Rugpjūčio 21 d. 17 val. vyks baltarusių ir lietuvių fotoprojekto „Vien tik mes“parodos galerijoje „Baroti“ (Aukštoji g. 1 / Didžioji vandens g. 2, Klaipėda) atidarymas.
Kas lieka – iš mūsų ir mumyse – jeigu išorinis gyvenimas staiga pasikeičia? Pasikeitimų priežastys gali būti įvairios. Priverstinė emigracija. Senatvė. Artimo žmogaus išėjimas. Nuolatos, iki pat paskutinės mūsų gyvenimo akimirkos, mes turime vien tik pačius save… Visa kita – brangūs ir svarbūs, atsitiktiniai ir nebūtini dalykai – laikini.
Šios temos svarstomos bendrame baltarusių ir lietuvių fotografijos projekte „Vien tik mes“. Projekto autoriai – Andrejus Ščiukinas, Ana Balaš, Aleksejus Andrejevas (Baltarusija), Arūnas Baltėnas (Lietuva). Projektą remia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijoje.
Andrejaus Ščiukino fotografijų ciklas „Vien tik mes“ skirtas Ukrainos pabėgėliams – iš Donecko, Lugansko, Debalcevo, Gorlovkos, kitų gyvenviečių, atsidūrusių tiesioginėje karo veiksmų zonoje. Dabar jie surado prieglobstį Baltarusijoje.
Dramatiški pabėgimo įspūdžiai, persikėlimas į kitą kontekstą dažnai atveria žmonėse naujų bruožų. Fotografuodamas pabėgėlių šeimas, autorius apčiuopia tai, ką sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau bet kuriuo atveju skausmingai pajunta visi šie žmonės: vienintelė tikroji vertybė – tai, kad jie turi vienas kitą. Vien tik mes… Motina ir duktė, tėvas ir sūnus, šeima, vienijanti skirtingas kartas…
Nuotraukose beveik visi jie sėdi ar stovi statiškose pozose, tačiau įprastai nematomas jų tarpusavio ryšys čia tiesiog kibirkščiuoja tarsi elektros įtampa. Jų laikinų būstų fone žmogiškojo artumo, šilumos, meilės laukas staiga tampa matomu nelyg po audros trumpam pasirodanti vaivorykštė.
Ciklas analizuoja pabėgėlių temą ne socialiniu, o labiau egzistenciniu aspektu, ir tai paverčia jį gilesniu ir universalesniu nei paprasta ukrainiečių pabėgėlių Baltarusijoje gyvenimo dokumentacija.
Ana Balaš ir Aleksejus Andrejevas fotoinstaliacijoje „Labas ir sudie“ analizuoja savo praeitus metus – apie pusę žmogiškojo amžiaus. Jie siekia iškristalizuoti esmę, atsisakydami visko, kas nereikalinga, nebūtina, laikina. Šio tyrimo rezultatas: yra dalykų, kurių neįmanoma išmesti. Net jei kartais ir norėtųsi… Yra keletas prisiminimų. Tai vaikystė. Vaikai. Pirmoji meilė. Taip pat ir antroji, ir trečioji… Paskutinioji. Tai draugai, kurie visam gyvenimui. Arba ne visam. Tai susižavėjimo arba mirtinos baimės akimirkos. Tai ryšiai tarp žmonių ir daiktų. Ir tų ryšių nutrūkimai.
Projekto „Labas ir sudie“ prasminė ekspozicinės erdvės architektūra – vienovė, kaip ir įprasta architektūrai. Atskiros fotografijos, atskiri daiktai, atskiri užrašai ir atskiri garsai – tai atskiros plytos, iš kurių susideda autorių statomas statinys. Jį apžiūrinėti, vertinti ir suvokti reikia kaip vieningą visumą.
Žiūrovui siūloma sufokusuoti žvilgsnį, įsigilinti ir pamėginti įžvelgti kažką panašaus į nematomus lazerinės signalizacijos spindulius, siejančius personažus ir jų atvaizdus, balsus ir faktūras, intervalus ir persipynimus, raides ir natas… Savanoriškai įsipainioti nematomame persipinančių gijų voratinklyje. Visas šitas kompleksas vadinasi ne „fotoparoda“, o „fotoinstaliacija“ – instaliacijos formatas leidžia paversti aktyvia pačią erdvę.
Fotografas Arūnas Baltėnas gimė 1956 m. Kaune. 1979-aisiais baigė Vilniaus Universitetą, fotografuoti pradėjo 1980-aisiais. Temos – miestas, skulptūra, kultūros paveldas. 1998-aisiais pristatė pirmąjį portretų ciklą, nuo to laiko vis daugiau laiko skiria žmonių fotografijai.
Arūnas Baltėnas parodoje eksponuojamus savo darbus pristato trumpai: „Ramybė. Išmintis. Susitaikymas su gyvenimu. Mano fotografijų herojų paprasti pasakojimai kartais primena Pranašų tekstus. Akyse galima įžvelgti Amžinybės atspindį. Ar būsime tokie, kai ateis mūsų laikas? Juk tam reikia ruoštis visą gyvenimą.“
Atidaryme dalyvaus ir du lietuvių poetai – Evaldas Ignatavičius, kuris yra ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje, bei klaipėdietis Gintaras Grajauskas.
