D. Paukštė. Kodėl šalis nesugeba išlaikyti talentų, kuriuos pati išaugino ir išugdė…

Straipsnio pavadinimas – tai citata ne iš mūsų Prezidentės metinio pranešimo, o iš dienraščio Londone.  Tai yra iš šalies, kuri turi teigiamą migracijos saldo (atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta). Šalies, kuri imasi griežtų priemonių prieš nežabotą imigraciją ir nelaukdama blogų pasekmių emigracijos srityje, imasi konkrečių veiksmų, siekdama išvengti rinkėjų reakcijos. Politinė valia aiški, signalas rinkėjams – taip pat.

Tuo tarpu Lietuva virsta tikra pasakų šalimi. Ji primena vieną karalystę, kurią valdė nuogas karalius. Dabar Lietuva yra toje pasakos vietoje, kai visuomenė dar nesijuokė (kad karalius vaikšto nuogas), o aikčiojo ir įtikinėjo Jo Didenybę, kad jis yra pats pačiausias, neprilygstamai gražus ir madingas. Jo dvariškiai – įvairaus plauko patarėjai, politikai, aptarnaujantis personalas – politologai bei žiniasklaidininkai, vienas per kitą stengėsi įtikti savo valdovui, vėliau už gražbyliavimą tikėdamiesi ir atlygio. Kaip žinia, juoktis visi pradėjo vėliau – kai vaikas, iš ne karalių supusios aplinkos, ėmė ir tekštelėjo apie jį visą teisybę. O juk šios pasakos moralas ne tas, kad karalius nuogas, o tas, kad visuomenė juokėsi pati iš savęs nesuvokdama, kad pati ir sukūrė šią situaciją bei dalyvavo šioje kvailystėje.

Tokie mes esame dabar – pikti, akli, kurti ir užsispyrę, nenuginčijami kritikai, pritvinkę dvigubų standartų. Nenoriu gilintis į šių metų Prezidentės metinės ataskaitos turinį, bet du dalykus privalau pastebėti. Pirma, jeigu atsuktume laikrodį atgal ir sugrįžtume į 2012 metų rinkimų į Seimą kampanijos metą pamatytume, jog savo pranešime Prezidentė naudojo Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ retoriką. Ir stebuklas: niekas jos kalbos nepavadino nei nacionalistine, nei nacistine… Kaip tik, kalba buvo įvertinta, kaip patriotinė. Suprantu: nelengva aptarnaujančiam personalui – už tą patį: vieną kart kardą pakelt, o kitą – gėlių įteikt. Bet tai nenuostabu, nes Lietuva visuomet buvo dviguba, su dvigubu dugnu. Reikia tikėtis, kad vaikas, kaip toj pasakoj – atversiantis visuomenei akis – reikiamu metu ir reikiamoje vietoje dar atsiras Lietuvoje. Tik kad nepavėluotų…

Metiniame pranešime šalies vadovė džiaugėsi, kad „vis daugiau emigrantų pradeda kurtis Tėvynėje – per 2012-uosius į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Ėmė mažėti ir išvažiuojančiųjų“. Man šie žodžiai ypatingai kartūs, nes ši trumputė statistinė medžiaga – tai visas Lietuvos Respublikos Prezidentės indėlis per visą jos kadenciją, kuriuo buvo siekiama „mažinti“ emigraciją iš Lietuvos. Ankstesniuose metiniuose pranešimuose šiai temai aplamai nebuvo skirta nė raidės. Atvirai pasakius keista, nes jos aplinkoje vienas iš svarbiausių patarėjų atėjo į komandą kaip migracijos specialistas. Tai gal ne tie ir ne taip patarinėja?

Emigracija jau seniai turėjo tapti pagrindiniu Nacionalinio saugumo tarybos darbotvarkės klausimu. Ir manau, kad geriausiai būtų buvę – nuo įstojimo į ES dienos. Kuo toliau, tuo labiau matosi, kad emigracija tampa didžiausia grėsme valstybės išlikimui. Jau pradedam suvokti, kad mokyti emigravusius vaikus lietuvių kalbos yra bergždžias dalykas – sentimentas nenešantis šeimai jokios naudos (tai ne mano mintys: cituoju išeivius). Darbo vietas vis dar patikim kurti tik privačiam sektoriui, nors tų darbo vietų kaip nėra, taip nėra. Ir nežinia kodėl politikai pradeda pykti, kai N.Venskienė realiai įgyvendina konservatorių paruoštą Projektą Lietuva 2030: dirba Seime virtualiai?

Deja, prezidentai keitėsi, keitėsi ir patarėjai, o reikiamų veiksmų taip ir nesulaukėme. Šioje vietoje esu tvirtas profesoriaus R.Rudzkio sąjungininkas. Jis tvirtina, jog „per anksti džiaugtis emigracijos suvaldymu“. Manau, jog žodis „suvaldymas“ čia netinka, nes niekas Lietuvoje emigracijos procesų nevaldė, o politikai šį procesą net skatino, ekonominę migraciją (savo turiniu tai prievartinis aktas) prilyginę laisvam asmenų judėjimui Europos Sąjungoje.

Pasak R.Rudzkio, pirmųjų penkių šių metų mėnesių emigracijos saldo yra 8 tūkst. Tai reiškia, kad per penkis mėnesius iš Lietuvos išvyko 8 tūkst. žmonių daugiau nei grįžo. Pernai šis saldo buvo 9 tūkst. Tuo metu vien per šiuos metus gyventojų Lietuvoje sumažėjo 14,5 tūkst. Jo nuomone, išlieka didžiulis pavojus, jog Lietuvos gyventojai išnyks.

Ką reiškia šie duomenys? Daugiamečiai emigracijos srautų stebėjimai rodo, kad 2009 – 2012 metais priėmus privalomojo sveikatos draudimo įstatymo pataisas buvo dirbtinai sukelti emigracijos srautai (2009 – 56 672, 2010 – 83 577, 2011 – 54 331, 2012 – 42 954). Čia profesorius teisus.

Galima prognozuoti, kad 2013 m. migracijos balansas Lietuvoje bus apie -18 000. Tai reiškia, kad emigracijos srautai palaipsniui „sugrįžta“ į sau įprastus daugiamečius rėmus. Paėmus Statistikos departamento pateiktus duomenis apie deklaravusių asmenų išvykimą ir atvykimą, pamatysime, kad migracijos balansas 2003 m. sudarė -6 304; 2004 – -9 612, 2005 – -8 782, 2006 – -4 857, 2007 – -5 244, 2008 – -7 718.

O 2013 m. migracijos balansą turėsime apie  -18 000. Tai kur čia tas gerėjimas ir pagrindas džiaugtis emigracijos mažėjimu? Ar mums pakanka tik to, kad šiandieną yra mažiau nei vakar? Nors užvakar buvo dar mažiau nei šiandien? Kam visa tai?

Politikai tiek užsiėmę savo reikalais, kad priešokiu bandydami pristatyti tai, ko nematę ir ten, kur nebuvę, pasirengę mums – vartotojams, įbrukti bet kokį, kartais net ir nuodingą produktą. Seniai sakau ir sakysiu: tam, kad galėtume suvaldyti emigraciją, į darbą turi įsitraukti ir politikai. Vien tik vykdomosios valdžios pastangų čia neužteks. Pirmiausiai emigracijos klausimais turi būti pareikšta aiški politinė valia, paremta konkrečiais politikų veiksmais ir įsipareigojimais tautai. Išmokite, nemielieji, kalbėtis su ja. Vykdomosios valdžios pastangos gali duoti vaisių tik po to. O kol kas klajojam po dykumą. Pusę laiko jau atklajojom.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas, migracijos klausimų ekspertas.