Įstatymo projekto rengėjai trečiadienį sukvietė į renginį, kurį skambiai pavadino aptarimu – diskusija. Kalbėjome apie naujus darbo santykius, tiksliau apie jų pagrindinius principus. O dar aiškiau išsireiškus – apie darbo santykių liberalizavimą. Jo nuostatas įstatymo projekto rengėjai sudėjo į naująjį Darbo kodekso projektą. Kaip žinoma, labiausiai tokių pakeitimo troško vienas iš trijų socialinio dialogo dalyvių – darbdaviai. Vėliau prie jų prisijungė ir politikai. Šiuo aktu siekiama sureguliuoti darbo santykius Lietuvoje ištisiems dešimtmečiams į ateitį.
Matėsi, kad įstatymo projekto rengėjai tikrai įdėjo daug darbo, nes mums, renginio dalyviams, teko išklausyti daug pranešimų. Tik kad pranešėjai buvo kažkokie labai paslaptingi ir rengėjai labai nenoriai dalinosi turima informacija. Paradoksas: svarstėm dokumentą, kurio akyse nematėme ir rankomis nečiupinėjome. Aišku tik viena: darbo santykių liberalizavimo projektas paruoštas akademikų (t.y. rengėjų) ir jau perduotas užsakovui – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Kaip sako žinovai, pirmasis įspūdis dažniausiai ir būna teisingiausias. Iš gautos informacijos (reguliuojamų darbo santykių principai), galima buvo susidaryti tam tikrą pirminę nuomonę, nes projekto rengėjai jau pradėjo viešųjų ryšių kampaniją.
Man asmeniškai šis įstatymo projektas pasirodė pernelyg radikalus ir nesunokęs. Vaizdžiai tariant, siūlomas įstatymo projektas yra per ankstyvas, nes skirtas ne mūsų kultūrai ir ne pas mus susiklosčiusiems santykiams, ir ne mūsų darbdaviams bei esamai aplinkai: mūsų kaime esantį eismą arklių kinkiniais bandome sureguliuoti pagal XXI amžiaus greitkelio taisykles. Kada sakoma, kad įstatymas yra geras arba idealus? Tuomet, kai visuomenėje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įvelkami į įstatyminį rūbą, todėl jame nėra (arba yra labai nedaug) prievartos elementų, kurie visuomenei jau yra įprasti ir priimtini, nes buvo taikomi anksčiau.
Kaip matosi, projekto rengėjai išanalizavo ES valstybių darbo teisę, išrinko skirtingose šalyse veikiančias liberalesnes darbo santykių nuostatas, jas sugrupavo, perkėlė ir prašom – projektas gatavas. Praktiškai, Lietuvoje tokiu būdu buvo rengiami įstatymai prieš ketvirtį amžiaus, kai neturėjom reikiamos patirties, o valstybę reikėjo staiga kurti. Gaila, kad per tą laiką mes įstatymų kūrime nepasistūmėjom į priekį nei per žingsnį.
Matau bėdą tame, kad perkeliant atskirų ES šalių darbo santykių nuostatas į rengiamą projektą, buvo ignoruojami tokie svarbūs įstatymams dalykai, kaip šalių ekonominis pajėgumas, visuomenėse susiklostę socialiniai ir kultūriniai santykiai, žmonių mentalitetas, ten esamas socialinio dialogo lygis (jo gylis ir kokybė), egzistuojantys santykiai tarp vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų, požiūris į įstatymų vykdymą, šešėlinio sektoriaus lygis ir jo įtaka valstybei, neatsižvelgiama į tai, kad perkeliamos nuostatos vienu atveju yra paimtos iš įstatymų, kitu iš kolektyvinių sutarčių ir pan. Štai kodėl į Lietuvoje esančius darbo santykius perkelti tokį radikalių ir liberalių normų „asorti“, yra rizikinga.
Pastaruoju metu mūsų politikai vis garsiau akcentuoja, kad Lietuva siekia gerovės valstybės statuso ir savo kokybe bei turiniu siekia būti panaši į Šiaurės Europos šalių grupę. Paklausiau rengėjų: ar su tokiu siūlomu Darbo kodekso variantu Lietuva eitų link Šiaurės šalių? Atsakymas buvo neigiamas…
Susiformavo ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, kaip toks Darbo kodeksas įtakotų esamus migracijos procesus Lietuvoje? Juk beveik pusė Lietuvos darbo rinkos dalyvių jau asmeniškai išbandė ES šalių darbo santykių privalumus? Ko jau ko, o „makaronų“ ant ausų mūsų potencialiems emigrantams arba reemigrantams jau nepakabinsi. Su nerimu stebiu, kai mūsų politikai darosi „šventesni“ už patį Popiežių, nes niekaip negali susitaikyti su tuo, kad Europa yra socialinis kontinentas ir čia dominuoja kolektyvizmo mentalitetas. Liberalūs politikai įvairiausiais būdais stengiasi Lietuvą suskaldyti ir individualizuoti. Ir jiems sekasi! Ar nebus taip, kad Darbo kodeksą turėsim, o darbuotojų – ne? O gal to kaip tik ir siekiama, kad saviems pabėgus į kitas ES valstybes, siūlomuose darbo santykiuose, siekiant didesnių pelnų, pasimurkdytų trečiųjų šalių piliečiai? Man tikrai įdomu kas vertins šio įstatymo įtaką valstybės ir socialinio draudimo biudžetams.
Noriu išlikti kiek galima objektyvesnis, todėl pabrėšiu, kad yra ir priimtinų principų, pavyzdžiui, materialinės ir drausminės atsakomybės srityje, manau, priimtinos yra kai kurios darbo lankstumo, šeimos suderinamumo, mokymosi ir apsaugos nuostatos. Aišku, visiškai tą patvirtini galima bus tik tuomet, kai visi turės progą susipažinti su projekto tekstu.
Dar viena, išskirtinė Darbo kodekso projekto nuostata, ypač rėžusi akį kaip visiškai nepriimtina, paminėta socialinės partnerystės srityje. Projekte mūsų vyriausybė trišalių santykių srityje bando sukurti „lietuvišką dviratį“ ir jo pagalba nusišalinti nuo dalyvavimo socialiniame dialoge. Į trišalę komisiją siūloma deleguoti po 5 darbdavių ir profsąjungų atstovus, o vyriausybė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos asmenyje, samdytų 5 ekspertus (siūloma juos paversti net savotiškais socialinio dialogo ombucmenais). Beje, tai iš tiesų geras pasiūlymas, tik kad jie dedami ne į jiems skirtas vietas. Manau, jie turėtų veikti šalia Trišalės Tarybos Sekretoriato? Europinis arba klasikinis socialinis dialogas numato, kad Vyriausybės priedermė socialiniame dialoge – yra socialinių partnerių interesų derinimas per politinę atsakomybę. Todėl ji turi būti neutrali kitų socialinių partnerių atžvilgiu. Politinės atsakomybės ji negali deleguoti niekam. Ir atstovus į vyriausybės vietas privalo skirti ne Socialinės apsaugos ministras, o Premjeras. Pažvelgus į dabartinę Trišalę Tarybą, matosi politikų noras visiškai nusišalinti nuo vieno iš svarbiausių dialogų valstybėje: dabar vyriausybė į savo vietas skiria eilinius ministerijos klerkus. Tai nepagarba partneriams. Su tokiu dialogu Lietuva dreifuos ne į Europos Šiaurę, net ne į kontinentinę Vakarų Europą, o į tolimą Pietų Amerikos kontinentą, kur dialogas dažniau vedamas ginklais, nei susitarimais. Blogiausia, kad tokie dalykai vyksta valdžioje esant politinei jėgai, pasivadinusiai socialdemokratais.
Ko dabar trūksta? Manau, mažiau turėtų būti bereikalingo savo nuomonės piršimo ir įtikinėjimo bei viešųjų ryšių akcijų. Reikia pereiti prie nuoseklaus Darbo kodekso projekto teksto nagrinėjimo, kad prasidėtų normalus darbas, kuriame dalyvautų socialiniai partneriai. Vis tik įstatymai turi reguliuoti esamą, o ne siekiamą padėtį. Kitaip turėsime tik dar vieną naują eksperimentą, kurio bandomaisiais triušiais bus visi dirbantys.
