T. Bakučionis. Tarp blogio imperijos paveldėtojos ir Vakarų impotencijos…

…Tokioje padėtyje atsidūrė Ukraina, kai Rusija pačiu šiukščiausiu ir ciniškiausiu būdu sulaužė Budapešto 1994 metų memorandumą, kuriuo pati Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė garantavo Ukrainos saugumą ir suverenumą pastarajai perdavus branduolinį arsenalą. Per šias kelias dienas tapo akivaizdu, kad Vakarai gyvena iracionaliomis iliuzijomis Rusijos atžvilgiu, susikūrę mitą, kad Rusija tapo kitokia, t.y. normalia civilizuota valstybe. Kitokia Rusija išties tapo, tačiau tas jos kitoniškumas labiau primena nacių Vokietiją ir Austrijos anšliusą 1938-ais.

Vieninteliai Rusijos „diplomatų“ argumentai, kuriais teisinama Rusijos karinė intervencija į Ukrainą, yra tariamas pavojus Krymo ir Rytų Ukrainos rusakalbiams– „savų kare nepaliksime“ – tokius šūkius nūdien Maskvoje skandavo putiniškos imperijos šalininkai. Deja, smerkiančių Rusijos agresiją Maskvos Maniežnaja aikštėje nesusirinko nė tūkstančio iš viso daugiamiljoninio miesto…. Jei Baltijos šalys nebūtų šiandien NATO narėmis, labai tikėtina, kad šiandien ir  mūsų gatvėmis jau važinėtų Rusijos kariškiai, „gindami“ rusakalbių teises.

Esminiai klausimai, kurie šiandien kyla, ar Rusija dar gali pasikeisti į gerą, ir ar Vakarai kada nors mokysis iš savo politinių bei diplomatinių klaidų, ir ar išsivaduos iš savo iliuzijų pasaulėlio. Kažkada, gilų sovietmetį teko bent keletą kartų lankytis Kryme. Gerai atsimenu, kai vienoje ekskursijoje į senovinį  Bachčisarajaus miestą vietos gidė  pasakojo Krymo istoriją ir aiškino kaip Rusija išvadavo Krymą XVIII a. antroje pusėje Jekaterinos II-osios dekretu. Klausimas, tik nuo ko Rusija Krymą „išvadavo“ – nuo vietinių Krymo totorių…. Dabar Rusijos politikai tik šiek tiek pakeitė retoriką ir Rusijos kariuomenės įsiveržimą į kitos valstybės teritoriją vadina „taikdariška“ misija arba „stabilumo palaikymu“, kova su „ekstremistais“, tačiau veiksmų esmė ir šios valstybės politinė istorija nuo to nesikeičia, nes kitos valstybės teritorijos okupacija ir yra okupacija.

Galima drąsiai teigti, kad per pastaruosius 500 metų Rusijos valdovų ir politinio elito mentalitetas nepakito ir noras vis ką nors pašonėje „išvaduoti“ ar „užtikrinti stabilumą“ dar neišblėso. Jei trumpai apžvelgtume pastarųjų 500 metų Rusijos istoriją, tai pamatytume, kad gal tik vieninteliu atveju gynybinį karą Rusija kovojo su Napoleono armija (Antrojo pasaulinio negalima laikyti vien tik gynybiniu Rusijos karu). Kitais atvejais nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija kariavo ekspansinius karus su visais kaimynais iš eilės – nuo Krymo, Astrachanės, Šiaurės Kaukazo chanatų pietuose iki Lenkijos, Lietuvos, Švedijos  vakaruose ir šiaurėje. Okupacinės kariuomenės elgesys užimtose teritorijose per tuos penkis šimtmečius esminiai nepakito. XVII viduryje Maskvos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė septynis metus siaubė ir niokojo užimtą LDK sostinę Vilnių, kuris per šią okupaciją neteko beveik visų savo gyventojų. Po Krymo totorių „išvadavimo“ jų populiacija tėvynėje sumažėjo keletą kartų – dalis emigravo į Osmanų imperijos kraštus, dalis nuskendo jūroje bėgdami nuo caro valdžios, dalis mirė nuo bado ir ligų, kurios apėmė Krymą per Rusijos-Turkijos karus.

Aneksuotos teritorijos šimtmečiams tapo tautų kalėjimo dalimi, kuris po bolševikinės revoliucijos tapo dar žiauresniu. Paskutinį žiauriausią etninį Krymo valymą vykdė Stalinas po 2-o pasaulinio karo – 100 tūkstančių tremtinių vien iš Krymo, jų vietą užėmė rusakalbiai kolonistai. Dešimtmečiu anksčiau Stalino dirbtinai sukeltas Holodomoras nusinešė jau milijonus ukrainiečių gyvybių – tai tik dalelė Rusijos istorijos XX amžiuje, kuris pasibaigė žiauriausiais karais Šiaurės Kaukaze ir dar vienu čečėnų tautos genocidu, XXI a. prasidėjo Gruzijos dalies okupacija. Visais laikais oficialioji Rusijos valdžia (nesvarbu – carų ar bolševikų) vartojo panašias propagandines klišes – „vaduoti“,  „užtikrinti stabilumą“ arba kartais dar svariau – „iskonno russkije zemli“. Žiūrint iš dabartinės laikos perspektyvos, Vakarų reakcija į Gruzijos teritorijos okupaciją buvo kone impotentiška.

Dar vienas aspektas – kaip Rusija elgėsi su partneriais ir derybų metu, bei kokios iš to kildavo pasekmės. Užtektų tik paminėti Karaliaučiaus sritį, kurią Rusija aneksavo ir kolonizavo be jokio teisinio pagrindo, tas pat – okupuotos Kurilų salos. Regis, Vakarai su tuo seniai susitaikė.

Kadaise amžinatilsį Ronaldas Reiganas Sovietų sąjungą pavadino blogio imperija, tačiau ar pagalvojo tuometis JAV prezidentas apie šios blogio imperijos šaknis. Veikiausiai  – ne, nes dabartiniai Vakarų lyderiai ne tik kad nepasimokė iš ankstesnių strateginių ir politinių bei moralinių (jei tai klaidos…) klaidų santykiuose su Rusija, bet kai kurie dar ir atsisėdo į Rusijos „Gazpromo“ kišenę (Gerhardas Šrioderis). Vakarų lyderiai nei siauresniuose pokalbiuose, nei viešuose forumuose šįsyk nesugebėjo užčiaupti Rusijos diplomatijos demagogų postringavimų apie „ekstremistų grėsmę“ Ukrainos viduje. O juk argumentas čia turėtų būti aiškus, kaip tris rusiškos kapeikos – „net jei Ukrainos Aukščiausioji Rada V.Janukovičių nušalino ne visiškai tiksliai pagal procedūras, tai yra ne jūsų Kremliuje sumautas reikalas, o tik Ukrainos ir Ukrainos piliečių reikalas, ir tai neturi nieko bendro su rusakalbių teisėmis Rytų Ukrainoje ar Kryme!“

Kitas klausimas – ar aktyvus Vakarų politikų veiksmai Maidano procese neišprovokavo tokio chuliganiško Rusijos elgesio? Vieno atsakymo čia negali būti, tačiau neabejoju, kad tiek absurdiškas L.Graužinienės „benefisas“ Maidane, tiek ir ES lyderių aktyvios konsultacijos Kijeve pas V. Janukovyčių galėjo būti tuo katalizatoriumi, kuris paspartino Rusijos invaziją. Kita vertus, ar be tokio aktyvaus Vakarų lyderių įsikišimo antroji oranžinė revoliucija būtų pašalinusi V.Janukovyčiaus režimą ir suteikta moralinių jėgų Maidano gynėjams – taip pat klausimas, į kurį dabar atsakymo jau nerasime.

Dar vienas klausimas, kokių priemonių galėtų imtis Vakarai, t.y. visų pirma Europos Sąjunga dabar, kai jau reali Rusijos invazija į Ukrainą prasidėjo. Tų priemonių arsenalas ne toks jau menkas. Iškart atmetant žvanginimą ginklais, reikėtų prisiminti ir Rusijos narystės Pasaulinėje prakybos bei kitose organizacijose klausimus, G8 formatą, kuris gali labai greitai grįžti į G7. Rusijos ekonomikai išgyvenant sudėtingus laikus, didžiųjų Vakarų ekonomikų injekcijos įvairiais pavidalais Rusijai reikalingos kaip oras ir vanduo. Prezidento V.Putino bravūra šioje vietoje gali labai greitai pasibaigti. Ar ryšis Vakarai imtis kietų ekonominės ir politinės Rusijos izoliacijos priemonių, parodys artimiausios dienos.