D. Paukštė. Migracijos klišių spąstuose

Praėjusios savaitės pabaigoje Seime įvyko migracijos ekspertų seminaras „Darbo migracija Baltijos šalyse: tendencijos ir perspektyvos“. Pranešimus skaitė ir debatuose dalyvavo įvairių NVO atstovai, ekspertai, praktikai bei tyrėjai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Švedijos. Buvo pateikta daug įdomios medžiagos apie migracijos dinamiką ir padėtį skirtingose ES šalyse bei galimas jos tendencijas.

Norėčiau sukoncentruoti savo ir Jūsų dėmesį į vieną pranešimą, kurį perskaitė Jan Niessen, Migracijos politikos grupės vadovas (Belgija, Briuselis). Pranešimo tema buvo „Darbo migracijos pasekmės: integracija ir pilietybė“. Maniau, kad klausydamasis pranešimo išgirsiu paskutines naujienas migracijos tema ar būsimas jos tendencijas bei naujus ES rengiamus projektus šiais klausimais. Tačiau pranešimo turinys ir siekiamas tikslas aiškiai atspindėjo ES migracijos politikos kertinį akmenį: ES reikia darbo jėgos ir geriausia jaunos bei kvalifikuotos. Nors garsiai ir nekalbama, bet konkurencinę kovą būtent dėl tokių emigrantų ES beviltiškai pralaimi Australijai, Kanadai ir JAV – šalims, kurios organizuoja griežtą ir selektyvią emigrantų atranką, aiškiai žinodamos, ko nori iš emigrantų. Ypač apgailėtina, kad minėtame pranešime buvo minimi tik tie migrantai, kurie į ES atvyksta iš trečiųjų šalių, visiškai nutylint apie dirbančius imigrantus iš kitų ES valstybių. Kyla klausimas: kodėl?

Kad šis klausimas svarbus, parodė neseniai Eurostato paskelbti duomenys apie tai, kad 2011 m. ES gyveno 33.3 mln. užsieniečių (išskyrus tuos, kuriems buvo suteikta rezidavimo valstybės pilietybė). Ir iš visų emigrantų net 12,8 mln. buvo atvykę iš kitų ES šalių! Tai reiškia, kad beveik 40 proc. ES piliečių (o šiandieną realiai ir dar daugiau) darbuojasi turtingesnėse ir ekonomiškai stipresnėse ES valstybėse. Taigi yra apie ką pamąstyti…

Stebiuosi: nors šiandienos civilizacijai yra apie 5500 metų, (tai laikas, per kurį žmonija padarė fantastinį savo išsivystymo šuolį – nuo žmogaus pirmąkart nuo žemės pakeltos kuokos iki pasirengimo užkariauti kitas Visatos planetas) o migracijos paaiškinimas ir jos pateisinimas traktuojami taip pat, kaip ir žmonijos apyaušryje: stipresnis pasiima viską. Pasak Jan Niessen, migracija kaip reiškinys savaime „yra nei geras, nei blogas, jis tiesiog yra“. Migracija visada buvo, yra ir bus. Jos pasekmes, pranešėjas siūlė, tiesiog „suprasti ir priimti“. Bent truputėlį mąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad esamu laiku toks migracijos suvokimas ir traktavimas Lietuvos ateičiai praktiškai nepalieka jokių šansų. Lietuvos politikų abejingumas emigracijos klausimams, padaugintas iš vietinių darbdavių nenoro civilizuotai (europietiškai) dalintis su savo darbuotojais gaunamu pelnu (atlyginimais) ir bus būtent ta paskutinė vinis į Lietuvos (tautos ir valstybės) egzistavimo pabaigą jau pačiu artimiausiu laiku…

Uždaviau klausimą: ar galima dėti lygybės ženklą tarp ekonominės migracijos (o ji, kaip žinia, yra viena iš prievartinės migracijos formų) ir laisvo asmenų judėjimo ES?  Suprantamo ir aiškaus atsakymo nesulaukiau. Bet atsakančiųjų minties kryptis buvo akivaizdi: konkrečių veiksmų tauta privalo reikalauti iš savo politikų ir Vyriausybės.

Esamą migracijos procesų lygio skirtumą tarp valstybių galima paaiškinti sugretinant Vilnelę (pasaulinis migracijos lygis – 3 proc.) ir Nemuną (Lietuvos migracijos lygis – 17 proc.). Jau rašiau, kad perkėlus Lietuvos emigracijos santykinius dydžius į Kiniją, emigracijoje susidarytų net 240 mln. gyventojų valstybė už Kinijos sienų (tai beveik pusė visos ES gyventojų!). Tai ką? Negi turime tiesiog susitaikyti ir priimti esamas pasekmes? Atsakymus ir išeitis randa tik tie, kas ieško.  Galiu tik įsivaizduoti, kokia būtų Prancūzijos ar Vokietijos vyriausybių ir pačių tautų reakcija, jeigu jose būtų pasiektas lietuviškos emigracijos lygis. Manau, kad bematant būtų surastas ir suformuluotas naujas požiūris į migraciją.

Ne veltui paklausiau apie ekonominę migraciją ir laisvą asmenų judėjimą ES. Juk daugiausia emigrantų iš Lietuvos tikslo šalimi dažniausiai pasirenka kitą ES šalį (daugiau nei 80 – 90 proc. iš visų emigravusių) ir tik kokie 5 – 7 proc. jų atitinka laisvo asmenų judėjimo principų reikalavimus (besimokantys studentai, šeimų susijungimas, kai vienas iš šeimos narių yra kitos ES šalies pilietis, komandiruotieji, dirbantys darbus pagal Lietuvoje ar kitur įgytą specialybę). Visi kiti yra ekonominės migracijos aukos, išvykusios dėl įvairiausių priežasčių. Tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, pigesnis ir kokybiškesnis  nei Lietuvoje aukštasis išsilavinimas, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus, neadekvatus atlyginimas už darbą, geresnės karjeros galimybės užsienyje. Kaip žinia, Didžioji Britanija ir Airija, Norvegija bei Vokietija ir toliau išlieka svarbiomis emigruojančių tautiečių tikslo šalimis (8 iš 10 populiariausių emigracijos tikslo šalių yra ES šalys).

20 metų tylėję ir nematę jokių problemų migracijos srityje, mūsų politikai pagaliau sulaukė reakcijos … tik ne iš Lietuvos piliečių, o iš Briuselio, kai be debatų ir „narsiai“ sutikta su ES struktūrų politiniu sprendimu Europos Sąjungos Parlamente viena vieta sumažinti Lietuvai skirtų vietų. Buvo nurodyta ir priežastis – Lietuvoje labai sumažėjo gyventojų skaičius. Na gerai, sutinku, kad sumažėjo gyventojų skaičius, bet piliečių, t.y. rinkėjų liko tiek pat! Juk niekas iš emigravusių tautiečių balsavimo teisės neatėmė. O gal ponas Z.Vaigauskas su rinkėjų sąrašais visiems mums į akis miglą pučia? Šis klausimas taip pat susijęs ir su rinkimais į Seimą, kuomet kai kurios politinės partijos spekuliavo siūlymais mažinti parlamentarų skaičių. Ir dabar iš Seimo išeina kreivi ir šleivi įstatymai, todėl tik galima įsivaizduoti, kokios kokybės įstatymai išeitų sumažinus parlamentarų skaičių…

Arba antros pilietybės suteikimo klausimas. Jau priimtas politinis sprendimas rengti referendumą dėl pataisų Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimu. Procesas prasidėjo: pasiruoškit pasisausinti savo smegenis, gerbiami skaitytojai, kad artėjant referendumui jos sugebėtų „priimti“ naują požiūrį į dvigubą pilietybę. Ir politikai, ir spauda, ir išeiviai pasistengs, kad referendumas pavyktų. Viešoje erdvėje jau skelbiami duomenys apie visuomenėje įvykusį virsmą dvigubos pilietybės klausimu. O man, nesusipratėliui, vėl kyla klausimas: kokią naudą iš šio referendumo turės ne emigrantai, o Lietuvos valstybė? Negi po referendumo, gavę teisę į antrą pilietybę, visi išsyk sugrįš į Lietuvą? Jeigu jau emigrantui tokia svarbi naujos šalies pilietybė, tegu  jis ją ir priima – man dėl to nei šilta, nei šalta. Bet kad žmogus turėtų dvi žmonas (Tėvynes) – tikrai nenoriu. Žmogus, turintis kelias pilietybes, iš esmės neturi nei vienos: jis nebus lojalus nė vienai šaliai. Jeigu jau klausčiau referendume žmonių nuomonės dėl antrosios pilietybės, tai pasisakyčiau už antros pilietybės palikimą tiems asmenims, kurie ją įgijo gimdami kitose pasaulio valstybėse. Kad nebūtų jokio prievartavimo jiems sulaukus pilnametystės reikalauti apsispręsti, kurią pilietybę pasilikti.

Tai ką gi daryti? Galima būtų pareikšti Lietuvos ir kitų tuo suinteresuotų ES narių iniciatyvą naujai pažvelgti į migracijos procesus iš valstybių – sąjungininkių pozicijos. ES – valstybių sąjunga, taigi mes, Lietuva, turime 26 sąjungininkus. Sąjungininkai visuomet tarpusavyje elgiasi kitaip negu su trečiosiomis šalimis ar jų piliečiais. Taigi jau vien dėl to gali atsirasti pagrindas naujam susitarimui tarp ES šalių dėl darbo jėgos panaudojimo ES viduje. Bent jau tarpusavyje sąjungininkai privalo vengti sukurtų klišių apie migraciją ir jos naudą ne tik migrantus priimančiai, bet ir siunčiančiai šaliai. Sutinku, emigranto šeima, likusi Lietuvoje, gauna kažkiek pinigų iš dirbančiųjų svetur. Tie pinigai tikrai padeda spręsti finansines šeimos problemas. O valstybė, jos viešasis sektorius? Šeima gimdo ir augina, o valstybė kuria ir privalo išlaikyti ir puoselėti infrastruktūrą, būtiną harmoningai bei kvalifikuotai asmenybei vystytis: darželiai, mokyklos, universitetai, atlyginimai biudžeto sferos darbuotojams, bibliotekos, sveikatos apsauga, kultūros įstaigos ir t.t. Kaip kompensuoti šias išlaidas, jeigu valstybė jokios grąžos negauna? Ar viską kartoti iš liktinių žmogiškųjų ir finansinių resursų, kol valstybė banaliausia prasme bankrutuos? Ar taip elgtis sąjungininko atžvilgiu moralu ir etiška? Šiandienos pasaulyje, kuriame karaliauja globalizmas ir laisvoji rinka, viskas yra įvertinta tam tikru pinigų kiekiu – ir ne tik prekės, bet ir kiekvienas rankos mostas bei piršto judesys įskaičiuotas. Todėl šiais klausimais nesikalbėti su sąjungininkais gali tik savęs ir savo tautos nevertinantys politikai.

Tą patį galima pasakyti ir apie TS-LK siūlymą siaurinti referendumo klausimą dvigubos pilietybės suteikimo klausimu, leidžiant ją tik ES ir NATO šalyse gyvenantiems Lietuvos piliečiams. Bent jau man šis siūlymas niekuo nesiskiria nuo nemokamo savo resursų atidavimo už ačiū kitoms ES šalims. Kurios šalies kariuomenėje tarnaus toks žmogus? O kur balsuos ir kuriai šaliai rinks valdžią (kur gyvena ar kilmės valstybėje), mokės mokesčius? Kaip galima vertinti tokius veiksmus sąjungininko atžvilgiu? Tuomet tai ne sąjungininkų, o šeimininko ir pavaldinio santykiai. O gal turėsime didžiuotis, kad už Lietuvos sienų gyvena 3 mln. Lietuvos piliečių? Bent jau man – tai elementari Lietuvos karaliaus Mindaugo pradėto darbo – saugoti ir puoselėti Lietuvos valstybę išdavystė.

Nuo liepos Lietuva pirmininkaus ES Tarybai. Gal dar galima papildyti pirmininkavimo darbotvarkę, įtraukiant į ją ir Lietuvą bei kitas ES šalis kankinančią emigracijos problemą, klausimą, kaip nusistovėjusį migracijos klišių modelį perkelti (pakeisti) į ekonominių kategorijų sritį? Nepamirškim – 12,8 mln. užsieniečių iš naujųjų ES šalių dirba kitose ES narėse. Ir šis skaičius kasmet tik didės.

 Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas, migracijos ekspertas