D. Paukštė. Didžioji Britanija ir Lietuva – kur prasideda ir baigiasi migracijos panašumai?

Šių metų kovo pabaigoje Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras, kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos vyriausybės veiksmus, ribojančius imigraciją, pareiškė: „jei dirbate, mokate mokesčius, paklūstate įstatymams ir prisidedate prie visuomenės gerovės, esate laukiami ir ateityje būsite laukiami.“ Taip kad panikai, kurią čia taip kėlė mūsų spauda apie britų priemones nukreiptas prieš imigraciją, priežasčių nėra.

Didžioji Britanija visuomet buvo atvira tiems, kas norėjo dirbti ir uždirbti. Ji priimdavo visus ir, pirmiausiai, savo buvusių kolonijų gyventojus. Sukūrus ES – atsirado laisvas asmenų judėjimas, kuris taip pat pridėjo porciją naujų imigrantų. Po to sekė politinio atšilimo laikotarpis Europoje – griuvo Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga bei atėjo Rytų Europos išsilaisvinimas. Visi šie įvykiai reiškė, kad Didžioji Britanija vėl ir vėl priimdavo naujus imigrantus.

Lietuvos piliečiai atrado Didžiąją Britaniją dar prieš gerą dešimtmetį iki jos įstojimo į ES. Ji vis labiau daugeliui mūsų emigruojančių piliečių tapo tikslo šalimi. Na, o Lietuvai įstojus į ES, D. Britanija buvo viena iš nedaugelio senųjų ES šalių, kuri neribojo laisvo asmenų judėjimo ir savo teisės sistemoje ignoravo pereinamojo laikotarpio nuostatas, kurias tuo metu įsivedė daugelis kitų ES narių. Taigi, galima tvirtinti, kad jau ketvirtį amžiaus D. Britanija lietuviams yra tarsi antrieji namai, kurių dabar nesinori palikti ne tik dėl ten sunkiai užgyvento nekilnojamo turto ar pelningo darbo. Dauguma ten esančių emigrantų norėtų, kad šioje šalyje egzistuojantys darbdavių – darbuotojų bei valstybės santykiai ir mentalitetas, požiūris į žmogų ir darbą, atlyginimas už darbą,  galimybės pradėti savo verslą, sukurta garantijų bei gerovės sistema būtų perkelta į Lietuvą. Tada ir apie grįžimą galima būtų pagalvoti. O kol kas…

Taip jau susiklostė, kad geltonoji britų spauda tradiciškai yra labiau antiimigracinė, kaltinanti atvykusius, neva jie užima britų darbo vietas, todėl britų tarpe ir auga nedarbas, kad atvykėliai naudojasi britų sukurta gerovės sistema, kad dėl jų visuomenėje didėja nusikalstamumas, o vietos gyventojai nenori leisti savo vaikų į valstybines mokyklas, nes jų lygis, į jas priėmus imigrantų vaikus, labai kritęs. Niekas nekreipia dėmesio į tai, kad vietos darbdaviai aiškiai pareiškia, kad imigrantai darbe yra geresni ir atsakingesni darbuotojai, nei aptingę britai. Lašas po lašo visuomenėje buvo suformuotas neigiamas požiūris į imigrantus, kuris netruko pasiekti ir politikų ausis. Visuomenės nusistatymas kai kurioms politinėms jėgos leido iš to pasidaryti puikią karjerą politikoje. Gegužės mėnesį per rinkimus į Europos Parlamentą dauguma britų savo balsus atidavė už euroskeptišką ir antiimigracinę Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partiją (UKIP). Šiandien Deividui Kameronui ir jo partijai tenka grąžinti nepakankamo dėmesio britams skolą už visų vyriausybių metų metais vykdytą per daug liberalią imigracijos politiką, kuri tarnavo tik pelnui ir neatsižvelgė į visuomenės nuotaikas. Atsigrįžti į žmones ir jų poreikius ir yra skirtos plačiai skelbiamos ir komentuojamos naujienos apie priemones, kurių imasi valdantieji, bandydami apriboti imigracijos srautus (tikslas – „nuo kelių šimtų tūkstančių per metus iki kelių dešimčių tūkstančių imigrantų“) . Ar pavyks susigrąžinti prarastą rinkėjų pasitikėjimą, parodys artėjantys rinkimai. Ir jeigu jie bus laimėti, rinkėjų lauks naujas išbandymas – referendumas dėl D. Britanijos narystės Europos Sąjungoje.

Manau, svarbu pabrėžti, jog ypač didelį poveikį siūlomiems sprendimams davė ir šių metų pradžioje spaudoje paskelbtos Europos Sąjungos tyrimų agentūros „Eurostat“ prognozės, kad 2060 metais kas trečias Didžiosios Britanijos gyventojas bus antros arba trečios kartos imigrantas, o grynųjų emigrantų skaičius padidės iki 12 mln. Neseniai paskelbta, jog D. Britanija pagal gyventojų tankumą yra antra po Maltos.

Britų visuomenėje šio tyrimo išvados buvo sutiktos su dideliu nerimu. O euroskeptikų UKIP lyderis tuomet pareiškė: „Šio tyrimo išvados yra stulbinančios ir akivaizdžiai parodo, kad jei Didžiosios Britanijos Vyriausybė į imigracijos problemą nežiūrės rimtai, šalis po penkiasdešimties metų bus perpildyta.“

Prognozuojama, jog 2046 metais viename kvadratiniame kilometre Anglijoje gyvens 494 žmonės (dabar – 411, o prieš 15 metų – 374). Pavyzdžiui, Prancūzijoje 2046 metais gyvens – 115, Vokietijoje – 204, Olandijoje – 421. Turiu pastebėti, jog gyventojų tankumo skirtumai ES tikrai įspūdingi. Ko gero, greitai ateis laikas, kai būtent šis rodiklis taps vienu svarbiausiu ateities pasaulyje?

Taip pat noriu priminti ir tai, jog migracijos klausimai iki šiol priklauso nacionalinei ES narių kompetencijai. Todėl tikrai nenustebčiau, jeigu ateityje Didžiosios Britanijos Vyriausybė imsis ir dar griežtesnių priemonių. Kad mokomės vieni iš kitų, manyčiau, rodo ir tai, jog britai pasinaudojo gal ir mūsų patirtimi, nustatydami eiliškumą – kas pirmiausiai gali pretenduoti į laisvą darbo vietą D. Britanijoje. Anksčiau darbo skelbimas per privačias įdarbinimo agentūras iškeliaudavo, apeinant D. Britaniją, ir pirmiausiai patekdavo į portalus užsienyje. Dabar gi informacija apie laisvas darbo vietas pirmiausiai privalės pasirodyti vietos įdarbinimo biuruose ir portaluose. Tai yra akivaizdus vietos gyventojų protegavimas ir šiuo atveju tai yra teisinga. (Priminsiu, jog Lietuvoje į laisvą darbo vietą pirmiausiai pretenduoja vietos pilietis, vėliau ES ir galop – trečiosios šalies pilietis). Kovojant su nelegalia migracija, britų politikams svarbi kita priemonė: mokymo įstaigos praras išduotas licenzijas, jeigu bus rasta bent dešimt procentų studentų, kuriems migracijos tarnybos atsisakė išduoti leidimus gyventi – mat dabar į koledžus priimami asmenys dar nepraėję visos patikros leidimams gauti. Nelegalūs imigrantai negalės bankuose atsidaryti sąskaitų, o butų savininkai privalės tikrinti atvykstančiųjų imigracinį statusą – kitaip grės nemažos baudos. Tuo tarpu ES piliečiams daugiau aktuali yra kita priemonė: bedarbio pašalpos trukmė sumažės dvigubai. Tai imigrantams reikš arba intensyvesnę  ir sėkmingą darbo paiešką, arba kelionę namo. Tikimasi, jog dėl šių priemonių „pašalpų turizmas“ baigsis arba bent jau ženkliai sumažės. D. Kameronas minėtų priemonių įgyvendinimą pavadino skambiai: „Vykdome permainas, kad Britanijos žmonių interesai būtų svarbiausi“.

Greitomis noriu, bet niekaip negaliu prisiminti ką nors panašaus iš mūsų politikų veiklos arsenalo, kuomet buvo atsigręžta į mūsų piliečių interesus. Atmintis pirmiausiai atgamina energetikų, investuotojų, verslo, politinių partijų, prezidentūros ir kitų suinteresuotų grupių ir grupinių interesų tenkinimą arba kaip tik „baudžiamąsias akcijas“ bedarbių atžvilgiu, mažinant nedarbo išmokų trukmę ir jų dydžius, kai netenkama darbo. Pastarasis partijų finansavimo įstatymo pataisų priėmimas, kuomet valstybė ėmė remti tik seimines partijas, ne tik suskaldė politinę sistemą, bet ir panaikino konkurenciją tarp pačių partijų – dabar visos jos staiga ir be jokios kovos tapo valdžios partijomis, nepriklausomai nuo to ar yra valdžioje, ar opozicijoje. Paprasta akimi matosi – politinė sistema jau nesivysto ir stagnuoja. Visuomenė vis labiau gauna įsitikinti, kad rinkimai tampa tokie pat nereikalingi, kaip ir referendumai, kurių skonio taip ir neparagavome.

Kraupu, kaip mūsų politikai elgėsi neįvykusio referendumo atžvilgiu: tarsi blogesnio dalyko nei jis, pasaulyje nėra? O paskui stebimės dėl savo abejingumo, politinės kultūros, pilietiškumo stokos, neišprusimo bei nepagarbos valstybei… Su visu tuo politikams skaitytis teks – nori jie to ar ne: kitaip svajonės apie grįžtančius į Tėvynę emigrantus taip ir liks tik svajonėmis.

Nežiūrint į šią nedidelę mūsų vidaus politikos „lyrinę“ apžvalgą, su dideliu susidomėjimu stebiu migracijos procesus Didžiojoje Britanijoje ir politikų bandymus juos įtakoti. Juk tai turėtų būti tikra mokykla ir mums. Lietuva ir Didžioji Britanija yra panašios tuo, jog jos yra labai stipriame migracijos procesų įtakos lauke. Tik Lietuva ir Didžioji Britanija yra skirtingose šio lauko pusėse: Lietuvą kankina emigracija – piliečių išvykimas, o Didžiąją Britaniją – imigracija, t.y. trečiųjų šalių ir ES piliečių atvykimas į ją. Britai, taip pat kaip ir mes, neturi gatavų kovos su imigracija receptų, bet jie ieško. Tai įdomu, nes mūsų dar tik laukia tokie pat procesai (imigracija), kuriems mes turime ruoštis jau dabar, o ne tuomet, kai „namas užsidegs“. Šia prasme mane tikrai žavi britų politikų reakcija į rinkėjų pastabas ir jų pastangos stengiantis surasti išeitį. Kada tai įvyks pas mus? Iki šiol emigracijos klausimais mūsų politikai „pralaimėjo visas varžybas – į vienus vartus“, taip ir neišmokę kalbėtis su savo žmonėmis ir savo rinkėjais – kol jie dar buvo namuose. Kiek dabar kainuos ir kokius rezultatus duos esantis valdžios pasiryžimas emigrantus gainiotis po pasaulį? Manau, tai Sizifo darbas. Kiek atsimenu iš vaikystės, tą pavyko padaryti tik Pelenei – po to, kai pamotė išbėrė į pelenus dubenį aguonos grūdų, liepė visus juos surinkti.

Todėl norėčiau palinkėti ir mūsų politikams: sugebėkite naujai suvokti ir pažvelgti į dabar madingai pristatomas klišes apie migraciją. Juk jos vaisiais, kaip ir prieš tris ar šešis šimtmečius, pasinaudoja tik ekonomiškai stipriausios pasaulio valstybės. O apie migracijos galimas pasekmes šalims, iš kurių atvyksta emigrantai – niekas negalvoja. Todėl mūsų politikai privalo žvelgti į migraciją iš jų atstovaujamos valstybės pozicijų ir jose gyvenančių žmonių interesų.

Vienintelis racionalus kelias, kurio mes turėtume siekti migracijos procesuose (emigracija ir imigracija), tai patekti į pasaulio valstybių migracijos sąrašo „aukso viduriuką“. Bet koks išsišokimas už jo ribų yra pavojingas mūsų valstybės egzistencijai, nes esame nedidelė valstybė, turinti nedaug resursų.

Deja, dabar mes esame vieni aktyviausių ekonominės migracijos dalyvių ir dalyvaujame (kaip tiekėjai) viešai nepaskelbtame pasauliniame kare, kuriame ekonomiškai stipriausios pasaulio šalys dalinasi pasaulinius kvalifikuotos darbo jėgos resursus. Žmonių pasaulis toks pat negailestingas kaip ir gamta, kurioje veikia atrankos dėsniai ir kur išlieka tik stipriausi.

Kalbėti apie ištižėlių valstybę, kuri galėtų egzistuoti, pavyzdžiui, be savos teritorijos arba tautos – bergždžias dalykas. Manau, tą jau suprato ne tik britai, bet ir kitos didžiosios ES narės, reikalaujančios iš emigrantų gerbti jų gyventojų išpažįstamas vertybes. O Izraelis? Kodėl ši tauta taip išreklamuotais globalizavimo laikais, kuomet visi tik ir kalba apie valstybių „panaikinimą“, šiandien taip aršiai kaunasi dėl savo valstybės išsaugojimo? Kam? Kad įveikus aplinkinius, vėliau ją panaikintų? Nemanau…

Autorius yra migracijos klausimų ekspertas, LSDS pirmininko pavaduotojas