Perskaitęs profesionalų ir argumentuotą Lauryno Kasčiūno straipsnį „Veidas.lt“ tinklapyje „Ar pasiduosime multikultūrinės visuomenės iliuzijai“, nenustebau dėl mūsų politinio „elito“ neeilinio susireikšminimo ir arogancijos.
Kad būtų aišku skaitytojui, trumpai pacituosiu L.Kasčiūno straipsnio įžangą: „Pristatydamas Lietuvos prioritetus pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Vidaus reikalų tarybai, vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pabrėžė, kad vienas jų bus trečiųjų šalių piliečių migracijos į ES skatinimas. Siekdami kurti atvirą Europą, matome būtinybę užtikrinti, kad sąžiningiems trečiųjų valstybių piliečiams, atvykstantiems į ES dirbti bei mokytis, turi būti taikomos palengvintos atvykimo procedūros ir užtikrinamos visos teisės (…), – teigė ministras.
Straipsnio autorius išnagrinėjo ES patirtį, kurią ši sąjunga sukaupė migracijos politikos srityje ir suformulavo ministrui kelis klausimus: siūlant naujas imigracijos politikos iniciatyvas iš karto būtina bent jau sau atsakyti, kokį ES šalių visuomenių sanklodos modelį – multikultūrinį, integracinį ar asimiliacinį – reikėtų siūlyti? Ar Lietuva pritaria, kad demografinės Lietuvos ir visos ES problemos bus sprendžiamos per imigracijos skatinimo politiką?
Tuo tarpu man bemat susiformulavo dar keli klausimai: kokią teigiamą patirtį migracijos politikos srityje turi Lietuva, kad šioje srityje ketina „mokyti“ žymiai didesnę patirtį turinčias ES nares? Kas, kur, kada šiais klausimais diskutavo su socialiniais partneriais Lietuvoje ir ar ministras turi jų pritarimą šiuos klausimus įtraukti į ES pirmininkavimo darbotvarkę? Ar ministras žino pagrindinius galiojančius Lietuvos migracijos politikos dokumentus ir ar jie pasiteisino (Lietuva turėjo praktinės naudos), kad šią patirtį būtų galima siūlyti kitiems?
Pavyzdžiui, „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje“ iki 2030 m. įtvirtintas vienintelis nacionalinės estų valstybės tikslas – estų tautos bei kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida (kultūros stiprinimas ir ekonominio augimo sąlygojama visuomenės gerovė, ir solidari, tarpusavyje susieta, gintis galinti tauta). Niekas nesiginčys, kad taip suformuluotas tikslas mobilizuoja ir vienija tautą. Todėl iš Estijos nebėga jos gyventojai, o šalis turi nors ir nedidelį, bet teigiamą migracijos saldo.
O ką gali pasiūlyti savo sąjungininkams Lietuva? Žinant, jog ES tirpsta dėl natūralaus senėjimo ir mažo gimstamumo, o Lietuva – ne tik dėl to, kad miršta daugiau nei gimsta, bet ir dėl nevaldomos emigracijos, pasiekusios tragišką lygį. Tai skirtingos priežastys. A.Kubiliaus vyriausybė po savęs paliko Strategiją Lietuva 2030 (Globali Lietuva), kurią 2012 m. gegužės 15 d. patvirtino Seimas. Šios programos realizavimas faktiškai reikštų fizinį Lietuvos perkėlimą į virtualią erdvę, svaičiojant apie pasaulį Lietuvoje ir Lietuvą pasaulyje. Programa Lietuva 2030 – totalus savo politinio bejėgiškumo pripažinimas įrodantis, jog nevaldoma migracijos politika šaliai buvo pražūtinga. Bet ar reikia mokyti ES bejėgiškumo? Iš tiesų, mūsų politikai gali pasidalinti patirtimi su ES šalimis kaip reikia nesiskaityti su savo piliečiais, kad pastarieji krautųsi lagaminus ir išvyktų. Na, jeigu ES emigrantai turėtų tikslą teigiamą migracijos saldo paversti neigiamu, Lietuvos patirtis čia praverstų. Tačiau šiuo atveju – tai akivaizdus nonsensas.
Tai gal Lietuva turi teigiamą imigracijos patirtį? Lietuvoje gyvena apie 1 procentą užsieniečių. Šis skaičius – mažiausias tarp ES narių. Vienintelė teigiama patirtis šioje srityje – darbas su prieglobsčio prašytojais. Bet ir tai – už ES, o ne Lietuvos skiriamas biudžeto lėšas. Tai gal Lietuva turi stiprią teisinę bazę ir struktūras, iš kurių ES šalys galėtų pasimokyti? Kol kas visa užsieniečių integracijos Lietuvoje patirtis šioje srityje sutelpa į 3 straipsnių Užsieniečių teisinės padėties įstatyme atsiradimą (jie buvo priimti Seime maždaug prieš metus). Viename jų kalbama apie Užsieniečių integracijos komisijos sukūrimą. Bet apie tokios komisijos sudarymą ir jos veiklą viešoje erdvėje neteko nei neišgirsti, nei perskaityti spaudoje. Taigi, ir šioje srityje Lietuva neturi kuo pasigirti.
Ir galop apie tai, kad Lietuva neturi institucijos, kuri būtų atsakinga už migracijos procesų valdymą. Šiandieną tokią atsakomybę dalinasi net šešios valstybės institucijos: Vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie VRM, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Policija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Darbo birža. Gerai žinom tautos išmintį: kai auklių daug – vaikas auga be galvos. 2011 metais buvusio ministro R.Palaičio neaiškiais tikslais įvykdyta (beje, iki šiol šio žingsnio niekas politiškai neįvertino) Migracijos departamento „optimizacija“, sujaukė po nepriklausomybės atstatymo du dešimtmečius nuosekliai kurtą Lietuvos migracijos procesų valdymo sistemą (vieni politikai griovė, o kiti, kad ir nesutikdami su tuo, savo darbo iki galo neatliko). Politikų asmeninės atsakomybės nebuvimas – viena didžiausių Lietuvos bėdų, nešančių šaliai ir tautai didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius. Todėl Lietuvai pačiai reikia mokytis iš ES valstybių, kur šios srities klausimai daugiausiai yra centralizuoti ir vienose rankose. Geriausiai, kai tokia institucija yra tiesiogiai atskaitinga Vyriausybei.
Kaip ministras rengiasi atskirti „sąžiningus“ trečiųjų šalių piliečius nuo nesąžiningų, tikrai nežinau. Jau seniai apsiliberalizavę mūsų politikai, nuolankiai vykdydami darbdavių pageidavimus ir nesirūpindami visuomenės saugumo klausimais, migracijos specialistus pavertė viešojo transporto konduktoriais, pardavinėjančiais keleiviams (imigrantams) Leidimus laikinai gyventi (LLG), tarsi kokius kelionės bilietus. Ir politikų reikalavimai konkretūs: patikrinti atvykstančiojo lojalumą ne tik Lietuvai, bet ir ES per mėnesį, na – vėliausiai per du! Nors griežtos saugumo patikros procedūros ES privalomos visiems, į tai dėmesio nekreipiama. Juk akivaizdu, kad trumpinant sprendimų išduoti LLG priėmimo terminus institucijų administraciniai gebėjimai privalo būti stiprinami, o elgiamasi atvirkščiai – panaikinamas trečdalis migracijos specialistų pareigybių Migracijos departamente. O 2013 m. gegužės 9 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtinta policijos įstaigų migracijos padalinių optimizavimo Koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių Planas, kuriame eilinį kartą numatomas migracijos tarnyboms „kraujo nuleidimas“. Protingesnis žmogus tokią padėtį įvertintų kaip diversiją prieš Lietuvą ir ES. Ir čia ne Policijos kaltė, nes migracijos klausimai nėra policijos veiklos sfera ir policija, siekdama pati išgyventi, tokiu būdu „kratosi“ jai nebūdingų funkcijų. Tai politikų, vadovavusių ir vadovaujančių Vidaus reikalų ministerijai ir niekaip nesugebančių tinkamai įvertinti kylančių grėsmių, problema.
Kam, šiuo atveju, reikšti užuojautą – D.Barakauskui, A.Butkevičiui, Prezidentei, Lietuvai ar ES – lai sprendžia pats skaitytojas. Tuo tarpu normali europinė praktika moko, kad inicijavus diskusijos temą, kartu privalai pateikti ir suformuluotą jos sprendimo variantą. Ar tokį turime? Eilę metų neskirdama jokio dėmesio migracijos procesų valdymui ir per tai praradusi beveik penktadalį tautos, nepamatuotais politiniais sprendimais išbalansavusi migracijos procesus prižiūrinčią institucinę sistemą ir neturėdama jokios patirties užsieniečių integracijos srityje, Lietuva neturėtų kurti akibrokšto ir imtis vadovaujančio vaidmens srityje, kurioje, kaip rodo rezultatai, nieko nesupranta. Juk nuo graudumo iki juokingumo – tik vienas žingsnis… Belieka tikėtis, kad Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė rudeniop parengs Lietuvai (bet ne ES!) tokias migracijos politikos gaires, dėl kurių jai nebus gėda prieš savo Europos partnerius. Lietuvos bėda – politikai, niekaip nesuvokiantys, kad jie privalo tapti aktyviais migracijos politikos formavimo dalyviais. O tą padaryti, nebendraujant su visuomene (rinkėjais) ir neturint jos paramos – baugu. Kol taip bus, virsmo į gerąją pusę neturėsime ir gyvensime nuolatiniuose akibrokštuose.
Autorius yra LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas, migracijos klausimų ekspertas
„Na, jeigu ES emigrantai turėtų tikslą teigiamą migracijos saldo paversti neigiamu, Lietuvos patirtis čia praverstų. Tačiau šiuo atveju – tai akivaizdus nonsensas.“
Taip, Lietuva kaip tik ir pasidalins patirtimi kaip jai pavyko išjudinti sėslius lietuvius – skirstytis ir praturtinti mirštantį Europos genofondą lietuviškais genais. ES tikrai prireiks šios patirties – ją bus galima perteikti naujosioms ES narėms kurios galės pasinaudojusios ta patirtimi dar geriau prisidėti prie ES senbuvių genofondo atšviežinimo. Ir ne tik genofondo, bet ir baltos darbo jėgos importo.
2013-07-09
Lietuvos pirmininkavimo prioritetai vidaus reikalų srityje pristatyti LIBE komitete
Lietuvos vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas liepos 9 d. Briuselyje, Europos Parlamento Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (LIBE) pristatė Lietuvos pirmininkavimo prioritetus ES vidaus reikalų srityje bei atsakė į komiteto narių klausimus.
Savo kalboje ministras pabrėžė, kad Lietuva bus paskutinė visą pusmetį prieš ateinančius Europos Parlamento rinkimus pirmininkausianti valstybė, todėl ypač svarbu sėkmingai užbaigti derybas dėl kuo daugiau svarbiausių teisės aktų projektų.
„Esame pasiryžę sąžiningai atstovauti Tarybai derybose su Parlamentu. Nuo mūsų sugebėjimo dirbti kartu priklauso daugiau kaip 500 mln. ES piliečių bei visų ES besilankančių žmonių saugumas, jų teisių ir laisvių apsauga bei gerovė, taigi dėsime visas pastangas rasti veiksmingus ir visiems priimtinus sprendimus“,– komiteto nariams teigė D. A. Barakauskas.
Ypatingą dėmesį Lietuva numato skirti deryboms dėl vidaus reikalų srities finansavimo instrumentų būsimajame daugiamečiame ES biudžete 2014–2020 m. Lietuva siekia, kad vidaus reikalų finansiniai reglamentai būtų priimti kiek įmanoma greičiau ir būtų užtikrintas sklandus jų įgyvendinimas nuo 2014 m. sausio 1 d.
Kitas Lietuvos prioritetas vidaus reikalų srityje – migracijos klausimai. „Siekdami kurti atvirą Europą, matome būtinybę užtikrinti, kad sąžiningiems trečiųjų valstybių piliečiams, atvykstantiems į ES dirbti bei mokytis, turi būti taikomos palengvintos atvykimo procedūros ir užtikrinamos visos teisės. Veiksminga migracijos valdymo politika taip pat prisidėtų prie ES ūkio augimo bei darbo rinkos poreikių tenkinimo“,– teigė Lietuvos ministras.
Dar vienas Lietuvos pirmininkavimo prioritetas bus įtvirtinti veiksmingą ES išorės sienų valdymą. Per Lietuvos pirmininkavimą taip pat teks derinti ES valstybių narių bei ES institucijų pozicijas dėl dviejų ES teisėsaugos agentūrų – Europos policijos biuro (EUROPOL) ir Europos policijos koledžo (CEPOL) – tolimesnės perspektyvos.
Kalbėdamas apie kibernetinį saugumą, ministras pabrėžė, kad kibernetinė sauga yra globalaus pobūdžio iššūkis, todėl Lietuva dės pastangas sprendimų paieškai ne tik ES viduje, bet ir bendradarbiaujant su svarbiausiais strateginiais ES išorės partneriais. Kibernetinės saugos klausimus numatoma aptarti liepą Vilniuje įvyksiančiame neformaliame ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikime, taip pat kituose ES forumuose.
Pirmininkavimo gairių pristatymą vidaus reikalų ministras baigė Rytų Partnerystės tema. „Abipusio pasitikėjimo pagrindu kartu su šiomis valstybėmis sieksime stiprinti ES vidaus saugumo erdvę ir plėsti ją už Sąjungos išorinių sienų. Šiuo tikslu Vilniuje surengsime pirmąjį ES ir Rytų Partnerystės šalių teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikimą glaudesnio sektorinio bendradarbiavimo klausimams aptarti“,– teigė D. A. Barakauskas.
Po pristatymo ministras atsakė į LIBE komiteto narių klausimus.