A. Praninskas. Kieno eilė po Ukrainos?

V.Putinui siuntė istorijos vadovėlius

Kur nukryps Kremliaus žvilgsnis po Krymo aneksijos ir dalies Donbaso teritorijos Ukrainoje faktinės okupacijos? Atsižvelgę į Rusijos vadovų ir šios šalies propagandos mašinos retorikos pobūdį ir naudojamus argumentus apie „neteisėtai“ įgytą valstybingumą po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai kurie politikos apžvalgininkai mano, kad ateina Kazachstano eilė.

Pastaraisiais mėnesiais Maskvoje pasirodė aiškių keistoko dėmesio Kazachstano valstybingumo istorijai ženklų, kuriuos sunku pavadinti atsitiktiniais. Per susitikimą su jaunaisiais rėmėjais prie Seligero ežero prezidentas Vladimiras Putinas, atsakinėdamas į jaunimo forumo dalyvių klausimus, pagyrė Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo, ištikimo savo sąjungininko, politinę išmintį bei nuopelnus ir pridūrė dėmesio vertą frazę: „N. Nazarbajevas sukūrė valstybę teritorijoje, kurioje niekada nebuvo valstybės.“ Kad šių žodžių potekstė būtų aiškesnė, Rusijos vadovas pabrėžė, jog šiuo požiūriu N. Nazarbajevas yra unikalus žmogus posovietinio valstybingumo istorijoje.

V. Putino žodžiai apie tai, kad kazachai niekada neturėjo savo valstybės, sukėlė pasipiktinimą Kazachstane ir paskatino pradėti akciją „Nusiųsk Putinui istorijos vadovėlį“. Akcijos dalyviai diletantišku pavadino Rusijos vadovo teiginį ir išsiuntė į Kremlių vadovėlių, kuriuose pateikti „nepaneigiami faktai“ apie beveik 500 metų trukmės kazachų valstybingumą.

Juokdario grasinimai

Nesunku buvo suprasti, kad po komplimentais „išmintingam Kazachstano vadovui“ slėpėsi naujas Rusijos požiūris į savo kaimynės valstybingumą: jei kazachai niekada nėra turėję savo valstybės (o tai, pasak šios šalies istorikų, yra netiesa) ir nepriklausomas Kazachstanas atsirado tik vieno, nors ir „unikalaus“, žmogaus dėka, tai jo nelikus ar prie valstybės vairo stojus kitam, būtų galima iškelti klausimą, ar ši šalis turėtų būti nepriklausoma. Juk V. Putinas anksčiau yra ne kartą pareiškęs, kad „Ukraina – tai net ne valstybė“, turėdamas mintyje dabartinių jos sienų susiformavimo istoriją. Jei Kremlius leidžia sau abejoti Ukrainos valstybingumu, tai ką turėtų manyti kazachai?

Rusijos spaudoje taip pat buvo pasirodę straipsnių, kuriuose primenama Stalino valdymo laikais kai kurių Rusijos sričių prijungimo prie Šiaurės Kazachstano istorija. Tai teoriškai gali suteikti pagrindą Kremliui ateityje reikšti Kazachstanui teritorinių pretenzijų, panašiai kaip Novorusijos atveju Ukrainoje.

Tarsi patvirtindamas V .Putino užuominą, Kremliaus juokdariu vadinamas Vladimiras Žirinovskis, Liberalų demokratų frakcijos Dūmoje vadovas, beveik tuo pat metu pareiškė, kad po Ukrainos Maskva turėtų aneksuoti Kazachstaną, nes šioje šalyje neva skatinamos rusofobiškos nuotaikos. „Visuose naujuose Kazachstano vadovėliuose – visur antirusiškos nuotaikos“, – tvirtino V. Žirinovskis, pripažinęs, kad kol kas Kazachstano užėmimo klausimas nėra pirmaeilis, nes pirma reikia „išsiaiškinti“ su Ukraina. Ne kartą buvo pastebėta, kad šis odiozinis Rusijos politikas tiesiai šviesiai praneša apie Kremliuje vyraujančias nuotaikas, todėl net ir į juokdario grasinimus neverta numoti ranka.

Pažadėjo ginti nepriklausomybę

74 metų N. Nazarbajevas vadovauja Kazachstanui nuo pat jo kaip nepriklausomos valstybės įkūrimo dienos. Jis taip pat buvo pirmasis Kazachstano socialistinės respublikos Sovietų Sąjungos sudėtyje prezidentas, dar anksčiau – pirmasis šios sovietinės respublikos komunistų partijos centro komiteto sekretorius. Nors jis visais laikais buvo itin lojalus Maskvai, o vadovaujant V. Putinui prijungė Kazachstaną prie Rusijos ir Baltarusijos Muitų sąjungos, akivaizdu, kad įvykių Ukrainoje fone nuskambėjusios užuominos apie pasikeitusį Kremliaus požiūrį į Kazachstano valstybingumą privertė jį veikti ryžtingiau.

Netrukus po V.Putino užuominų jaunimo forume prie Seligero ežero Kazachstano prezidentas pareiškė, kad jo šalis niekada nebus tarptautinių organizacijų, keliančių grėsmę jos nepriklausomybei, narė. Nors jos nebuvo įvardytos, nesunku suprasti, kad jis turėjo mintyje V.Putino projektą – Muitų sąjungą. N. Nazarbajevas padarė tikrą politinį demaršą, viešai pareiškęs, kad Kazachstanas gali pasitraukti iš politinio posovietinių valstybių aljanso – Eurazijos Sąjungos. „Mūsų nepriklausomybė – tai didžiausias turtas, už kurį kovojo mūsų seneliai. Pirma, mes niekada neatsisakysime nepriklausomybės, o antra, padarysime viską, kas tik įmanoma, kad ją apgintume“, – pareiškė Kazachstano vadovas.

Pavojaus skambutis

Apžvalgininkų teigimu, dažnai minima N. Nazarbajevo politinė išmintis yra nulemta geopolitinės šalies padėties: Kazachstaną stipriai veikia Rusijos, Kinijos ir Vakarų valstybių įtaka. Nenuostabu, kad valstybės vadovas turi mokėti balansuoti tarp įvairiapusių interesų ir vykdyti atsargią užsienio politiką. Ji nepasikeitė netgi tada, kai Rusija aneksavo Krymą: Nazarbajevas paprasčiausiai tylėjo, o po kiek laiko labai atsargiai pareiškė palaikąs Rusijos kariuomenės užimtame Kryme surengtą referendumą.

Tačiau Rusijai pasiuntus ginkluotus samdinius ir reguliarios kariuomenės dalinius į Rytų Ukrainą, tylėti tapo pavojinga. Pavojaus skambutis Kazachstanui nuskambėjo rugsėjo pradžioje, kai Rusija netoli sienos su Kazachstanu, Altajaus srityje, pradėjo stambius karinius mokymus, kuriuose dalyvavo karinė aviacija ir daugiau nei 4 000 strateginės paskirties raketinės kariuomenės kareivių ir karininkų. Per šiuos mokymus, Rusijos karinės vadovybės teigimu, buvo tobulinamos karinio atkirčio diversantams priemonės, tikrinami didelio tikslumo ginklų naudojimo įgūdžiai ir aviacijos užduočių vykdymas aktyvaus radioelektroninio slopinimo sąlygomis. Tokių karinių mokymų Kazachstano pasienyje seniai nebuvo. Kremliaus užuomina buvo labai aiški: juk ir kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje prasidėjo po įvairių jos pasienyje su Rusija surengtų karinių mokymų. Sutapimas ar ne, bet šioms pratyboms pasibaigus N. Nazarbajevas viešai pareiškė, kad įvykai Ukrainoje gali pasikartoti ir Kazachstane.

Ar bus panaudotas ukrainietiškas scenarijus?

Kazachstanui tradiciškai draugiškos Turkijos spaudoje jau svarstoma galimos Rusijos grėsmės įgyvendinimo galimybė. Trečdalis iš daugiau nei 17,3 mln. Kazachstano gyventojų yra etniniai rusai, o tai suteikia Kremliui galimybę prireikus pasinaudoti dalimi jų kaip penktąja kolona, jeigu vis dėlto bus nuspręsta aneksuoti Šiaurės Kazachstaną. Šioje valstybės dalyje gyvena daugiausia rusakalbių šalies gyventojų, čia daug miestų rusiškais pavadinimais. Įvykių raida Rytų Ukrainoje jau patvirtino, kad Maskvos valdoma propagandos mašina gali efektyviai ir greitai išplauti smegenis tikslinei svetimos valstybės auditorijai. Na, o civiliais perrengti ir į Kazachstaną permesti Rusijos kariuomenės specialiosios paskirties daliniai, neverta abejoti, puikiai susidorotų su „fašistinės kazachų priespaudos“ į neviltį įvarytų rusakalbių gyventojų, parduotuvėse „Vojentorg“ prisipirkusių automatų ir šarvuočių, vaidmeniu.

Tolesnė įvykių eiga – chrestomatinė: „mandagių žmogelių“ užimti miestų administraciniai pastatai, apsuptos Kazachstano kariuomenės įgulos, referendumas ir nepriklausomos Šiaurės Kazachstano respublikos paskelbimas arba jos prijungimas prie Rusijos. Tiesa, šiame Kazachstano regione, skirtingai nuo Ukrainos Donbaso, įsikūrusi ir šalies sostinė Astana, todėl įvykių eiga Kazachstano nepriklausomybei būtų pragaištingesnė: juk apetitas, kaip žinoma, atsiranda bevalgant.

Politiniai klaustukai

Tokia įvykių eiga Kazachstaną valdant N. Nazarbajevui mažai tikėtina, bet jam netekus valdžios dėl amžiaus ar ligos jos atmesti negalima, mano apžvalgininkai. Tačiau Kremlius jau pasimokė iš savo klaidų Ukrainoje: karinė agresija ir akiplėšiškas melas per Rusijos TV kanalus nepaprastai sutelkė Ukrainos visuomenę. Piliečių etninė kilmė ir gimtoji kalba čia tikrai nėra politinė takoskyra. Su stipriu Ukrainos gyventojų pasipriešinimu karinei agresijai susidūrusi Maskva turbūt to nesitikėjo. Kazachstano atveju klaustukų būtų tikrai ne mažiau, o gal ir daugiau: rusakalbiai gyventojai šioje šalyje yra aktyvūs ir versle, ir politikoje, ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, daug jų yra ir valstybės valdymo aparate. Turkijos dienraščio „Yenicag“ teigimu, Kazachstaną, ko gero, būtų galima pavadinti šalimi, kurioje rusai jaučiasi komfortiškiausiai ir nepatiria rimtesnių problemų. Jei tai tiesa, sukurstyti pilietinę nesantaiką siekiant separatistinių tikslų čia būtų ne lengviau nei Ukrainoje, ir tai teikia vilčių.

Kita vertus, kol kas dar niekas nežino, kuo pasibaigs dabartinė politinė drama Ukrainoje.