Po mano pastabų apie pratybas „Narsus Grifonas 2026“, gavau labai daug pastabų – kas viešai, kas per „Facebook Messengerį“. Iš serijos, daug ko nežinau, peržengiau ribas, dirbu Kremliaus naudai.
Tai taip, jau komentaruose ne kartą prisipažinau, kad esu FSB agentas, kariavęs Ukrainos fronte, ką daugiau gali atsakyti.
Kalbant apie pratybas „Narsus Grifonas 2026“, kurias aš pavadinau „mirtininkų ataka“. Gal kam visa tai buvo gražu, prasminga, bet realiai tai tik „mirtininkų ataka“ ir ne daugiau.
Mano klausimas būtų tiems, kam tai buvo tiesiog gražu – gal reikėjo panaudoti kavalerijos ataką, irgi būtų gražu, bet kam tiek mėtyti tokiam beprasmiam grožiui pinigus, kai patriotai iš LŠS daug ką priversti įsigyti už savo asmenines lėšas. Tik dek grožio..? Ar..? Na kas turi smegenis supratote.
Bet visada yra niuansų. Puikus vaizdo įrašas iš 71-osios atskirosios aeromobiliosios brigados Sumų krypties – vienas geriausių pavyzdžių, kaip Ukrainos kariai naudoja šiuolaikines technologijas ir greitą reakciją.
Rusai vėl bandė „kietą“ triuką: šliaužia dujotiekio / drenažo vamzdžiu (kartais savaitėmis iš Sudžos pusės), išlenda atvirame lauke ir bando apeiti pozicijas.
Šį kartą ±40 okupantų išlindo – ir per 20-30 minučių buvo sunaikinti: 44 žuvę + apie 30 sužeistų. Artilerija + FPV dronai + žvalgybos dronai padarė savo darbą.
Trumpai
„Ukrainos karo patirtis rodo aiškiai: atvirame lauke šturmuojančio kario „gyvenimo trukmė“ dabar matuojama minutėmis. Vos tik dronas pastebi grupę – prasideda košmaras: FPV dronai, artilerija, minosvaidžiai. Čia per pusvalandį – 44 rusai negyvi.
Rusai jau kelis mėnesius bando tą pačią „vamzdžio“ taktiką ir vis tiek lieka šimtai lavonų. Tai ne šturmas, o savižudybė. Tai ta pati mūsų pratybų „Narsus Grifonas 2026“ mirtininkų ataka.
Ką iš to perimti Lietuvai ir NATO?
• Masinę pigių dronų (žvalgybos + FPV) gamybą ir naudojimą – jie dabar lemia mūšį.
• Greitą žvalgybos ir ugnies integraciją (dronas pamatė → iš karto smūgis).
• Dispersiją, priedangas, elektroninį karą – kad kariai galėtų judėti, o ne stovėti kaip taikiniai.
• Ne masinius pėstininkų šturmus, o mažas, mobilias, technologijas valdančias grupes.
Ukraina jau įrodė: senas „grandininės bangos“ karas baigėsi. Ateitis – dronai, koordinacija ir protinga taktika. Mokykimės dabar, kol dar taika.“
„Šis vaizdo įrašas – gryna Ukrainos karo pamoka. Rusai bandė apeiti pozicijas požeminiu vamzdžiu (rekordinis triukas, kurį jie naudoja jau kelis mėnesius). Išlindo atvirame lauke – ir per 30 minučių viskas baigta.
Kodėl taip greitai? Nes šiuolaikinis mūšio laukas yra „permatomas“. Dronai su termovizija mato viską. O tada dirba FPV, artilerija ir kitos priemonės. Atviroje laukymėje be priedangos kariai tiesiog neturi kur pasislėpti.
Ukrainiečiai sako: „Pamatėme – sunaikinome“.
Tai ne vienkartinis atvejis. Rusai jau prarado šimtus žmonių, bandydami tą patį vamzdį. Jų vadovybė vis tiek siunčia žmones į tokius šturmus – vadinamąsias „mėsos atakas“.
Ką tai reiškia mums? Lietuva turi skubiai perimti Ukrainos patirtį:
• Investuoti į tūkstančius dronų (ne tik brangių, bet ir masinių pigių).
• Mokyti karius dirbti dronų sąlygomis (slėptis, judėti mažomis grupėmis, naudoti elektroninės kovos priemones).
• Kurti greito reagavimo sistemas: dronas pamatė → iš karto ugnis.
• Pamiršti II pasaulinio karo stiliaus masinius pėstininkų puolimus – jie dabar tiesiogine prasme savižudybė.
Ukraina kasdien moka krauju už šias pamokas. Mes galime mokytis pigiau – stebėdami ir taikydami tą patį. Dėkojame 71-ajai brigadai ir visiems ukrainiečiams už pavyzdį.
Aš suprantu, kad mūsų žinios ir patirtis dėl mūsų „toksiškumo“ daug kam nereikalingos. Nes mes nepatogūs. Nes mes kalbame ne tai, ką malonu girdėti kabinetuose ar per gražius PR reportažus.
Mes kalbame apie realų karą, o ne apie powerpointinius karus ir „pakazušnes“ pratybas, kur viskas gražu tol, kol neprasideda tikri sprogimai.
Bet gal kas nors pagaliau pabandys argumentuotai nuginčyti mano „toksiškumą“? Kur konkrečiai aš neteisus? Kur? Parodykite.
Nes kol kas matau tik įsižeidusius pijaro specialistus, kurie labiau rūpinasi nuotraukomis feisbuke nei tuo, kaip realiai išgyventų jų kariai šiuolaikiniame mūšio lauke.
Tai gal vietoje isterijų apie mano toną pradėkite diskutuoti apie esmę. Nes karas jau pasikeitė. Klausimas tik vienas – ar mes pasikeisime kartu su juo?
Jei mūsų karinė vadovybė ignoruoja tokį patyrimą, tai, mano nuomone, reiškia tik viena – arba jie kvailiai, arba priešo rezervistai iš tikro viską valdo.