D. Paukštė. Lietuva kovoja su emigracija, o Jungtinė Karalystė su imigracija. Kaip sekasi?

Skaitydami stenkitės palyginti: koks politikų vaidmuo, jų aktyvumas, siūlomų priemonių gausa ir arsenalas, visuomenių galimybės, jų suinteresuotumas, aktyvumas ir atsakomybė. Kurioje šalyje politikai dirba patys, o kur numeta darbus vykdomosioms struktūroms? Kurioje jų politikai ir visuomenės yra vienoje barikadų pusėje?

Lietuvoje – kapų tyla

Ir tikrai, kam Lietuvai referendumai, jeigu jos nedėkingi gyventojai apie gerėjantį savo gyvenimą gali sužinoti iš bankų ekonomistų prognozių ir net tiesiogiai iš Prezidentės ar Premjero lūpų, jeigu patys to gerumo nejaučia ar nesupranta? Taip yra ramiau, greičiau, patogiau ir pigiau. Tokią pat padėtį turime ir kovos su emigracija fronte.

Ką galima pasakyti apie migraciją Lietuvoje 2014 metais? Nenoriu kartoti oficialiai skelbtos informacijos apie dar vieną sėkmę – emigracijos mažėjimą ir jos priežastis. Tačiau, mano nuomone, šiuose pranešimuose yra daugiau valdžios norų (pavyzdžiui, apie gerėjančią ekonominę padėtį ir didėjančius atlyginimus 2014 metais!), nei tą patvirtina esama reali padėtis.

Manau, geriausia naujiena apie 2014 metų migraciją yra ta, kad pagaliau baigėsi 2010 metais emigracijos piką pasiekęs laikotarpis. Nuo to laiko emigracijos srautai palengva mažėjo iki pat 2014 metų pradžios. O jau 2014 metais emigracijos lygis sugrįžo į daugiamečius (imant būtent šį 1990 – 2014 periodą, o ne jo kurią nors dalį, kaip dabar įprasta daryti) vidurkius, kuomet per metus iš Lietuvos išvykdavo vidutiniškai 16 – 17 tūkst. žmonių daugiau, nei į ją atvykdavo. Turim būti nuoseklūs: emigracijos banga, prasidėjusi 1990 metais, dar nesibaigė. Taigi, esame savo vidutiniame migracijos vidurkio minuse. Ar dėl to reikia džiaugtis? Nemanau.

Kol pasieksime teigiamą migracijos indeksą (kuomet į Lietuvą atvyks daugiau žmonių, nei išvyks) dar turės nutekėti pakankamai daug laiko. Jeigu valstybė imsis konkrečių veiksmų – laukti reiks trumpiau. Jei nieko nebus daroma – reikės žymiai daugiau laiko. Bet net ir tais metais, kai pirmą kartą į Lietuvą atvyks daugiau žmonių, nei iš jos išvyks – tai dar nebus pergalė prieš emigraciją, nes už Lietuvos ribų (su pačiu įvairiausiu statusu – ir laikinai, ir nuolat ar gavus kitos šalies pilietybę) gyvens apie pusę milijono Lietuvos piliečių. Jeigu pradėsime džiaugtis, pareiškę, kad laimėjome, vadinasi susitaikysime su esamais nuostoliais. Tuomet tai bus tikra Pyro pergalė, prilygstanti pralaimėjimui. O jeigu išvykusių nepamiršime, lauks daug darbo.

Nors ir nemalonu sakyti, tačiau vėl stebiu situaciją, kai valdantys politikai eilinį kartą „išduria“ tautą ir savo rinkėjus. Agituodami rinkimuose ir kadencijos pradžioje garsiai trimitavę apie būtinybę susigrąžinti į Tėvynę emigravusius piliečius, dabar kukliai nutilo ir ėmė plaukti įvykiams pasroviui. Matyt, vadovaujamasi tokia logika: kam dirbti, jeigu grįžtančiųjų daugėja. Nereikalingos tapo nei paruoštos migracijos strategijos, nesigirdi, kad šiais klausimais konkrečių priemonių imtųsi Vyriausybė, vykdydama programas ar LR Seimas būtų paruošęs įstatymų paketus, kurių įgyvendinimas viliotų į namus sugrįžti emigrantus. Neteko laikraščiuose ar internetinėje spaudoje skaityti šiomis temomis jokių straipsnių. Bet toks požiūris – saviapgaulė! O dabar išskirtiniais straipsniais tampa tik tokie, kuriuose emigrantai išreiškia savo nusivylimą, kad padarė klaidą paskubėję sugrįžti ir pabrėžia, kad rengiasi išvykti vėl.

Spauda ir politikai nepavargdami įtikinėja mus, kad esame sėkmės istorijų valstybė. Jeigu tai tiesa ir ji (sėkmė) tampa pagrindine kovos su emigracija priemone, tuomet reikia visiškai nesistebėti pasiektais „rezultatais“. Labai jau menka ta sėkmė. Ir, matyt, tikroji sėkmė lenks Lietuvą tol, kol jai vadovaus tokie nesėkmingi politikai. Šioje vietoje savo atsakomybę turi pajusti ir rinkėjai. Neveltui sakoma: „kokia tauta, tokie ir politikai“. Jeigu renki vis tuos pačius ir esi nepatenkintas arba išvis neini į rinkimus, tai ko virkauji vėliau? Nereikia verkti, kad nėra iš ko rinkti. Ko nereikėtų, tai nereikėtų kiekvienuose rinkimuose lipti ant to paties grėblio – pagailėkit savo kaktos ar pakaušio! Vis dar tikiu, kad pagaliau kada nors turi ateiti laikas, kai tauta susivoks – negalima visko patikėti politikams, reikia ir patiems dalyvauti valstybės valdyme ir kontroliuoti politikus. O kol kas visuomenės apklausos akivaizdžiai rodo – mūsų politikai panašūs į aptingusius katinus, tupinčius prie puodynės su grietinėle, nors tuo metu turėtų gaudyti peles…

Tuo metu Jungtinėje Karalystėje rengiamasi referendumui, kur spręs tauta, o ne Karalienė ar Parlamentas

Šioje šalyje vis labiau įgauna pagreitį pasirengimas referendumui dėl Jungtinės Karalystės (JK) narystės Europos Sąjungoje. Palaikantys išstojimo idėją ir jos priešininkai telkia savo jėgas, ieško ir rengia savo argumentus, kuriais bandys įtikinti agituodami visuomenę.

Štai Oksfordo universitete vykdomas Migracijos srautų Jungtinėje Karalystėje stebėjimas, leido suformuluoti išvadą, kad migracija sukelia tiek teigiamas, tiek ir neigiamas pasekmes, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje neigiami padariniai nusveria teigiamus.

Manau, jog šią išvadą patvirtina praėjusiais metais spaudoje paskelbtos Europos Sąjungos tyrimų agentūros „Eurostato“ prognozės, kad 2060 metais kas trečias Didžiosios Britanijos gyventojas bus antros arba trečios kartos imigrantas, o grynųjų emigrantų skaičius padidės iki 12 mln. Britų visuomenėje šio tyrimo išvados buvo sutiktos su dideliu nerimu. O euroskeptikų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UK Independence Party – UKIP) lyderis tuomet pareiškė: „Šio tyrimo išvados yra stulbinančios ir akivaizdžiai parodo, kad jei Didžiosios Britanijos Vyriausybė į imigracijos problemą nežiūrės rimtai, šalis po penkiasdešimties metų bus perpildyta.“

Man net abejonių nekyla, kad esant tokiai pat padėčiai Lietuvoje, mes reaguotume adekvačiai kaip britai ir net dar anksčiau. Taip kad kritikuoti jų visiškai nėra noro.

Žibalo į ugnį „įpylė“ ir buvęs Vidaus reikalų ministerijos vadovas lordas Maiklas Beitsas (Michael Bates) pareikšdamas, kad imigracijai į Didžiąją Britaniją turi būti užkirstas kelias, nes čia atvykę kitataučiai susilaukia per daug vaikų. „Ketvirtadalio Britanijoje gimusių vaikų motinos yra iš užsienio. Tai yra ženklas, kad migracija į mūsų šalį turi būti radikaliai mažinama“, – rėžė jis. Pastarąjį dešimtmetį Britanijos populiacija išaugo dviem trečdaliais. Skaičiuojama, kad prie spartaus valstybės gyventojų augimo 80 procentų prisidėjo imigrantai.

Manau, šie skaičiai iš tiesų neturėtų stebinti britų, visoje ES apie 80 proc. gyventojų prieaugio duoda ne kas nors kitas, o būtent imigrantai. Vietiniai ES gyventojai „tingi“ gimdyti vaikus, nors gyvena gerovės valstybėse.

Kol kas visuomenės nuomonės dėl imigracijos dažnai yra poliarizuotos ir retai pagrįstos įrodymais. Dauguma kritikų linkę pabrėžti, kad importuojama iš užsienio darbo jėga daro įtaką atlyginimų dydžiui – jie mažėja. Referendumo priešininkai pažymi, kad oponentai nesugeba pripažinti imigracijos indėlio į JK ekonomiką. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad imigrantai Jungtinės Karalystės darbo rinkoje užima 14% darbo vietų, o viena iš septynių smulkiųjų įmonių yra sukurta imigrantų verslininkų.

Politikai, palaikantys referendumą, taip formuluoja savo nuomonę: „Mes mokame ES po 55.000.000 £ per dieną. ES priima mums apie 75% mūsų įstatymų, nors jos centrinė vykdomoji institucija (Europos Komisija) yra nerinkta ir ji negali būti nušalinta. Tuo tarpu mes privalome užtikrinti įstatymų vykdymą, atverti savo šalies sienas ir priimti milijonus nekvalifikuotų imigrantų“.

O štai referendumui prieštaraujantis Gordonas Braunas (Gordon Brown), buvęs JK premjeras tėškė tiesiai: „JK išstojimas iš ES, paverstų ją Šiaurės Korėja Europoje“. Bet net ir jis, pasisakydamas už JK narystę ES, pritaria nuomonei, kad ES būtina reforma.

Rinkimus į Europos Parlamentą laimėjusi Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partija (UK Independence Party – UKIP) paskelbė naujus savo rinkimų pažadus ir paviešino kovos su imigracija nuostatas. Jas suprasti padeda portalo žurnalistas Maiklas Vilkinsonas (Michael Wilkinson) (nuomonė skliausteliuose):

1. Didžioji Britanija išstos iš Europos Sąjungos (Jei UKIP po rinkimų iškovotų valdančiąją daugumą, o tai mažai tikėtina, partijos lyderis Naidželas Faražas (Nigel Farage) pažadėjo „susigrąžinti sienų kontrolę“ bet kokiomis priemonėmis apribojant imigraciją. Referendumą šiuo klausimu politikas tikino norintis surengti jau šiemet)
2. Darbo leidimai bus suteikiami kvalifikuotiems darbuotojams (Nors UKIP garsėja pasisakymais prieš imigrantus, Naidželas Faražas teigia pritariantis „limituotai ir kontroliuojamai imigracijai“. Partija tvirtina, kad kvalifikuotiems darbuotojams, pavyzdžiui, medikams, turėtų būti leista gyventi ir dirbti JK. Ypač laukiama tų profesijų atstovų, kurių trūksta šalyje).
3. Prieš atvykdami į JK imigrantai privalės mokėti anglų kalbą ir turėti darbą bei namus (Pagal UKIP siūlomas taisykles, imigrantai, prieš atvykdami į šalį privalės mokėti kalbą, būti susiradę darbą bei būstą. „Noriu gyventi šalyje, kurioje visi gerai sutariame, kalbame viena kalba. Kurioje mūsų visų vaikai kartu gali žaisti futbolą ir susikalbėti tarpusavyje“, – anksčiau sakė N. Faražas).
4. Imigrantai privalės turėti asmeninį sveikatos draudimą (Visi į šalį atvykstantys imigrantai privalės turėti asmeninį sveikatos draudimą, atitinkantį JK Nacionalinės sveikatos tarnybos reikalavimus. Toks draudimas, pasak UKIP, per metus šaliai sutaupytų apie 2 mlrd. £).
5. Pašalpos imigrantams – tik po penkerių metų (Imigrantai gautų teisę į pašalpas tik po penkerių metų mokesčių ir sveikatos draudimo mokėjimo. Nepaisant keliamos panikos dėl „pašalpų turizmo“, tyrimai rodo, kad imigrantai iš Centrinės ir Rytų Europos iš pašalpų pragyventi bando 60 proc. rečiau nei britai).
6. Griežtesnės taisyklės imigrantams, norintiems į JK atsivežti sutuoktinius ir vaikus (UKIP žada pritaikyti sutuoktiniams „pirminio tikslo taisyklę“. Tai reiškia, kad asmuo, susituokęs su JK piliečiu, prieš atvykdamas gyventi į šalį, privalėtų įrodyti pirminį jų santuokos tikslą ir patvirtinti, kad ji nebuvo įvykdyta siekiant gauti leidimą atvykti į JK).
7. Nelegaliems imigrantams panaikinti amnestiją (Žaliųjų partija siekia suteikti amnestiją penkerius metus ir ilgiau JK nelegaliai gyvenusiems bei dirbusiems imigrantams. UKIP šį pasiūlymą kategoriškai atmeta).
8. Europos Sąjungos studentams mokslai kainuotų tiek pat, kiek kitų šalių piliečiams (2013-aisiais vidutinė studijų kaina užsieniečiams ne iš Europos Sąjungos (ES) šalių siekė 18,759 £. Tuo tarpu ES piliečiai, kaip ir britai, daugiausiai už mokslą mokėjo 9 tūkst. £. UKIP siekia, kad visi imigrantai studentai mokėtų po lygiai, nepriklausomai nuo to, jie atvykę iš ES ar kitų šalių).

Beje, jau suskaičiuotas bei paskelbtas ir JK netekčių sąrašas, jeigu referendume būtų priimtas sprendimas išstoti iš ES. „The Guardian“ skelbia JK išstojimo kainą: buvimas ES nare užtikrina JK apie 3 milijonus darbo vietų, 25.000 įmonių, 200 mlrd. £ metinių eksporto bei 450 mln. £ vidaus investicijų. O Britų pramonės konfederacija (CBI) mano, kad Didžiosios Britanijos narystė ES yra verta iki 5% JK BVP.

Taigi, dvi valstybės, dvi ES narės, sprendžiami tie patys migracijos klausimai. Tačiau koks skirtingas politikų požiūris į problemas, kokios skirtingos visuomenės, jų aktyvumas, vaidmuo bei galimybės dalyvauti priimant sprendimus.

Esame santykinai jauna valstybė, todėl gerindami ryšį su valstybe mokykimės. Mokykimės pradėdami kiekvienas nuo savęs, nuo šeimos, nuo vaikų, nuo mokyklos, nuo požiūrio į darbą ir darbdavio požiūrio į darbuotoją ir valstybę, pradėdami nuo politiko, Premjero ir Prezidentės… Noriu pasakyti: mums tikrai nereikia viską sugebančios valdžios (tokios, matyt, iš viso nėra), nes kai ką ir mes patys gebame padaryti.