E. Matson – apie karalienių vaidmenis ir paslaptingąją Kotrynos Jogailaitės karūną

Kodėl vienos XVI amžiaus karalienės buvo tikros valdovės, o kitoms valdžia buvo neprieinama? Ar karūnavimas visada reiškė galią? Meno istorikė, rašytoja Eva Matson (Mattsson) paskaitoje „Karalienės įtaka“ Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose kvietė pažvelgti į moterų vaidmenis Europos monarchijose XVI amžiuje.

Eva Matson, lietuviškajai auditorijai pažįstama kaip knygos „Kotryna Jogailaitė. Rožės ir akmens karalienė“ autorė, Vilniuje lankėsi birželio pradžioje, kai Istorijų namuose buvo atidaryta tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“, skirta Barborai Radvilaitei ir Kotrynai Jogailaitei. E. Mattsson buvo viena iš parodos konsultančių.

Būti karaliene

Kotryna Jogailaitė, Elžbieta I, Ona Jogailaitė, Kotryna Mediči, Bona Sforca – visos jos buvo karalienės, bet jų galia, padėtis ir įtaka labai skyrėsi.

„Žodis „karalienė“ turi daug reikšmių. Karaliene gali būti vadinama moteris, ištekėjusi už karaliaus, bet lygiai taip pat karaliene vadiname moterį, kuri pati valdo valstybę. Šiose sąvokose slypi didžiuliai skirtumai“, – sakė Eva Matson.

Antai karalienė regentė arba valdovė yra paveldėjusi karūną moteris, turinti realią politinę galią – tokių pavyzdžių XVI amžiuje nedaug. Vienas jų – Anglijos karalienė Elžbieta I.

Tuo tarpu moteris, ištekėjusi už karaliaus ir tapusi karaliene, net ir karūnuota, dažnai priklausė nuo savo vyro valios – ji buvo globojama, ribojama, o jos įtaka tiesiogiai priklausė nuo karaliaus sprendimų.

Dar vienas vardas – karalienė našlė, ji tapdavo princo globėja, patarėja ir galėjo turėti svarią įtaką dinastijai.

Moteris ir dinastijos ambicijos

Anot E. Matson, karalienės dažnai buvo diplomatinio žaidimo dalis – santuokos tarp didžiųjų Europos dinastijų buvo strateginiai sąjungų, turto ir galios sandoriai.

„Daugybė princesių ištekėjo už kitų šalių karalių ir princų. Jos paliko savo gimtuosius kraštus, vyko į svetimus rūmus su visa svita ir liko ten visam gyvenimui. Ne iš meilės, o todėl, kad artimas giminaitis sudarė sąjungą“, – pasakoja istorikė.

Viena tokių buvo Kotryna Jogailaitė – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo duktė. Jos santuoka su Suomijos princu Jonu III Vaza tapo ne tik sąjunga tarp dviejų dinastijų, bet ir subtiliu taikos aljansu prieš Rusiją bei paties Jono kovos su broliu Eriku XIV Vaza dalimi.

Eriko nuopuolį istorikė sieja su santuoka su nekilminga moterimi Karina Mansdoter (Månsdotter), kuri sukėlė didikų pasipriešinimą. Karina Mansdoter buvo kario dukra, karalius ją įsimylėjo, suteikė jai išsilavinimą ir netgi karūnavo taip užsitraukdamas Švedijos diduomenės nemalonę.

„Tad Karina irgi yra karalienės pavyzdys, gana neįprastas XVI amžiuje, tačiau gana mėgstamas pačioje Švedijoje. Juk daugelis norėtų tapti karaliene“, – paskaitos metu šypsojosi E. Matson.

Formali ir neformali karalienės galia

Karalienės, net jei neturėdavo formalių politinių svertų, dažnai būdavo neformalios galios centrai – jos darė įtaką rūmų gyvenimui, menui, madai, interjerui ir net virtuvei.

„Bona Sforca atvežė į Lietuvą itališką kultūrą, bet kartu ir suteikė Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždui nemažai finansų, kurie padėjo karaliui Žygimantui Senajam pasiekti aukso amžių.

O štai Bonos duktė Kotryna Švedijos rūmus ir visuomenę supažindino su šakninėmis daržovėmis, valgymo estetika, architektūra ir puoselėjo katalikiškąją kultūrą protestantiškoje valstybėje: statė bažnyčias ir kvietė pažįstamus italų kilmės architektus kurti Švedijoje“, – paskaitoje dėstė E. Mattsson.

Tokios moterys formavo skonį, papročius ir paliko pėdsaką, kurį tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje galima matyti iki šiol.

Tarp pareigos ir asmeninio gyvenimo

Nepaisant spindinčių rūmų ir karūnų, karalienės kasdienybė buvo kupina įtampos. „Pagrindinė karalienės užduotis – pagimdyti palikuonių, o ypač – sūnų. Daugeliui karalienių ši užduotis kėlė nerimą, alino jų sveikatą. Jų vaidmuo buvo labai sudėtingas: nuolat reikėjo balansuoti tarp viešumo ir privatumo, savo pačios norų ir pareigos valstybei“, – pabrėžia E. Mattsson.

Gimdymas neretai buvo pavojingas. Kaip primena tyrinėtoja, Švedijos karalius Gustavas Vaza buvo vedęs tris kartus – jo antroji žmona Margareta Lejonhufud (Leijonhufvud) pagimdė dešimt vaikų ir mirė būdama vos 35-erių. Tokios istorijos rodo, kokią kainą karalienės mokėjo už savo išskirtinę padėtį.

Be to, karalienės nuolat buvo stebimos – jų apranga, elgesys, net valgymo įpročiai kūrė dvaro madas ir kultūrą, bet sykiu jas darė pažeidžiamas.

Karalienės gyveno pasaulyje, kuriame jų asmeniniai jausmai – meilė, liūdesys, pyktis, nepasitenkinimas, motinystės nerimas – buvo susipynę su politinėmis intrigomis, dinastijos tęstinumo spaudimu ir nuolatiniu lūkesčiu būti tobula viešumoje.

Būtent ši įtampa tarp privataus ir viešojo gyvenimo suteikia karalienių istorijoms žmogiškumo ir leidžia pažvelgti į jas ne tik kaip į valdovių portretus drobėse, bet ir kaip į moteris, kurios gyveno su savo svajonėmis, baimėmis ir netektimis.

Paslaptingoji Kotrynos karūna

Kotrynos Jogailaitės istorijoje esama ir paslaptingų vingių. E. Matson dalijosi netikėta detale iš savo ekspedicijų Švedijoje: „Pirmą kartą apie Kotrynos karūną išgirdau 2015-aisiais.

Po paskaitos prie manęs priėjo moteris ir pasakė: „Ar žinote, kad mūsų bažnyčioje yra Kotrynos karūna?“. Vėliau, susisiekusi su ta bažnyčia, apžiūrėjau karūną. Ji buvo palikta bažnyčiai 1595 m. – neretai rašoma, kad karūną „atidavė“, bet gal labiau – paslėpė.“

Istorikė svarsto, kad medalionai karūnoje su vyro ir moters atvaizdais tikriausiai vaizduoja karalių Joną III ir Kotryną. Karūną galėjo paslėpti jų duktė Ona Vazaitė, kai Švedijoje kilo pilietinis karas tarp katalikų ir protestantų.

„Turime net Onos laišką broliui Zigmantui Vazai, kuriame ji mini dvi motinos karūnas ir rašo norinti vieną pakeisti, – tad karūną Ona tikrai turėjo. Ona gyveno visai netoli minėtos bažnyčios, vos už trijų kilometrų“, – pasakoja tyrinėtoja.

Šią E. Matson netikėtai aptiktą karūną dabar galima išvysti Istorijų namuose veikiančioje parodoje „Karalienė, karalystė ir jausmai“.

Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ LNM Istorijų namuose atidaryta birželio 4 dieną. Paroda bus atvira lankytojams iki 2026 m. sausio 4 dienos. Parodos kuratorės – menininkė, vietokūros žinovė Julija Janus, Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Milda Kvizikevičiūtė, meno istorikė dr. Vaida Ragėnaitė.

Parodos garso takelį kūrė kompozitorius Matas Samulionis. Parodos architektūrą kūrė architektė Sigita Simona Paplauskaitė, vaizdinį identitetą – Rokas Sutkaitis. Suvenyrų dizaino kūrėjai – kultūros startuolis „Slapta meilė“.