvam pasauliui. Norisi sušukti – „koks idiotizmas ir marazmas, brukamas žiūrovams“! Tačiau aš ne kino kritikas, todėl nevertinsiu man svetimos kūrybos meninę vertę.

Apie 1991 metų Lietuvą antro sezono trečios serijos filme „Legendos“.

Kaip supratote iš to kas parašyta, tikėtis objektyvumo iš serialo autorių yra naivu. Ir nors žiūrovai IMDb portale būtent šios serijos reitingą pakėlė iki 8,5 balų (kai viso serialo bendras reitingas siekia 7,6 balų), aš nesiūlau kam nors jį žiūrėti. Vien tam, kad negadinti sau nuotaikos. Pastebėsiu tik tiek, kad keisti epizodai apie Lietuvą iš viso nėra kaip nors susieti su viso filmo siužetu. Sunku net suvokti kodėl iš viso buvo parodyti tokie epizodai apie Lietuvą, kaip apie pasaulio kloaką. Jei kituose serialo epizoduose akys mato gražiausius turistinės Prahos ir kitų miestų vaizdus, tai 1991 metų Vilniaus pavaizdavimui, parinkta purvina ir šiukšlėmis užversta gatvelė su apšiurusiu plakatu „Laisvę Lietuvai“.

Šiame fone parodoma istorija, kaip vietinės prostitutės skambant lietuviškoms dainoms, suvilioja du amerikiečių mormonų-propaguotojus, kurie jau tris metus iš eilės bando nešti krikščionišką tikėjimą į Lietuvą. Po to vieną iš jų nužudo vietiniai banditai. Ir kai likęs gyvas reikalauja teisingumo, surandant ir nubaudžiant niekadėjus, jam duodama suprasti, kad šioje šalyje teisingumo nėra.  Štai ir visas reklaminis klipas potencialiems turistams „Sveiki atvykę į Lietuvą!“ tema. Tarp kitko, oficialiame Lietuvos mormonų portale teigiama, kad savo veiklą mormonai pradėjo tik 1992 metais.

Kai kas pasakys, kad šiame epizode nėra nieko blogo ir tokia istorija galėjo įvykti bet kur ir bet kada. Tačiau kodėl tai siejama su Lietuva 1991 metais? Kai kas pasakys, kad neigiama reklama – taip pat reklama. Kai kas ims kalbėti apie kūrybines menininkų laisves ir t.t. Tačiau ar galima tai laikyti laisva raiška, tai kas finansuojama M. Gorbačiovo ir V. Putino draugų? Kuriems eilinis Lietuvos juodinimas ir žeminimas, tarsi blokados ir agresijos pateisinimas? O gal kas vėl ims sapalioti apie tai kokie „mes maži, silpni ir ką mes galime padaryti prieš didelių šalių politiką ir pasaulio turtinguosius“?

Ką daryti?

Galima laukti kada Lietuvos valdžia pradės gerinti realios Lietuvos įvaizdį. Galima tikėtis, kad kažkas kada nors susimylės sukurti kokybišką filmą ar parašys  teisingą knygą apie mūsų šalies istoriją. Tačiau kiekvienas mūsų galime kai ką padaryti jau dabar.

Pradžiai užtektų abejingai stebėtis šiomis nesąmonėmis ir kiekvienas, besinaudojantis internetu galėtų aplankyti IMDb portalą ir prabalsuoti už filmą „Mes dainuosim“ (We Will Sing (2015)), kad savo nuomonę išsakiusių žiūrovų skaičiaus ir didėjančio reitingo dėka, atkreiptume dėmesį į Sausio 13 dienos realiai įvykusią tragediją 1991 metais. Gal tai ir ne geriausias filmas, tačiau jokio kito meninio filmo šia tema kol kas neturime. O ir padaryti tai nesunku. Tuo labiau, kad šiuo metu Lietuvoje populiariausių filmų IMDb reitinguose puikuojasi (ne ką mažesnė, kaip seriale „Legendos“ abejotina klastotė), formuojantis Lietuvos įvaizdį filmas „Redirected/Už Lietuva!“ (2014).  29 118 lankytojai lėmė šios juodosios komedijos 6,8 balų reitingą. O gal mes verti to, kad būtent šis filmas pristatytų mūsų valstybės vertybes pasauliui?

Pabaigai

Bet kurio konflikto esmė glūdi „kultūriniame šoke“, kuris patiriamas, susidūrus skirtingų kultūrų atstovams (sovietų valdžia, migrantai ir t.t.). Globalaus pasaulio procesuose, žmonėms išaugusiems skirtingose kultūrinėse terpėse, neturintiems pakankamai žinių apie kitų šalių istoriją, tradicijas ir kultūrą, ir bandantiems išvengti diskomforto, labai dažnai bandoma primesti svetimas vertybes. Kaip taisyklė jos primetamos toms šalims ir tiems, kurie ir patys yra linkę pripažinti save silpnais, nusileidžia be jokios kovos už savo vertybes, už savo tradicijas ir tapatumą. Taip visada buvo ir bus.

Todėl kiekviena nauja karta susiduria ir susidurs su poreikiu apginti savo požiūrį į istoriją, į savo kultūrą, į savo egzistavimą. Ar mūsų piliečiai „silpni“? Tragiški įvykiai 1991 metų sausio 13 dieną nuteikia viltingai, kad esame pajėgūs ginti savo vertybes ne tik nuo ginkluotų agresorių, bet ir įveikti šių dienų priešus, besikėsinančius į mūsų tapatumą.

Ir dar

Asmeniškai aš jau balsavau IMDb už filmą „Mes“ (We Will Sing. 2014), nors ir nelaikau šio filmo kino meno šedevru (prie šios temos grįšiu vėliau). Ir jūs galite tai padaryti, jei turėsit noro solidarizuotis su Lietuvos piliečiais…