D. Stancikas. Tautos savisauga

Panašu, kad pasirašiusieji dėl žemės nepardavimo užsieniečiams  jau laimėjo net neįvykus referendumui. Praėjusią savaitę Seimas bendru sutarimu pradėjo svarstyti taip vadinamus žemės saugiklius – kad daugiau nei 10 ha dirbamos žemės galėtų įsigyti tik ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje gyvenę, dirbę ir čia mokesčius mokėję užsienio piliečiai iš NATO ir ES šalių; taip pat jie privalo mokėti lietuvių kalbą ir būti lojalūs Lietuvos valstybei.

Tie 320 tūkst. parašų dėl žemės referendumo yra gryniausia Tautos savisauga: Seimui priėmus saugiklius Lietuva taptų normali Europos Sąjungos šalis, nes dauguma ES narių, nepaisant pasirašyto įsipareigojimo dėl laisvo kapitalo judėjimo, žemės atžvilgiu šią sutartį bando visaip apeiti, prikaišiodamos kuo daugiau ribojimų ir taip gindamos savo žemes ir savo piliečius.

Ir šioje srityje pirmauja ne vengrai, kaip pas mus įprasta manyti, o danai, kažkada išsireikalavę sau ypatingų salygų.

Seimui priėmus žemės saugiklius pralaimėtų tik spekuliantai, susipirkę tūkstančius hektarų dirbamos žemės ir laukę nesulaukę, kada atsivėrus neribojamai žemės rinkai Lietuvoje sukils žemės kaina ir gerokai papilnės jų piniginės. Saugikliai šį spekuliacinį bumą neišvengiamai pristabdytų ir ačiū Dievui – juk vokiečių, belgų ar danų ūkininkas gauna išmokų keletą kartų daugiau už lietuvį, tad finansinės galimybės įsigyti tuos „spekuliacinius“ hektarus yra aiškiai jų pusėje. Dabar lietuviai turės dar trejus metus – ketvirtadienį Seimas paragino Vyriausybę kuo skubiau derėtis su Briuseliu dėl šios finansinės neteisybės: mažesnės išmokos Lietuvos valstiečiams pažeidžia ES sutartį su Lietuva.

Tiesiog nesuvokiamas mūsų politikų abuojumas – viso šio triukšmo dėl referendumo nebūtų, jei kairės ar dešinės valdžia laiku būtų atlikusi „savo namų darbus“ (labai mėgstamas Briuselio biurokratų terminas). Iš senų stenogramų matyti, kad jau 2003 metų sausį, Tautai dar net nepasisakius referendume dėl stojimo į ES, tačiau Seimui iš anksto keičiant Lietuvos Konstitucijos nuostatas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, Vytenis Andriukaitis minėjo žemės saugiklius – Ispanijos pavyzdį (V. Andriukaitis: „kai Ispanija integravosi į bendrąją rinką, Ispanijoje buvo numatyta labai daug įvairių prioritetų savo ūkininkams, savo krašto žmonėms“). Tačiau tai buvo užtušuota liberalo E. Masiulio ir konservatoriaus V. Landsbergio odėmis laisvai rinkai (V. Landsbergis:  „Vis dėlto mes turim būti panašesni į laisvą šalį, kur paisoma žmogus teisių parduoti savo nuosavybę“). Taigi 2003 -ais Lietuva jau stengėsi būti „laisvesnė” net už Ispaniją. Gaila tik, kad savo piliečių sąskaita – šie vėliau atsilygino masiškai patraukdami į tą pačią Ispaniją. Ten, kur valdžia pirmiau rūpinasi savo, o ne užsienio piliečiais ar Briuselio direktyvomis. 

Tiek to – anų laikų beatodairišką valdžios bėgimą į Europą (2004 m. Lietuvos Seimas, eilinį kartą ignoruodamas Tautos valią, pirmasis iš ES valstybių ratifikavo taip ir negimusią ES konstituciją) buvo galima suprasti dėl pagrįstos imperinės Rusijos baimės: tuomet dar nebuvome NATO nariais, todėl ir veržėmis į ES bene prasčiausiomis sutarties sąlygomis. Tačiau kodėl ir dabar, po 10 metų, kai akivaizdžiai regime, kad, didesnė grėsmė už Rusiją yra Tautos išsivaikščiojimas (palyginimui: baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvą paliko apie 60 tūkst. gyventojų, o per pastarajį dešimtmetį apie 600 tūkst.) vis tebegyvename ta pačia idėja: kuo plačiau ir giliau Lietuvoje įsikeros užsieniečiai, tuo geriau Lietuvai, nes tie lietuviai, neva, vis dar niekam tikę, tokie sovietiniai, Kremliaus mulkinami ir pan.? Kodėl vokiečiai, švedai ar danai turėtų žvelgti į lietuvius ne iš aukšto, kai pačių lietuvių rinkta valdžia savo Tautą laiko antrarūše: nei pati gina, nei leidžia apsiginti referendumuose?

Sakysit, kad Krymo okupacija kaip tik įrodo, kad ir šiandien Rusijos grėsmė Lietuvai vis dar labai didelė, todėl atsakinga valdžia negali leisti rizikuoti? Juk mes negalime lygintis su Ispanija ar Anglija, kurios yra saugios nuo Rusijos? Be abejo, Rusijos grėsmės Lietuvai nuneigti neįmanoma, tačiau negalima neigti ir akivaizdaus fakto – Krymo okupacija tik patvirtina, kad žemės vertė vis dar ypatinga, kad dėl žemės vis dar tebevyksta karai ir, matyt,  tai tęsis ilgai, nes Žemėje žmonių vis daugėja. Nebent, kaip sako garsiausias šių laikų fizikas S. Havkingas, besiplečianti žmonija pasirinks „vienintelį teisingą kelią – skubų kosmoso užkariavimą”.

Deja, nepaneigiamas ir faktas dėl valdžios „atsakingumo“: svarbiausias ir realiai vienintelis Lietuvos saugumo garantas yra gynybinė sąjunga NATO, o besikeičianti Lietuvos valdžia grynai dėl savo populistinių interesų jau 10 metų (už kelių dienų, kovo 29, bus lygiai 10 metų, kai įstojom į NATO) stabiliai nevykdo esminio savo sutarties įsipareigojimo – skirti gynybai 2 proc. nuo biudžeto. Nepaisant kitų NATO narių priekaištų Lietuvai, mūsų politiniame olimpe šiuo klausimu visiška ramybė ir vienybė: niekas nešaukia, kad Lietuva ypatingame pavojuje, kad ją jau 10 metų valdo Putino agentai, joks Konstitucinis Teismas neaiškina, kad 10 metų priimami valstybės biudžetai teisiškai yra niekiniai, nes grubiai pažeidžia ypatingos svarbos tarptautinius įsipareigojimus, kad pirma turėtume išstoti iš NATO, o tik po to Seimas su Prezidente galėtų tvirtinti tokius metinius biudžetus – kur visa ta giesmelė, kurią girdime žemės referendumo atžvilgiu?

Keisčiausia, kad baisiausiai gąsdinantys dėl Kremliaus įtakos žemės referendume, patys labiausiai ir pažeidinėjo NATO sutartį, skirdami mažiausią visų laikų procentą gynybai.

Štai toks politikų neatsakingumas ir yra tikrai rimta grėsmė tiek Tautai, tiek valstybei. Belieka tikėtis, kad šiuo klausimu taip pat suveiks Tautos savigynos instinktas ir bus ištaisyta ir ši politikų klaida – eiliniai valdžios neatlikti „namų darbai“. Gal šiuo klausimu taip pat reikia pradėti rinkti piliečių parašus – už Lietuvos saugumą ir jos, kaip NATO narės, įsipareigojimų įvykdymą?