D. Stancikas. Leniniados pabaiga (2)

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Vėl stovime istorinių, Lietuvai itin reikšmingų įvykių akivaizdoje.

Jei prieš ketvirtį amžiaus patys griovėme tuomet galingiausią pasaulyje imperiją, tai dabar stebime kaip jos likučius, tiksliau – pamatą, ardo ukrainiečiai. Šią žiemą ir pavasarį Ukrainoje masiškai virtę Lenino paminklai (nuo metų pradžios jų nugriauta per 300; ir kas galėjo pagalvoti, kad po 2004 m. oranžinės revoliucijos jų ten išlikę tiek daug – daugiau nei 2 tūkst.) pagaliau įgijo ne tik simbolinę reikšmę. Po praėjusį sekmadienį įvykusių demokratinių rinkimų komunistai iš valdžios Ukrainoje išvaryti pirmąkart po šimto metų, kai valdžią užėmė smurtu.

Niekas taip nenaikino ukrainiečių tautos kaip komunistai. 1932–1933 m. per sąmoningai komunistų suorganizuotą badmetį išmarinta 10 milijonų ukrainiečių. Po to sekė masinis ir negailestingas Ukrainos inteligentijos ir dvasininkijos „valymas“. Pasekmė: kaip fiziškai ir dvasiškai turėjo būti nususinta tauta, jei net po komunistinės imperijos žlugimo, po oficialios savo valstybės nepriklausomybės dar 23 metus tebegarbino savo budelius – miestų centrinėse aikštėse laikė šimtus paminklų žiauriausiam visų laikų tironui (koncentracijų stovyklų modelį Hitleris nusikopijavo iš Lenino), kvietusiam į kovą už visų lygybę, tuo tarpu pats per jo revoliucijų sukeltus badmečius gyvenęs ypatingoje prabangoje, šveitęs juodąją ikrą, išskirtinę žuvį, gerdavęs iš Prancūzijos specialiai siunčiamą vyną, asmeniškai nurodydavęs statyti prabangias vilas partiniams sėbrams ir taip šimtmečiui užprogramavęs komunistinės nomenklatūros privilegijas į spec. parduotuves, spec. ligonines ir spec. turtus!

Šiuo atžvilgiu per Maidano revoliuciją pabėgęs, biudžeto išvogimu kaltinamas Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius tėra tik gana kuklus didžiojo proletariato vado, tiksliau – komunistinės mafijos įkūrėjo V. Lenino pasekėjas. Priminsiu, ką „perestrojkos“ pradžioj vieno tardymo metu sakė korupcija kaltinamas buvęs ilgametis Uzbekistano kompartijos centro komiteto narys Ch. Jachjajevas: „Masinio kyšininkavimo mūsų respublikoje pagrindinis įkvėpėjas buvo Uzbekistano kompartijos CK pirmasis sekretorius, kandidatas į TSKP CK Politinio biuro narius Š.Rašidovas. Kiekvienoje srityje tą vadovaujantį vaidmenį vaidino partijos sričių komitetų pirmieji sekretoriai, o rajonuose – partijos rajonų komitetų pirmieji sekretoriai. Kitaip sakant, susidarė tikra mafija“. Taip pat priminsiu, kad vadinamojoje „uzbekų“ byloje už korupciją 12 metų kalėjimo buvo nubaustas ir visos Sovietų Sąjungos komunistų vado, keturiskart SSRS didvyrio L. Brežnevo žentas – generolas J. Čiubanovas, realiai vadovavęs Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijai.

Todėl tik iš dalies galiu suprasti priekaištus dėl Maidano revoliucijos: neva negalima demokratijos kurti nedemokratiniais metodais. Tačiau ar realiai gali būti kitaip? Ar komunistai ir naciai sutinka patys pasitraukti iš valdžios, ne prievartiniu būdu? Kaip gali įvykti tikri demokratiniai rinkimai, jei mafijinė valdžia nesudaro jiems deramų sąlygų arba tiesiog klastoja rinkimų rezultatus? Maidano revoliucija sudarė sąlygas daugmaž demokratiniams rinkimams ir ukrainiečiai (tarp jų – ir daug Ukrainos rusų) iškart nušlavė komunistus iš valdžios. Kaip sako liaudies patarlė: kylis išmuštas kyliu.

Žinoma, Ukrainoje bus dar visko. Bus ir korupcijos, ir nepasitenkinimo dabartine valdžia, gali būti ir bandymų pakartoti panašias revoliucijas, gali būti ir ekskomunistų trumpalaikių grįžimų į valdžią, kaip buvo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje vidurio Europos pokomunistinių šalių (pvz., dabartinė Lietuvos prezidentė taip pat yra viena iš komunistinės nomenklatūros atstovų). Tačiau tai būtų tik trumpalaikiai ir nebe tokie skausmingi liekamieji reiškiniai po labai sunkios ligos, nes pati komunistinė epidemija iš Ukrainos sekmadienį išvaryta negrįžtamai. Geriausia dabartinių Ukrainos dvasinių permainų iliustracija – antrajame pagal dydį Ukrainos mieste, beje, esančiame rytų Ukrainoje, taigi šalia Rusijos, šalia Kremliaus išprovokuoto karo, Charkovo centre vietoj šviežiai nugriautos Lenino skulptūros pastatytas kryžius.

Taigi, po sekmadienio Ukrainos Rados rinkimų komunizmo šmėkla liko klaidžioti tik po Rusiją, kur vis dar tebestovi tūkstančiai Lenino statulų, kur kruvinojo komunizmo įkūrėjo mumija vis dar išstatyta viešam garbinimui pačioje Rusijos širdyje – Kremliuje, kur komunistai yra antra pagal dydį parlamentinė partija (panašiai buvo ir Ukrainos Radoje iki sekmadienio rinkimų), o Rusijos prezidentas – buvęs komunistų represinio aparato – KGB pulkininkas, taip pat garsėja savo milijardiniais turtais ir vis dar bičiuliaujasi su Italijos miljardieriumi, buvusiu ilgamečiu premjeru S. Berlusconi, kurio draugeliai pastaruoju metu sodinami kalėjiman už bendradarbiavimą su mafija.

Todėl ir Krymo okupacija ar kova dėl Donbaso savo giliąja esme yra ne vienos valstybės teritorinis karas prieš kitą, o komunizmo mafijos, siekiančios valdyti visą pasaulį, išlikimo kova. Todėl ir Vakarų valstybių vadovams, šio tūkstantmečio pradžioje naiviai patikėjusiems, kad V. Putino skatinama rinkos ekonomika jį daro nebe komunistu, iš istorijos reikėtų rašyti dvejetą. Juk komunistų partijos įkūrėjas V. Leninas dar 1921 m. grąžino daugelį rinkos ekonomikos elementų, kai tuometinė finansinė Rusijos padėtis jį privertė paskelbti NEP-ą – naująją ekonominę politiką. Šiuo tuomet imperijos išsaugojimui sėkmingu pavyzdžiu bandė sekti ir paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų vadas M. Gorbačiovas, 1985 m. paskelbdamas NER-ą – naują ekonomikos reformą, kai krentančios pasaulinės naftos kainos ir korupcinis valdžios supuvimas privedė imperiją prie finansinio kracho.

Likimo paradoksas: tos pačios naftos kainos, penkiolika metų palankiai pūtusios į V. Putino valdžios bures, šiandien vėl krisdamos neįtikėtinai greitai skandina paskutinį užsilikusį komunistinės imperijos flagmaną.

Ir ateities prognozės nežada jokio išsigelbėjimo: įtakingo amerikiečių banko Goldman Sachs analitikai spėja, kad kitąmet naftos kaina bus dar 15 dolerių pigesnė, nei jie prognozavo vos prieš kelis mėnesius. Ir argumentai jų tvirti – artimiausius kelis metus naftos išgavimas viršys paklausą ne vien dėl amerikiečių skalūnų naftos bumo, bet ir dėl ryškaus naftos gavybos didėjimo Brazilijoje, Meksikoje ir Irake. Nuo šių metų pradžios rublio vertė dolerio atžvilgiu jau nukrito 30 nuošimčių ir toliau tokiu greičiu smenga žemyn, kad analitikams belieka tik spėlioti, kiek ilgai Rusija kapanosis iš šios gilios duobės – dvidešimt metų, trisdešimt?  Nes pagal esminius aspektus – kapitalo pasitraukimą, protų nutekėjimą ir technologijų praradimą – dabartinė Rusija atrodo gerokai blogiau nei prieš 30 metų gęstanti Sovietų Sąjunga, tuomet buvusi viena iš dviejų pasaulio supervalstybių su nesibaigiančiais naudingų iškasenų telkiniais, itin stipriu pramoniniu-kariniu kompleksu, gabiais inžinieriais ir mokslininkais, iki dantų ginkluota kariuomene, išdėstyta pusėje Europos.

O šį pirmadienį pranešta, kad jau ir Rusijos mieste Volgograde (buvęs garsusis Stalingradas) sudaužyta Lenino skulptūra…