D. Paukštė. Prarandanti trauką valstybė (7)

Alkas.lt nuotr.

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje. Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis.

Emigracija

Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu. Šiais klausimais pasirodėme kaip valstybė, neatsakingai viršijusi visus suvokiamus ir nesuvokiamus protingumo bei nacionalinio saugumo kriterijus. Emigracija iš Lietuvos nuo 1990 m. iki 2015 m. pasiekė net 20 proc. (20 žmonių iš 100!) Atlikę nesudėtingus skaičiavimus, galime kalbėti tik apie vieną nuolatinį stabilumą: 25-rius metus iš eilės kasmet iš Lietuvos išvykdavo po 35 tūkstančius gyventojų ir po 7 tūkstančius jų sugrįždavo (skaičiuojant kartu su atvykstančiais į Lietuvą imigrantais)! Šie skaičiai – vidurkis. Per tą laiką mūsų gyventojų kasmet sumažėdavo maždaug po 22 tūkstančius žmonių.

Taigi, kiek dėl emigracijos ištuštėja Lietuva, tiek žmonių pagausėja ES valstybėse. Atrodytų, kad bendras žmonių skaičius ES nekinta. O štai atskirai paimtoje valstybėje daugėja baltų dėmių. Žurnalistai Lietuvos žemėlapyje kasmet trina kaimų ir miestelių pavadinimus, kuriuos „nužudė“ emigracija. Kai Lietuvoje nieko į gera nesikeičia, išvykimo laikinumą emigrantai paverčia nuolatiniu išvykimu. Tai reiškia, kad Lietuva, tarsi visatoje mirštanti planeta, praranda savo gravitaciją – trauką. Dėl to ir atsirado antros pilietybės dilema. Tai rodo, kad mūsų atmintis trumpa, nes pamirštame, kaip mums pavyko atstatyti istorinę tiesą (kas pasaulyje įvyksta labai retai) ir neterminuotam (?!) naudojimui vėl atgauti šį žemės lopinėlį, pavadinimu Lietuva.

Mūsų politikai demonstruoja padėties nesuvokimą ir nenorą susitarti net ir galimos grėsmingos akistatos su liūdnomis migracijos pasekmėmis akivaizdoje. Net nacionalinis partijų susitarimas dėl emigracijos nesugebėjo suvienyti visų svarbiausių šalies politinių jėgų. Beje, šiuo klausimu iki galo neaiški ir Prezidentės pozicija. Tai ko tada gali iš kitų tikėtis? Kyla klausimas: kas dar turi atsitikti Lietuvos gyventojų persikėlimo gyventi ir dirbti į kitas šalis srityje, kad politikai pagaliau imtųsi veiksmų? Kur ta riba, kurią peržengus, neveikimas būtų pradėtas traktuoti kaip nusikalstamas? Ar ne per daug laisvės mes suteikėme savo išrinktiesiems atstovams? Ar susimąstome, kad toks neveiklumas rodo, jog turėti savo valstybę šiandieniniame pasaulyje esame dar neverti? Politikai užmiršo, kad tauta ir demokratija reikalauja kolektyvinių pastangų, visų piliečių susirišimo su visuomenės bendrais interesais ir tikslais. Kai bendrų tikslų nebelieka, prasideda išsivaikščiojimas. O rinkėjai užsimerkę renka tuos pačius. Emigruojame, ko gero, dar ir todėl, kad nesitikime valstybėje esant pakankamai atsakingų piliečių ir politinių jėgų, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių, permainų. Vis tik gal vertėtų atidžiau pasižvalgyti po Lietuvos politinę padangę ar pareikalauti pažadų ataskaitų iš politikų?

Kiekvienas turime rasti atsakymus į mūsų visų dabartinės būties esminius klausimus, nes Lietuvos galimybė ką nors laimėti šiuolaikiniame pasaulyje nuolat mažės. O tų klausimų daug: kodėl pasirinkome kurti kitų tautų gerovę ir užsispyrusiai atsisakome daryti tvarką savo namuose? Kokiu tikslu, kam ir kodėl auginame lietuvių kilmės anglus, norvegus ar ispanus, ignoruodami Lietuvos valstybės kūrimą ir ugdymą? Kodėl nesuformuluojame ir neginame savo bendrybių bei vertybių, kurios jungia ir paverčia mus tauta? Juk momentas, kai nerasime skirtumo tarp savęs, latvių ar lenkų, taps Lietuvos, kaip politinio darinio, pabaiga!

Šia prasme dalies emigrantų siekis įteisinti antrą pilietybę ir 25-rių metų savo nusikalstamą neveikimą bandančių paslėpti, politikų pažadas bei veiksmai, stengiantis bet kokiomis sąlygomis ir priemonėmis antrą pilietybę įteisinti, iš esmės reikštų Lietuvos valstybės pabaigą. Istorija pradėtų mums skaičiuoti naujo jos darinio – rezervato su sostine Rumšiškėse laiką. Kalbu apie politikų gudravimą, siekiant įgyvendinti elektroninį balsavimą, ignoruojant jo patikimumo klausimą. Arba tokį sprendimą priimti Seime, išvengiant referendumo dėl Konstitucijos keitimo ir pan.

Tokiems politikams, pasak jų, kelia „pasididžiavimą“, kad lietuvių pasaulyje bus 4 ar 5 milijonai. Tačiau bent kiek mąstančiam žmogui šis „pasididžiavimas“ kelia tik nusistebėjimą. Antros pilietybės įteisinimas yra elementarus įrodymas pasauliui to, kad Lietuvos valstybė politikų buvo valdoma blogai. Žmonės iš jos bėgo, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. O be kovos už savo ir valstybės ateitį pasitraukę iš jos lietuviai tikrai nenusipelnė turėti savo valstybę. Negi esame tik elementarūs vartotojai, sugebantys be saiko vartoti ir naudoti tai, ką mums paliko protėviai? Ar liksime tik ta nevykėlių karta, kuri savo ainiams perduos tik dalį to, ką gavome 1990 m.?

Suprantu, dabartinė karta sentimentų nemėgsta. Bet pasekmes žinoti reikia: trauką savo valstybei praradę tautiečiai jau 25-ius metus savo asmeninę erdvę Lietuvoje užleidžia tiems, kas tą trauką šiai žemei atras. Ir kam tada jiems antra pilietybė? Tai tas pat, kaip vesti antrą žmoną, neišsiskyrus su pirmąja! Todėl man visiškai nesvarbu kiek ir kokių lietuvių gyvena už Lietuvos ribų, jeigu jie naudojasi ir kita pilietybe. Dvigubą pilietybę galiu pateisinti tik vienu atveju – jeigu žmogus yra gimęs užsienyje, kuomet jam automatiškai yra suteikiama tos šalies pilietybė. Taigi, šioje spektaklio „Migracija“ vietoje laikinai baigiasi pirmasis jo veiksmas, pavadintas „Emigracija“ ir prasideda antrasis…

Imigracija

Reikia suvokti, kad anksčiau ar vėliau į Lietuvą ateis saugesnio ir sotesnio gyvenimo ieškotojai, politinio prieglobsčio prašytojai, visų rūšių pabėgėliai, norintys mokytis ar siekiantys susijungti su savo šeima ir kiti. Kuo toliau, tuo labiau bus svarbus atvykusių ir vietinių gyventojų santykis. Nukraujavus dėl emigracijos, tas santykis kis ir greičiau, ir dramatiškiau, ir su tam tikromis pasekmėmis.

Ekonominių migrantų atsiradimą lemtų Lietuvos ekonomikos padėtis ir ūkio poreikis naujoms darbo rankoms. Čia svarbu atvykstančiojo išsilavinimas ir kvalifikacija, amžius, atsivežami šeimos nariai ir pinigai investicijoms, jų buvimo tikslas bei trukmė ir kita. Tai daugmaž reguliuojami dalykai, kurie priklausys nuo politikų sugebėjimo veikti valstybės interesų labui ir gebėjimui atsispirti darbdavių siekiams, nepaisant nieko, didinti savo pelną. Kitų imigrantų atsiradimas Lietuvoje daugiau priklausys nuo tuo metu pasaulyje vykstančių procesų ir imigrantų pasirinkimo. Jie į tikslo valstybes yra priimami tarptautinės visuomenės teisės aktų pripažinta tvarka ir turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Šiuo atveju yra svarbu gelbėti atvykstančiojo laisvę ir gyvybę. Išsilavinimas, turimi pinigai, kvalifikacija ir kita yra antriniai dalykai. Ir tie dabartiniai 325 pabėgėliai tėra pirmasis nedidelis lašelis.

Svarbu, kad atskirtume tuos, kuriems reikia apsaugos, nuo tų, kuriems ji nepriklauso. O tokių, patikėkite, pabėgėlių tarpe yra nemažai. Taip pat prisiminkim Čečėniją, Gruziją, Ukrainą – kilę kariniai konfliktai iš karto padidindavo leidimų gyventi Lietuvoje prieglobsčio prašytojų skaičių.

Ar imigracija gali pakeisti valstybės veidą? Teorija moko, kad atvykę į svetimą šalį imigrantai, Žmogaus teisių vedini, gali turėti viską: savo kalbą, kultūrą, religiją, papročius, švietimą, sveikatos draudimą ir kita. Tai būtų normalu ir priimtina, jeigu tokias teises pripažintų ne tik Europa ar kitos civilizuotos valstybės, bet ir likęs pasaulis. Tačiau patirtis rodo, kad imigrantai kažkodėl pamiršta, kad teisės galioja tik kartu su pareigomis – priimti tos valstybės, į kurią atvykai, gyventojų gyvenimo būdą!

Pastaruoju metu migracijos praktika vis labiau tolsta nuo teorijos. Ir tam akstiną pirmiausiai duoda daugiausiai imigrantų priimančios didžiosios ES šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija. Šių valstybių vadovų pareiškimai prieš 8-rius metus dėl problemų integracijos klausimais, kuomet net trečios kartos emigrantai dar nekalba juos priimančios šalies kalba, privertė ieškoti naujovių integracijos politikoje.

Neabejoju, kad verta pasimokyti: dar 2004 m. Prancūzijoje mokyklose buvo uždrausta nešioti musulmoniškas skareles. 2009 m. uždrausta dėvėti burką ir nikabą visose viešose vietose – ligoninėse, mokyklose, biuruose ir viešame transporte. Prancūzijos parlamento komitetas taip pareiškė apie šį sprendimą: „Veido šydas prieštarauja pamatinėms Respublikos vertybėms“. Tokį Prancūzijos sprendimą pasveikino visos Europos Sąjungos šalys. Todėl pritariu estų parlamentarų nuomonei bei mūsų seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko pareikštai iniciatyvai. Elgesio taisykles, kad nebūtų trikdoma nusistovėjusi viešoji tvarka, būtina nustatyti iš anksto, o ne tuomet, kai imigrantai jau bus Lietuvoje.

Pavyzdžiui, Vokietijoje vis labiau įsigalioja socialiniai kontraktai, kuriuos pasirašo migracijos tarnyba ir imigrantas. Ten kalbama apie teisių bei pareigų vienybę. Galiu priminti ir šveicarų pavyzdį. 2009 m. Šveicarijos rinkėjai referendumu uždraudė statyti minaretus, nes jie, pasak referendumo iniciatorių, tapo islamo ekstremizmo simboliu. Norim to ar ne, bet tai, ką daro šios valstybės yra pirmosios sąmoningos pastangos išsaugoti savo šalių istorinį ir kultūrinį veidą. Ir tai, manau yra teisinga. Atėjus į svečius, negalima bute pradėti stumdyti baldus bei ardyti nusistovėjusią tvarką ir aiškinti šeimininkui, kad man taip bus patogiau. Tokių imigrantų veiksmų netoleruotų nei viena save gerbianti valstybė. Tą didžiąja dalimi jau turėjo suprasti ir emigrantai iš Lietuvos: vien su lietuvių kalba ir „budulišku“ elgesiu kitose ES šalyse nedaug pasieksi.

Savo požiūriu į integraciją, man labiausiai yra priimtina Australija ir buvusi jos premjerė Džulija Eilin Gilard (Julia Eileen Gillard) (2010 – 2013). Po to, kai vietos musulmonai pasiskundė jai dėl žvalgybos tarnybų, stebinčių veiklą mečetėse, ji pasakė: „Imigrantai, o ne australai turi adaptuotis… Galite tai priimti arba ne. Po teroro aktų Balyje mes patyrėme daugumos australų neeilinį patriotizmo pasireiškimą… Daugeliu atveju mes kalbame angliškai, o ne ispaniškai, ne libanietiškai, ne arabiškai, ne kinietiškai, ne japoniškai, ne rusiškai ir ne dar kuria nors kalba.“ Taigi, labai aiškiai buvo suformuluota valstybės pozicija: norite gyventi Australijoje, privalote priimti vietinių gyventojų bendravimo taisykles.

Jeigu nenorime susikurti sau naujų problemų, mes privalome padėti imigrantams integruotis tokiu mastu, kad atvykdami pas mus, jie suprastų, jog Lietuva taps jų tikraisiais namais tik tuo atveju, jeigu jie taps mūsų kultūros dalimi – kaip karaimai ar žydai. Bet tam tikslui pasiekti reikia negailėti pinigų, dirbti nuolat, daug ir sunkiai, o ne laukti pasak Senojo Testamento „dangaus manos“, kaip kad buvo jos laukiama, emigracijos iš Lietuvos atveju.

Autorius yra migracijos ekspertas