
Ar Lietuva pasirengusi kovai kultūros srityje?
Taip „perrašoma“ istorija. Populiariame seriale „Legendos“ primygtinai įmontuoti kadrai šalia pasikartojančio užrašo „Lithuania 1991“ kaitaliojami su vietinių gyventojų prievartos prieš užsieniečius scenomis.
Negi įmanoma, kad 94-iems milijonams žmonių pasaulyje 1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje asocijuosis tik su amerikiečių mormonų tikėjimo skleidėjo nužudymo Vilniuje mitu?
Ar būtina propaguoti 1991 m. sausio 13-osios įvykius? Kiekvienas sveikai mąstantis Lietuvos pilietis atsakytų – taip, būtina. Ir ne tik todėl, kad tada buvo pademonstruota susitelkusios taikios pilietinės visuomenės jėga, gynusi savo laisvės vertybes nuo galingo ir ginkluoto priešo. Ir ne tik todėl, kad šią dieną prisimename žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę. Tikro Lietuvos patrioto meilė Tėvynei nesibaigia trijų reikšmingų Lietuvos nepriklausomybei datų paminėjimu metų bėgyje. Kova su mūsų istorijos iškraipymais ar bandymais ją perrašyti, svarbi šiandien, kaip ir prieš 25 metus. O gal net ir svarbesnė. Nuo mūsų kultūros ir istorijos propagavimo priklauso Lietuvos ekonomika, reitingai, investicinis patrauklumas, turizmas ir galų gale būsimų kartų ateitis. Ir čia matau rimtą problemą.
Laikoma, kad istoriją rašo laimėtojai. Tai istorija, kuri atsispindi mene, knygose ir tokiu būdu tampa pasiekiama viso pasaulio žmonėms ir įtakoja pasaulinę nuomonę apie buvusius įvykius. Šiandien, kai kinematografija vis labiau valdo mūsų protus ir sąmonę (daugeliui lengviau pasižiūrėti meninį filmą bet kuria tema, nei skaityti knygas ar gilintis į dokumentinę kroniką), ji dažnai panaudojama ne tik prekių reklamai bet ir propagandai. Masinė kultūra, kaip propagandos forma, jau senai tapo „masinio naikinimo ginklu“. Todėl nestebina, kai žinomas rusų režisierius Nikita Michalkovas savo filme „12“ (filmas nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui 2007 metais) skleidžia įžūlų melą apie Lietuvos istoriją. Tačiau keista stebėti, kai užsienio žiūrovams skirtuose kūriniuose, dėl sunkiai paaiškinamų motyvų „mūsų draugų“ iš JAV nuoseklių ir kryptingų pastangų dėka, kuriami mitai apie Lietuvą. Atsitiktinumas? Ar turime ieškoti būdų, kaip kovoti su tokia propaganda?
Po to kai prieš kelis metus parašiau apie neleistiną pasityčiojimą iš mūsų nacionalinių simbolių seriale „Simpsonai“, mano skaitytojai iš įvairių šalių kartais atsiunčia pranešimus apie Lietuvos vardo paminėjimo atvejus įvairiuose užsienio filmuose. Praeitų metų pabaigoje draugai iš Amerikos atkreipė mano dėmesį į populiaraus JAV serialo „Legendos“ (filmas apie šnipus) antro sezono trečioje serijoje vaizduojamą Lietuvą 1991 metais. Nepaaiškinę konteksto jie atsiuntė man kadrą iš filmo, kuriame aiškiai įvardinta data ir vieta.
Gal esu nepataisomas optimistas, tačiau po praeitais metais pasirodžiusio pirmo ir vienintelio meninio filmo apie 1991 metus „Mes dainuosim“ („We Will Sing“), sukurto britų režisieriaus ir scenaristo Roberto Malano (Robert Mullan) pastangomis ir kaip tikėjausi žinomo užsienio žiūrovams, laukiau korektiško požiūrio į to meto įvykius. Nes kokia prasmė „rimtame“ seriale duoti nuorodą į Lietuvą, nurodant šią datą? Nesu kino kritikas, ir jei atvirai, tai mane ne labai jaudina panašių filmų meninė vertė. Tačiau svarbu yra tai, kokią žinią ir ideologiją skleidžia šie serialai pasaulinei visuomenei.
Manipuliacijos…
Serialą „Legendos“ paleido į eterį įtakingas amerikiečių kanalas TNT (TV channel – TURNER NETWORK TELEVISION), kurio žiūrovų auditorija apima 94,259 milijonus žmonių.
Susidomėjimas serialu buvo grindžiamas, ne tik galinga reklamine kampanija, bet ir žinomo aktoriaus Šono Byno (Sean Bean) – superagento Martino Odumo (Martin Odum) vaidmenyje, dalyvavimu. Jau iki šio serialo pasirodymo, Šonas Bynas (Sean Bean) pakerėjo amerikiečių žiūrovus tragiškos rolės vaidyba seriale „Sostų karai“.
Prie serialo „Legendos“ reklamos socialiniuose tinkluose prisidėjo ir „Sostų karai“ autorius Džordžas Martinas, pademonstravęs nuotrauką su užrašu ant savo marškinėlių: #DontKillSeanBean#Legends (ne žudykite Šono Byno).
Aktyvios ir emocionalios reklamos įtakoje, net patys aršiausi kritikai pripažino, kad šį serialą verta žiūrėti vien dėl Šono Byno (Sean Bean) puikios vaidybos. Tokiu būdu žiūrovai buvo įvilioti į emocinius spąstus, kurių dėka iš anksto buvo priversti užjausti išgalvotą filmo herojų dėl išgalvotų pergyvenimų, net nesulaukus filmo pabaigos.
IMDb portale (The Internet Movie Database iš angl. – Internetinėje filmų duomenų bazėje), kur tarptautiniu mastu formuojama visuomeninė nuomonė apie tai, kokius filmus verta žiūrėti, apie 10 tūkst. serialo gerbėjų lėmė reitingą 7,6 (iš 10).

Palyginimui, tik 149 žmonės visame pasaulyje (negi tik tiek pasaulyje liko lietuvių?) išreiškė susidomėjimą filmu apie 1991 m. sausio 13 realią tragediją Lietuvoje filme „Mes dainuosim“ (We Will Sing) 2015 metais. Šio portalo reitingavimo sistema priklauso nuo balsavusių skaičiaus – kuo mažiau balsuojančių, tuo mažesnis filmo populiarumas. Tačiau, net ir šie balsai nulėmė 6,8 reitingą iš 10 galimų.
Aš neatsitiktinai atkreipiau jūsų dėmesį į serialo „Legendos“ reklaminę kampaniją (iš kurios mums dera pasimokyti, kaip reklamuoti savo pasiekimus). Tačiau, būtent čia ir atsiskleidžia galimybės lengvai nukreipti masinės auditorijos dėmesį nuo realios tragedijos, sutelkiant dėmesį į išgalvotus personažus. Būtent šias manipuliacijas ir įvykių interpretacijos akivaizdžios epizoduose apie 1991 metų Lietuvą.
Kas tavo draugas…
Šiame kontekste svarbu žinoti, kad TNT kanalas kaip ir naujienų kanalas CNN, įeinantys į Turner Broadcasting System, sukurti žinomo daugiamečio Rusijos simpatiko medijų magnato Tedo Ternerio (Ted Turner), kuris 2011 metais tapo pirmuoju kasmetinės Michailo Gorbačiovo fondo įsteigtos premijos „Žmogus pakeitęs pasaulį“ nominacijos „Gllasnost“ laureatu.
Prisiminkim, kad Lietuvos prokuratūrai taip ir nepavyko apklausti 1991 metais buvusio TSRS prezidento M.Gorbačiovo apie jo asmeninį dalyvavimą Sausio 13 dienos įvykiuose Vilniuje. Be to, Tedas Terneris savo pasisakymuose mėgsta pabrėžti, ypač vizitų Maskvoje metu, kad save laiko Gorbačiovo ir Putino draugu.
Prokremliška propaganda Amerikoje?

Grįžkime prie siužeto. Du sezonus iš eilės seriale „Legendos“ žiūrovas stebi kaip Šono Byno superherojus, periodiškai kenčiantis netikėtus atminties sutrikimus, nežiūrint į užsienio (JAV, Britanijos ir kitų šalių) specialiųjų tarnybų trukdymus, stengiasi išgelbėti pasaulį nuo piktavalių teroristų ir kitų niekadėjų. Jis demonstruoja stebuklingus persikūnijimus, vyriškumą, heroizmą ir mielaširdingumą, ir bukų amerikiečių agentų-biurokratų fone pasirodo kaip vienintelis žmonijos gelbėtojas. Atrodo lyg siužetas ir ne naujas?
Tačiau čia ir pasirodo manipuliavimas žiūrovo sąmone. Tik antro sezono paskutinėje serijoje, žiūrovas netikėtai sužino, kad visą tą laiką simpatizavo giliai užkonspiruotam Kremliaus agentui, kuris vykdė tiesioginius V. Putino įsakymus. Dar daugiau, peršama mintis, kad net pagrindinio herojaus atminties praradimo metu, kai užmiršdavo kam iš tiesų dirba, pasąmonė lėmė veiksmus naudingus Rusijai ir visam laisvam pasauliui. Norisi sušukti – „koks idiotizmas ir marazmas, brukamas žiūrovams“! Tačiau aš ne kino kritikas, todėl nevertinsiu man svetimos kūrybos meninę vertę.
Apie 1991 metų Lietuvą antro sezono trečios serijos filme „Legendos“.
Kaip supratote iš to kas parašyta, tikėtis objektyvumo iš serialo autorių yra naivu. Ir nors žiūrovai IMDb portale būtent šios serijos reitingą pakėlė iki 8,5 balų (kai viso serialo bendras reitingas siekia 7,6 balų), aš nesiūlau kam nors jį žiūrėti. Vien tam, kad negadinti sau nuotaikos. Pastebėsiu tik tiek, kad keisti epizodai apie Lietuvą iš viso nėra kaip nors susieti su viso filmo siužetu. Sunku net suvokti kodėl iš viso buvo parodyti tokie epizodai apie Lietuvą, kaip apie pasaulio kloaką. Jei kituose serialo epizoduose akys mato gražiausius turistinės Prahos ir kitų miestų vaizdus, tai 1991 metų Vilniaus pavaizdavimui, parinkta purvina ir šiukšlėmis užversta gatvelė su apšiurusiu plakatu „Laisvę Lietuvai“.
Šiame fone parodoma istorija, kaip vietinės prostitutės skambant lietuviškoms dainoms, suvilioja du amerikiečių mormonų-propaguotojus, kurie jau tris metus iš eilės bando nešti krikščionišką tikėjimą į Lietuvą. Po to vieną iš jų nužudo vietiniai banditai. Ir kai likęs gyvas reikalauja teisingumo, surandant ir nubaudžiant niekadėjus, jam duodama suprasti, kad šioje šalyje teisingumo nėra. Štai ir visas reklaminis klipas potencialiems turistams „Sveiki atvykę į Lietuvą!“ tema. Tarp kitko, oficialiame Lietuvos mormonų portale teigiama, kad savo veiklą mormonai pradėjo tik 1992 metais.
Kai kas pasakys, kad šiame epizode nėra nieko blogo ir tokia istorija galėjo įvykti bet kur ir bet kada. Tačiau kodėl tai siejama su Lietuva 1991 metais? Kai kas pasakys, kad neigiama reklama – taip pat reklama. Kai kas ims kalbėti apie kūrybines menininkų laisves ir t.t. Tačiau ar galima tai laikyti laisva raiška, tai kas finansuojama M. Gorbačiovo ir V. Putino draugų? Kuriems eilinis Lietuvos juodinimas ir žeminimas, tarsi blokados ir agresijos pateisinimas? O gal kas vėl ims sapalioti apie tai kokie „mes maži, silpni ir ką mes galime padaryti prieš didelių šalių politiką ir pasaulio turtinguosius“?
Ką daryti?
Galima laukti kada Lietuvos valdžia pradės gerinti realios Lietuvos įvaizdį. Galima tikėtis, kad kažkas kada nors susimylės sukurti kokybišką filmą ar parašys teisingą knygą apie mūsų šalies istoriją. Tačiau kiekvienas mūsų galime kai ką padaryti jau dabar.
Pradžiai užtektų abejingai stebėtis šiomis nesąmonėmis ir kiekvienas, besinaudojantis internetu galėtų aplankyti IMDb portalą ir prabalsuoti už filmą „Mes dainuosim“ (We Will Sing (2015)), kad savo nuomonę išsakiusių žiūrovų skaičiaus ir didėjančio reitingo dėka, atkreiptume dėmesį į Sausio 13 dienos realiai įvykusią tragediją 1991 metais. Gal tai ir ne geriausias filmas, tačiau jokio kito meninio filmo šia tema kol kas neturime. O ir padaryti tai nesunku. Tuo labiau, kad šiuo metu Lietuvoje populiariausių filmų IMDb reitinguose puikuojasi (ne ką mažesnė, kaip seriale „Legendos“ abejotina klastotė), formuojantis Lietuvos įvaizdį filmas „Redirected/Už Lietuva!“ (2014). 29 118 lankytojai lėmė šios juodosios komedijos 6,8 balų reitingą. O gal mes verti to, kad būtent šis filmas pristatytų mūsų valstybės vertybes pasauliui?
Pabaigai
Bet kurio konflikto esmė glūdi „kultūriniame šoke“, kuris patiriamas, susidūrus skirtingų kultūrų atstovams (sovietų valdžia, migrantai ir t.t.). Globalaus pasaulio procesuose, žmonėms išaugusiems skirtingose kultūrinėse terpėse, neturintiems pakankamai žinių apie kitų šalių istoriją, tradicijas ir kultūrą, ir bandantiems išvengti diskomforto, labai dažnai bandoma primesti svetimas vertybes. Kaip taisyklė jos primetamos toms šalims ir tiems, kurie ir patys yra linkę pripažinti save silpnais, nusileidžia be jokios kovos už savo vertybes, už savo tradicijas ir tapatumą. Taip visada buvo ir bus.
Todėl kiekviena nauja karta susiduria ir susidurs su poreikiu apginti savo požiūrį į istoriją, į savo kultūrą, į savo egzistavimą. Ar mūsų piliečiai „silpni“? Tragiški įvykiai 1991 metų sausio 13 dieną nuteikia viltingai, kad esame pajėgūs ginti savo vertybes ne tik nuo ginkluotų agresorių, bet ir įveikti šių dienų priešus, besikėsinančius į mūsų tapatumą.
Ir dar
Asmeniškai aš jau balsavau IMDb už filmą „Mes“ (We Will Sing. 2014), nors ir nelaikau šio filmo kino meno šedevru (prie šios temos grįšiu vėliau). Ir jūs galite tai padaryti, jei turėsit noro solidarizuotis su Lietuvos piliečiais…
Keistenybė ar netikėtumas.
Nes šiuosyk (tvano atvykėlių, ar atbėgėlių) gausai nukreipt nuo…
pasitarnauja kaip “užkarda”, ..į Lietuvą, kuo nepatrauklesnę,
kuo atžagaresnę bei grėsmingesnę besigviešiančių “ant naudos”
srautų sumenkinimui; po vieną, po “reitingiuką”, bet… sumenkinant.
Matysim.
O dėl
“Prisiminkim, kad Lietuvos prokuratūrai taip ir nepavyko apklausti 1991 metais buvusio TSRS prezidento M.Gorbačiovo apie jo asmeninį dalyvavimą Sausio 13 dienos įvykiuose Vilniuje.”
– verta paminėt, kitą “netikėtumą-paradoksą”, – Nobelio Taikos premiją, kuri dieviškąja keistenybe ir paveikusi
iš 1990 m lapkričio per Norvegiją-SSSR į 1991 sausio laiką, – Lietuvos-SSSR kautynių lauką, tad asmeninio
dalyvavimo jau aptarinėt neverta, o būtina – A s m e n i n ę Atsakomybę. Griežtai bei sąžiningai – visuotinai!
Tad menkiausiu netikslumu, nuoroda, parodymu, pareiga ar nurodymu, n u k r e i p i a n t netiksliai ir stabdome
(kaip itin dažnokai podažniai Z. Vaišvila vis…) visą eigą. Kai atsakomybė (asmeninė), pareigų vykdymas ir
jų visapusiška (vienetinių, lemtingų sprendimų) galia suvedama į tiesiog …DALYVAVIMĄ (ar ne)…
Štai imki ir paneiki ar patvitinki PO TO, dalyvavo Sausio 13-ąją M.Gorb. Vilniuje ar ne!
Taip ir gimsta “LEGENDOS”,
deja be kabučių gerb. Sauliau,
manau supratote Giedriaus mintį:
“dėl dalyvavimo”.
Tūlas užsikabins, ir visiems “legendą pakabins” – Sausio 13-ąją M. Gorbačiovo nebuvo!!!
(Čia jau net grubi, “nauja Legenda”, – kurgi Gorbačiovas???,
ir
ar b u v ę s M.Gorbačiov…
tada
…”scenaristiškąja” tąsa galimybė tęst
– jei Vilniuje NE,
– tai gal ir vadu NE,
– nes dalyviu, kaip ir NE ))
Visai holivudiškoji keistenybė, –
vienas žodis, viena raidė, viena akimirka-sprendimas lemt
lemia
ir ATSAKOMYBĘ!
Nes Holivudas, Google ar ypačiau FB savininkai, kaip ir visi naudos siekėjai
(ženkliau išpodoleriniai ar euro-rublia-juan-jeniniai) tolygiai išpažįsta vien
nuogą naudos siekiamybės užpildą. Užpildą iš “dalyvavimų” FB ir bankų
pavergime. Toks 1991 m. paveldimumas, visai deja “nelegendinis”, iš žūčių,
– ir Sausio 13-ąją su milijoninėmis visų teroro darinių, visuose žemynuose
nuo pat 1914 m. karų bjaurasčių pradžia iššauktomis ir 1917-1991 m,
“valstybiškiau gyvavusio” Pasaulio teroro dalies istrebitelių aukomis.
Už Jūsų pastangą neabejotinas dėkingumas, be jokių abejonių, be a b e j i n g u m o
ir su tikėjimo ramybės ryškumu dėl pajėgumo priartint tinkamai griežtos atsakomybės,
– kiekvienu žingsniu ir šia Jūsų pastanga gerb. Sauliau, – atpildo už kiekvieną nusikaltimą metą.
Prokremliska propaganda JAV nera kazkoks naujas dalykas. Reikia suprasti, kino industrija, serialu gamyba, multiplikacijos gamyba – tai brangus malonumas. Per sitiek metu, buvo sukurta daugybe filmu,atsirado ivairiausiu kino pakraipu ir israst kazka naujo itin sunku. O publika reikalauja kazko sviezio, to ka galima praryti nekramcius, nestandartas gali brangiaia kainuoti ir neatsipirkti.. Siek tiek sentementalumo, mirstantis herojus, baisos paslaptys ir samokslai. Visa tai dabar paklausi preke ir spjaut i istorini autentiskuma. Daugybe kvailysciu, is pirsto isciulptu prasimanymu ir paprasciausiu nesamoniu, galima rasti net ivairiuose, neva istoriniuose filmuose. Todel cia nereiktu stebetis ir kompleksuoti. Vienintelis budas su tuo kovoti – pasiulyti savo versija, kuri bus paklausi ziurovui. Jokie draudimai, paneigimai ir musimaisi i krutine nepades ir negali padeti. Daugelis to tiesiog nepastebes, o kas pastebes nebutinai atskirs tikra versija nuo pramanu. Yra ir kita tamsioji serialu ir filmu kurimo puse. Tai sponsoriai. Kad kazka kurti, reikia pinigu, daug pinigu, o kieno ratuose sedi, to giesme giedi. Ir kremlius per neaiskius fondus, bei organizacijas, toje pacioje JAV, gali finansuoti visokiu nesamoniu kurima. Jie kaip sponsoriai autoriam norodys “partijos linija” kurios reikia laikytis ir viskas. Labai slykstu, bet veikia. Kodel tai vyksta JAV? Todel, kad JAV gaminama didzioji dalis tokios produkcijos. Tai kolosali industrija, kurios mastus eiliniam zmogui net sunku suvokti. Milziniskos sumos, honorarai, intrigos ir varzybas del reitingu ir kova der rodymo laiko bei ziurovu. JAV valdzia negali nurodyti, kad sito nerodyk ar panasiai. Ten isties zodzio laisve ir bet koki mela, kliedesius, kryptinga propaganda ir tiesiog nieksiska faktu kalstojima, galima slepti po zodzio laisves, saviraiskos laisves, asmenines autoriau nuomones, beje uz kuria JAV, skirtingai nei rusijoje, nebaudziama, kaukemis. Todel viskas prasideda pinigais ir baigiasi avineliu tylejimu, kada dergiama auka, tyliai sedi kamputyje ir net necypteli. O galutinis vartotojas (taikinys) gauna partines linijos doze. Dabar laimi tas kuris gausiauiai ir garsiausiai rekia. Kai vakaru salyse stengiamasi objektyvioje ir kiek imanoma neutralioje formoje informuot visuomene, kremliaus purvasklaida klykia nesavu balsu, dergia visose erdvese. Vis sunkiau ieskot informacijos. Jus paziurekite youtube. Bet kokiu kremliui nepalankiu klausimu, rasite pora tikru reportazu ir simtus vienodu kremliaus vemalu kokteiliu, daugelis is ju tiesiog kartos viena ir ta pati. Rusijos propaganda veikia pagal gebelso, metodika, o vakaru salyse vis dar vengiama apie tai viesai diskutuoti ir demaskuot sita slykscia propagandinio melo masina.
Spragtelėjus – pagoniška “daina prieš abejingumą”
Kaip aš didžiuojuosi būdamas lietuviu.
Mūsų tik trys milijonai ir mažas taškelis žemėlapyje, o kiek skiriama dėmesio, kokios krūvos pinigų ištaškoma mūsų dergimui.
Prieš pora ar trejeta metų Olandijos pietuose ir Belgijos šiaurėje, nuvilnijo banga vagysčių. Vagys buvo “lietuviai”, nes nušvilpę iš kiemo dviratį, mopedą ir vejapjovę vis pamesdavo lietuvišką pasą.
Benradarbiams pradėjus stebėtis, kas per žiopliai tie lietuvių vagys, pasiūliau patiems logiškai pagalvot, ar gali penkiose skirtingose vietose, skirting vagiukai lygsitarę pamest pasą.
Gūti, kad viskas vyko ir žymiai platesniu mastu.
Kžkas turėjo visa tai organizuot, leido pinigus, įdėjo daug pastangų.
Ir dėl ko?
Kad apjuodint mūsų tautą.
A jaučiuosi labai reikšmingas, nes kažkas norėdamas apipletkint taško milijonus.
Labai taikliai pastebeta. Ruskiai vis snypscia, kad Lietuva tokia nereiksminga, maza, niekam tikusi. Na tiesiog visai “nesvarbi”. Ir gerokai glumina toks demesys siai “nesvarbiai” saliai. Matomai Lietuva kremlinam gera rakstis subinej, kad sitait bando sumenkinti ir sudergti.
Skaitydamas iškart prisiminiau visokių vėlyvių “šedevrus”, visokių valatkų, kvietkevičių ir pan, šutvės postringavimus apie tai, kokie visi litovcai žydostrielai, šokie, tokie ir anokie… Kai VIETOS lygmenyje ant Lietuvos ir lietuvių pilamos cisternos srutų ir vėmalų, tai piktintis, kad ir užsieniečiai vieną-kitą kibirą šliūkšteli, kaip ir nevertėtų. 🙂
P.S. Beje (čia galioja ir ankstesniam S. Lapėno įrašui apie Simpsonus), priešiškos propagandos Lietuvos atžvilgiu priežastis galbūt bent iš dalies galėtų paaiškinti žvilgsnis į JAV kino/TV industriją ne tik politiniu, bet ir etniniu požiūriu. 😉
Visa JAV kino industirja yra verslas, kiekvienam versle dirbama del pinigu, visada yra tikslinis vartotojas ir visada buvo, yra ir vus uzsakovas. turedamas pakankamai pinigu, tu gali uzsakyti stribus, nacius ir pavyzdziui pol potu trenktus komjaunuolius balinanti ir graziai apgiedanti kurini. Kuriame nusifilmuos kruva garsenybiu, tiesa greiciausisi tu kuriu zvaigzde jau gerokai nusileido. Su reikiamu pinigu kiekiu galima parodyti, kad chunveibinu siautejimas buvo labai gerai. Zinoma, niekas tokio nesamoningo slamsto neziures. Todel daroma gudriau, dergiama pamazu. Tai kaip deliot mozaika zmogaus samoneje, pamazu, gabaliukas po gabaliuko ir galutinis vartotojas, tai yra 95% zmoniu, kuriem net sunku wiki paskaityti, itikes bet kokia nesamone.