G. Songaila. „Galindų ir Gintaro keliu“ ekspedicija Signtaro A. Patacko atminimui – prasidėjo (I)

Liepos 1 d. popietę Kaune į žygį pajudėjo istorinių‑kultūrinių tyrimų ekspedicija “Galindų ir Gintaro keliu”. Šeši ekspedicijos dalyviai – Virginijus Kašinskas, Jurgita Songailienė ir Gintaras Songaila, Algimantas Sabaliauskas, Daiva Vaiškūnienė ir Jonas Vaiškūnas – kemperiu leidosi į dviejų savaičių kelionę, skirtą Kovo 11‑osios Akto signataro, Atgimimo Sąjūdžio kūrėjo Algirdo Patacko (1952–2015) atminimui, jo dešimtosioms mirties metinėms paminėti.

Algirdas Patackas buvo ne tik ryškus visuomenininkas ir politikas, bet ir aistringas senosios baltų kultūros bei istorijos tyrinėtojas, svajojęs vieną dieną pats sekti galindų pėdsakais.

Galindai istoriniuose šaltiniuose

Prieš pat mirtį 2015 metais Algirdas Patackas svajojo keliauti galindų, vienos iš baltų tautų, istorijos keliais. Galindai – vieni iš anksčiausiai istoriniuose šaltiniuose paminėtų baltų. Juos drauge su sūduviais II amžiuje mini jau Ptolemėjas savo Geografijoje (Galindoi, Sudinoi).

Kiti Antikos autoriai, minėdami Aisčius (Aesti), tikriausiai apėmė ir galindus su sūduviais.

Galindos žemė ir kaimynai

Galinda – pietinė senųjų prūsų žemė (dabartinėje Šiaurės Lenkijoje), vėliau buvo minima istoriniuose šaltiniuose dėl XIII a. kryžiuočių karo su prūsais ir konfliktų su Mazovija. Rekonstruota galindų (ir jiems artimų sūduvių) istorija leido A. Patackui pateikti pavyzdį, kad istoriniai baltai nebuvo vien miškuose glūdinčios gentys, iki pat vėlyvųjų viduramžių nedalyvavusios Europos istorijoje.

Legendos ir kovos su Mazovija

Vakaruose Galinda ribojosi su Sasnos ir Liubavos žemėmis, šiaurėje – su Pagudės, Varmės, Bartos ir Nadruvos žemėmis, rytuose su Sūduva (Jotvingiais), o pietuose – su slaviška, lenkams artima Mazovija. Ankstyvaisiais viduramžiais galindai buvo gana gausi ir galinga tautinė grupė, kuri kariavo su pietiniais kaimynais mazoviais.

Istoriniuose šaltiniuose paminėtos legendos (XIV a. Petro Dusburgiečio kronika, XVI a. S. Grunau kronika) atskleidžia istorinę atmintį apie kovas su mazoviais, galbūt netgi ankstesnes, nei Mazovijos kunigaikštystės susiformavimas XI a.

A. Patackas ypač pabrėžė Petro Dusburgiečio liudijimą apie kažkada senovėje buvusią itin gausią ir galingą Galindą (S. Grunau mini, kad jie net žudė savo vaikus), kuri kovojo su mazoviais net beginkliai, kas panašu į keltiško tipo sakralines kovas.

Galindų vardas ir jo prasmė

Galindų vardą kalbininkai sieja su žodžiu “galas”, išreiškiančiu pakraštinį (A. Patacko žodžiais tariant, “galinį”) šios gentinės tautos pobūdį.

Žymus kalbininkas ir mitologas Vladimiras Toporovas teigė, kad galindai visiškai pateisino savo etnonimą ne tik tuo, kad buvo pietiniame Prūsų paribyje, bet ir nusikraustę į pačius Rytų Europos ir Vakarų pakraščius.

Ankstyvieji slavų ir galindų santykiai

Nėra visiškai aišku, kada “ankstyvieji mazoviai” įsiskverbė į Vyslos vidurupio žemes (t.y., kada jie jau tapo pietiniais galindų kaimynais). Lenkų archeologai tvirtai “mato” ankstyvuosius slavus net ir į rytus nuo dab.

Plocko jau nuo VII–VIII a., nors nei keramika, nei degintinis laidojimas plokščiuose kapuose dar neleidžia tvirtai atskirti su mazoviais siejamų archeologinių radinių nuo galindų keramikos ir degintinių laidojimų.

Archeologiniai galindų pėdsakai: Olštyno grupė

A. Patackas savo publikacijose pabrėžė itin svarbų, archeologų nustatytą faktą, kad vad. “Olštyno archeologinė grupė”, kuri klestėjo IV–VI a. ir yra siejama būtent su istoriniais galindais, pradėjo nykti VII a., o tai parodo Tautų kraustymosi laikų Galindos ištuštėjimą dar prieš ankstyvųjų slavų įsiskverbimą.

Olštyno grupė yra itin turtinga radiniais ir ryšiais su tolimais kraštais (su Vokietija, Skandinavija, vidurio Dunojaus ir jo žemupio kraštais). Dėl germaniškų archeologinių kultūrų įtakos šią grupę anksčiau priskirdavo germanams.

Kultūrų sankirta ir galimos išorinės įtakos

Šiuo metu ji tvirtai priskiriama vakarų baltams (galindams), nors ir hipotezė, kad šiai grupei galėjo daryti įtaką iš kraustymosi po Europą sugrįžę germanizuoti aristokratai (heruliai, skirai ar/ir kiti), taip pat gali turėti pagrindo.

Įtaką galėjo daryti ir Pševorsko kultūros gyventojai, priskiriami vandalams ir lugijams, nes gal ne visi jie III–IV a. išsikraustė link Dunojaus (o vėliau – ne tik iki Ispanijos, bet ir iki Šiaurės Afrikos, iš kur jie užpuolė ir nusiaubė Romą).

Galindų migracijos tautų kraustymosi laikotarpiu

A. Patacką itin domino galindų istorija “Tautų kraustymosi” laikais, kai viena jų dalis (rytų galindai) įsikūrė Okos aukštupyje netoli dabartinės Maskvos, o kita dalis (vakarų galindai) nusikraustė net iki šiaurės vakarų Ispanijos Galisijoje.

Galindų atminimas ir tyrinėjimų reikšmė

Apie galindus A. Patackas parašė keletą straipsnių spaudoje ir išleido paskutinę nedidelę knygą “Galindiana”. A. Patackas rėmėsi daugelio mokslininkų darbais, kurie rašė apie galindų pėdsakus Akvitanijoje (dab. pietvakarių Prancūzija) ir Ispanijoje jau nuo XX a. pradžios, o ypač daug mokslinių duomenų susikaupė iki XX a. pabaigos.

Todėl tik keli mokslininkai dabar dar ginčija galindų atsikėlimą iki Galisijos, sąjungoje su vizigotais, nors plačiajai visuomenei šie faktai tiek Lietuvoje, tiek ir kitur Europoje nėra plačiai žinomi.

Bogačevo kultūra – gintaro prekybos lopšys

Kas žinoma apie Galindą iš archeologijos, dar iki Tautų kraustymosi epochos? Tiek galindai, tiek jiems artimi sūduviai yra siejami su itin turtinga I–IV a. Bogačevo kultūra (pavadinta pagal dabartinės Lenkijos kaimą šalia Lėciaus ar Lecio, lenkų pervadinto į Gižycko pagal žymaus XIX a. tautosakininko Eduardo Gizevijaus, gimusio netoliese, pavardę).

Bogačevo kultūra yra dar vadinama “Rytų Mozūrijos kultūra”, nes ji apima visą dabartinį Rytų Mozūrijos ežeryną, t.y. istorinių galindų ir sūduvių žemes. Šioje kultūroje ryški gotų įtaka (ypač atsekama pagal seges, vėliau randamas ir dab. Ukrainos pietuose II–IV a. plitusioje Černiachovsko kultūroje).

Gintaro kelias ir galindų “kolonijos”

Tačiau dabartinėje Rytų Mozūrijoje gyvenę galindai ir sūduviai itin pasižymėjo gintaro prekyboje – nuo II–III a. net ryškiau negu Semba ar Lietuvos pajūris. Apie tai galima spręsti iš gausių gintaro radinių, Romos monetų bei kitų su Romos imperijos provincijomis susijusių artefaktų.

Archeologas Eugenijus Jovaiša ir patį galindų bei sūduvių plitimą į pietus bei rytus sieja su jų itin produktyviais prekybiniais ryšiais su Roma. Aisčiai (tarp jų galindai ir sūduviai) prekiavo su Roma tiesiogiai ir drauge su romėnais prižiūrėjo Gintaro kelių “infrastruktūrą”.

Dar daugiau, galindai galimai turėjo savo “kolonijas” Gintaro kelyje – ties Moravos vartais (dab. Lenkijos pietuose ir Čekijos šiaurėje). Bavarų geografas (IX a.) aprašė penkias pilių apygardas Galensici kaip tik ties Moravos vartais, o Ptolemėjus, kaip atsekė E. Jovaiša, minėjo sudinus net prie Dunojaus, ties siena su Romos imperijos fortais, prekiavusiais gintaru.

Bet apie visa tai daugiau parašysime šio žygio, skirto A. Patackui, kasdieniniame dienoraštyje.

Ekspedicijos kelias ir ateities planai

Artimiausiomis dienomis ketiname paskelbti daugiau duomenų apie galindus ir jų žygių į vakarus istoriją. Vakarų galindų persikraustymo kelią A. Patackas simboliškai susiejo su XI a. įsteigtu piligrimystės keliu iki Santjago Kompostelos Ispanijos Galisijoje, kadangi šis kelias daugeliu atžvilgiu sutampa ir su galindų keliais Tautų kraustymosi laikotarpiu (Santjage yra švento Jokūbo palaikai).

Tačiau šiame žygyje mes pasieksime tik Prancūzijos Tulūzą (V a. įsteigtos vizigotų, kurių galimi sąjungininkai buvo galindai, karalystės centrą dar iki jiems išsikraustant į Ispaniją, o taip pat viduramžių piligrimystės į Santjagą centrą). Žygį į Ispanijos Galisiją planuojame pratęsti jau tik kitą pavasarį.

Galindijos vaizdai: