Ukraina po Ženevos derybų: V. Putinas gavo daugiau nei tikėjosi

Štai kokius argumentus dėsto buvęs V. Putino patarėjas:

1. Ukraina de facto sutiko „išoriniam valdymui“ – klausimus, susijusius su nacionalinės valdžios įvedimu į vidaus politiką, nuo šiol spręs išorinės Ukrainai jėgos. Šios išorinės jėgos – Vakarai ir Rusija. Kaip Ukrainos atžvilgiu elgėsi Vakarai, galima spręsti iš to, kaip JAV ir Didžioji Britanija vykdo įsipareigojimus Ukrainai dėl Budapešto memorandumo. Kaip įsipareigojimus Ukrainai vykdo dabartinis Rusijos režimas, aiškinti nereikia. Kitaip tariant, šiuo pareiškimu legalizuojamas de facto išorinis Ukrainos valdymas.

2. Dokumente nėra reikalavimų išvesti iš Ukrainos teritorijos Rusijos kariuomenę, taip pat ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos, Federalinės saugumo tarnybos, Specialiųjų operacijų pajėgų ir kitus karius. T. y. jų buvimas Ukrainoje de facto legalizuotas.

3. Dokumente apskritai neminima Rusijos agresija. Jame nėra nė žodžio apie V. Putino režimo karą prieš Ukrainą. Dabar netgi pats rusų agresijos faktas legalizuotas.

4. Dokumente nėra nė žodžio apie Ukrainos teritorinio vientisumo išsaugojimą. Jame netgi dabartinio Rusijos režimo atstovų lygiu negarantuotas tarptautinis Ukrainos sienų pripažinimas. Kitaip tariant, legalizuotas jų pažeidimas.

5. Dokumente nėra nė žodžio apie Krymą. T. y. apie tai, kad Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, okupacija, aneksavimas de facto legalizuotas tarptautiniu susitarimu, dalyvaujant Ukrainos valdžiai (nes Ukrainos valdžia pasirašė pareiškimą kartu su agresoriumi po Krymo aneksijos).

6. Konstitucinis procesas Ukkrainoje dabar vyks pagal „inkliuzyvinę formulę, dalyvaujat regionams“, t. y. jis suteikia legalų pagrindą separatistams likviduoti unitarinį Ukrainos valstybės charakterį.

7. Visiems separatistams suteikiama amnestija.

8. Pastatų, įstaigų atlaisvinimas, taip pat „savigynos“ nuginklavimas Ukrainos rytuose neesminis, nes visų pirma pirmuosius ir taip reikėjo atlaisvinti, o antrieji šiaip ar taip turėjo nusiginkluoti. Antra, dėl to, kad Ženevos pareiškimu visiems separatistams dabar suteikta amnestija, jie dabar praleis laiką ne kalėjime, o už derybų stalo, kurdami, taip sakant, naują Ukrainos Konstituciją.

9. „Inkliuzyvinis, dalyvaujant regionams“ Konstitucijos rengimo procesas lemia federatyvinį Ukrainos charakterį, kuris neturi pastebimo visuomenės palaikymo nei šalyje, nei kuriame nors Ukrainos regione, ir neišvengiamą jos padalijimą.

10. Federalizacijos proceso pasekmės perregimos ir visiškai nuspėjamos – separatistų lyderiai patenka į regionų valdžios institucijas, o paskui (su rusų komandosų pagalba ar be jos) kartoja savo regionuose puikiai žinomą Krymo scenarijų.

11. Federalizacijos proceso rezultatas – net ne Federalinės Ukrainos sukūrimas, apie ką prieš kelias dienas pranešė Temirgalijevas, o sukūrimas Naujosios Rusijos (nuo Charkovo iki Odesos), kurią su tokiu įkvėpimu apdainavo V. Putinas.

12. Prezidento ir parlamento rinkimų organizavimas dokumentu negarantuotas. S. Lavrovas trumpoje spaudos konferencijoje specialiai tai pabrėžė, o tai reiškia, kad rusų agentai toliau jiems trukdys, o rusų valdžia toliau kalbės, kad valdžia Kijeve neteisėta (kaip šiandien ir toliau kartoja V. Putinas).

13. Kaip rašoma dokumente, bent kiek rimčiau organizuotos jėgos, galinčios atlaikyti rusų agresiją (Maidano savigyna, Automaidanas, „Pravyj sektor“), be abejonės, bus sunaikintos. Galiausiai neliks nieko, kas galėtų apginti Ukrainą. Oficialios Ukrainos kariuomenės, milicijos, specialiosios paskirties būrių veiksmus visi matėme.

14. Jei šios naujos jėgos – būsimų naujos Ukrainos jėgos struktūrų užuomazgos – nevykdys Ženevos pareiškimo reikalavimų, ant jų užsiundys Avakovo miliciją, kurioje gausu „Berkut“ narių ir panašių buvusio režimo veikėjų, kurių veiksmų pobūdis buvo pademonstruotas per Aleksandro Muzyčkos žmogžudystę, taip pat tada, kai Charkovo milicija sumušė Kijevo savanorius Poltavos kelyje. Kaip žinoma, mušdami ir tyčiodamiesi, milicininkai kartojo: „Čia tau už Maidaną.“ Dar vakar tokie veiksmai jiems neteisėti, gresiantys bausmėmis, šiandien jie jau visiškai teisėti.

15. Priešingai nei Ukraina, kuri pagal šį susitarimą dabar turės pasirašyti, sulauks Vakarų spaudimo ir reguliarių Rusijos URM isterijų, Rusijos pusė savo įsipareigojimus (Beje, kokių? Pareiškimo tekste apie juos neužsimenama) vykdys taip, kaip vykdė Budapešto memorandumo įsipareigojimus.

16. Tuo metu, kai Ukrainos įstojimo į NATO palaikymas šalyje sustiprėjo, o kai kurių apklausų duomenimis, viršijo 50 proc. netgi pietuose ir rytuose, Ukrainos valdžia pasirašė po šalies statusu ne bloke. T. y. garantavo naujas agresijas ir intervencijas iš rytinės kaimynės pusės, kai tik ši įsigeis.

17. Ukrainiečiai, kitaip tariant, iš jūsų ne tik klastingai ir niekšiškai atėmė Krymą. Dabar jūsų ir viso pasaulio akyse, su Vakarų garantija su dabartinės Ukrainos valdžios sutikimu „visiškai teisėtai“ atims Naująją Rusiją (deja, dabar tai jau ne Federacinė Ukraina, su tuo jau de facto sutiko dabartinė Ukrainos valdžia), skaldys šalį, žudys patriotus, likviduos, tegu ir menką, bet stabilų šansą dalyvauti kolektyvinio saugumo sistemoje, naikins bet kokios apsaugos nuo chamiškojo „brolio“ galimybę, na ir smulkmena – valdys jus iš išorės.

Trumpai tariant, kaip jus jau daug kartų įspėjau šio tinklaraščio puslapiuose, tai, kas įvyko – Miunchenas-2014. Tiksliau, tai baisiau už Miuncheną. Tada buvo tik taikymasis su agresoriumi, o dabar ne tik taikymasis, bet ir nacionalinė išdavystė.

Kaip jus ir įspėjau, reidinį didelės Europos valstybės užgrobimą galima įvykdyti ir be tankų. Svarbiausia, kad valdžioje būtų išdavikai. Arba intellectually challenged. Arba atvirkščiai.

Apskritai didelio skirtumo nėra.