Būtent Vladimiras Putinas, ir niekas kitas, sugebėjo paversti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojus susitelkusios politinės nacijos nariais, pasirengusiais ginti savo šalį nuo agresoriaus ir nebeskiriančiais savęs nuo bendrapiliečių iš Vakarų ir Centro. Jevgenijaus Kotenko nuotr.
Prieš keletą dienų iki Ukrainos parlamento rinkimų ekspertai iš pilietinio tinklo „Opora“ (liet. „Atrama“ – red. past.) sudarė kolektyvinį kandidato į naująją Aukščiausiąją Radą portretą – tai esąs 45 metų amžiaus kijevietis Aleksandras. Jei kas man pavestų sudaryti kolektyvinį ukrainiečio rinkėjo portretą, juo, kad ir kaip tai skamba paradoksaliai, taptų 62 metų maskvietis Vladimiras, dirbantis Rusijos Federacijos prezidentu ir visiškai negalintis šiuose rinkimuose balsuoti, tačiau padaręs viską – kas įmanoma ir neįmanoma, kad Ukrainos parlamentas galų gale taptų tikru parlamentu.
Ir tai joks perdėjimas. Per 23 metų formalios Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį konfrontacija prezidento ir parlamento rinkimuose vyko ne tiek pagal regioninę, kiek pagal civilizacinę takoskyrą. Tie, kurie siekė, kad paskubomis į nepriklausomą Ukrainą pervardinta sovietinė respublika kuo greičiau taptų tikra valstybe, konfrontavo su tais, kurie matė šalies ateitį sąjungoje su Rusija, o patį valstybingumą suprato kaip laikiną reiškinį.
Iki 2004-ųjų metų prorusiškoji partija dėl dosnios paramos iš Maskvos, „dujų adatos“ ir ukrainiečių „oligarchų“ ryšių su rusų kolegomis ir Kremliumi tiek sustiprėjo, jog gavo Regionų partijos pavadinimą, lyderį – Viktorą Janukovyčių, ir totalios kontrolės ne tik Donbaso regione, bet ir visuose Ukrainos rytuose galimybę. Netgi 2004 metų Maidanas, atvedęs Viktorą Juščenką į pergalę prezidento rinkimuose, mažai ką pakeitė: Janukovyčius grįžo į premjero krėslą tiesiog po keleto mėnesių, o 2010 metais tapo ir prezidentu.
Net 2013–2014 metų Maidanas, sunaikinęs kriminalinį režimą, neatvedė prie šios takoskyros padalytų pusių tarpusavio supratimo. Naujojo Maidano šalininkai buvo daugiausia vakarinių ir centrinių šalies sričių gyventojai. Šalies rytai nuo pirmųjų protesto judėjimo dienų į Maidaną žiūrėjo atsargiai ir, nusivylę Janukovičiaus pabėgimu, jau ėmė dairytis į šalis ieškodami naujų lyderių – ir jais turėjo tapti tikrai ne Maidano vadai…
Žodžiu, viskas klostėsi taip, jog per naujus šalies prezidento ir parlamento rinkimus senoji takoskyra turėjo išlikti ir net sutvirtėti. Šalies Vakarai ir Centras būtų linkęs rinktis europietišką integraciją ir kurti iš tiesų nepriklausomą šalį, Rytai ir Pietūs būtų prisiminę apie stojančias gamyklas, giminaičius Rusijos Briansko srityje, rusų kalbą ir didelę bendrą šalį, kurią mes kažkodėl praradome. Vakarai ir Centras būtų ieškoję naujų lyderių savo siekiams įgyvendinti ir kūrę naujus politinius projektus, o Rytai … būtų balsavę už tą, už ką jie iš tikrųjų balsavo visus pastaruosius 15 metų – už Putiną.
Ir tada į žaidimą nusprendė įsitraukti pats Putinas, kuriam, tikriausiai, nusibodo būti amžinai renkamam ir kuris dabar nusprendė pats tapti ukrainiečių rinkėju. Vladimirui Vladimirovičiui pavyko ir jis, be jokios abejonės, įeis į istorijos vadovėlius – tik ne į rusiškuosius, o į ukrainietiškuosius. Todėl, kad būtent Vladimiras Putinas, ir niekas kitas, sugebėjo paversti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojus susitelkusios politinės nacijos nariais, pasirengusiais ginti savo šalį nuo agresoriaus ir nebeskiriančiais savęs nuo bendrapiliečių iš Vakarų ir Centro. Joks, net pats masiškiausias Maidanas nebūtų galėjęs pasiekti tokio rezultato. O Putinas – sugebėjo.
Jei mes rimtai kalbėsime apie esminius naujojo ir senojo Ukrainos parlamento skirtumus, mes, be abejo, pastebėsime, kad oligarchų įtaka Aukščiausioje Radoje išliko, taip pat išliko nemažai rinkėjams įgrisusių personažų, o populizmas, kurio visuomet buvo per daug, šiuose rinkimuose tiesiogine to žodžio prasme viršijo skalės rodmenis. Ir rasime tik vieną esminį skirtumą – visa tai vyksta išskirtinai ukrainietiško politinio lauko ribose, o ne kaip proukrainietiškos ir prorusiškos stovyklų priešprieša. Nieko prorusiško praktiškai nebėra, ir jau niekada nebebus. Tai ir yra prezidento Putino paslauga ukrainiečių tautai.
Kad suprastume, kodėl jam tai pavyko, reikia išmanyti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojų psichologiją, kuri vis dėlto skiriasi nuo rusiškosios. Štai, pavyzdžiui, „kolektyvinis Dnepropetrovskas“ – miestas su didelėmis ambicijomis, siekiantis užsiimti dideliais projektais ir valdyti dideles valstybes. Ir, reikia pripažinti, dnepropetrovskiečiams tai neretai pavykdavo – prisiminkime Leonido Brežnevo Sovietų Sąjungą arba Vladimiro Ščerbickio ir Leonido Kučmos Ukrainą. Ukrainos Padneprė – tai veidrodinis Rusijos imperijos atvaizdas, neatsitiktinai Potiomkinas svajojo apie trečiąją jos sostinę būtent Jekaterinoslave. Bet kas būna, jei iš žmonių su tokiomis ambicijomis jūs atimate teritoriją? Teisingai, jie tampa įžeistos šalies patriotais. Kaip kalba ir dainuoja Dnepropetrovske – pas mus atėjo Tėvynė.
Bet Krymo aneksijos neužteko pietų Ukrainai, „kolektyvinei Odesai“. Odesa mėgsta prašmatnų, nerūpestingą gyvenimą, iškylas jūroje, uosto prekybą, paplūdimius ir restoranus. Į aplinkui vykstančią valstybininkų trintį ji visada žiūrėjo ironiškai. Bet Lugansko ir Donecko žūtis, kai jie tiesiog per keletą dienų pavirto į miestus-pamėkles ir tapo menkai iš Maskvos kontroliuojamų ginkluotų gaujų priebėga, padarė iš odesiečių Ukrainos patriotus vos per keletą dienų. Mar jei odesietis užmerks akis ir įsivaizduos sudegintą Deribasovskaja gatvę, ištuštėjusį uostą ir žygio ligoninę Arkadijoje – jokia Rusija jam niekados nebebus reikalinga.
Bet ir tai dar ne viskas. Turiu įtarimų – beje, neblogai patvirtinamų ankstesnių rinkimų rezultatų, kad Donbaso ir Krymo rinkėjų net tokio pobūdžio Rusijos prezidento veiksmai nepaveiktų. Ir jie toliau balsuotų už tuos, kurie eksploatavo draugystės su Maskva lozungą kaip pagrindinį politinį kozirį. Bet Vladimiras Vladimirovičius tiksliu smūgiu atkirto nuo pagrindinės Ukrainos dalies vietoves, kuriose gyvena labiausiai prorusiška Ukrainos gyventojų dalis. Netgi įžymųjį Novoazovsko puolimą Vladimiras Vladimirovičius įvykdė tiksliai tada, kai Ukrainos kariuomenė išlaisvino Slobožanščiną ir Priazovę ir priėjo prie paties Donbaso.
Kartais man atrodo, kad Vladimiro Vladimirovičiaus ranką vedžioja asmeniškai pats Stepanas Andrejevičius. Ta prasme Bandera. Jis tikrai į kažkurį įsikūnijo – ar į Surkovą, ar į Volodiną, ar į Ivanovą, ar į visus kartu. Mat Stepano Andrejevičiaus svajonė buvo patriotiškas Ukrainos parlamentas, suprantantis iš Rusijos kylančią grėsmę, – parlamentas, kuriame prorusiškos jėgos būtų nuosekliai marginalizuotos ir neturėtų jokių galimybių ne tik kad ateiti į valdžią, bet ir daryti kokią nors įtaką šalies ateičiai. Parlamentas, kuriame net pačiam didžiausiam Maskvos simpatikui tektų apsimesti Ukrainos patriotu ir šaukti „Šlovė didvyriams“, kad tik galėtų išsaugoti prisiplėštą nuosavybę ir deputato mandatą. Ir štai Vladimiro Vladimirovičiaus pastangomis ši Stepano Andrejevičiaus svajonė galų gale išsipildė.
Iš rusų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas
,,2014 kovo 7 dieną ir Britanijos naujienų agentūra BBC pripažino, kad Ukrainoje įvyko neo-Nacių revoliucija.
Kaip ES įgalino šį perversmą?
Vašingtonas ir Europos Sąjungos šalys, tame tarpe ir Lietuvos vyriausybė padėjo ir skatino šį valstybinį perversmą atvirai palaikydamos Ukrainos opozicijos veiksmus, siusdamos savo atstovus ir politikus padrąsinti antivyriausybinius protestus Ukrainoje.
Lietuvos prezidentė Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Graužinienė, ministro pirmininko A. Butkevičiaus vyriausybė ir Lietuvos valdančiosios partijos – konservatoriai, socialdemokratai, Darbo partija, liberalai ne tik politiškai palaikė neo-fašistinę Ukrainos revoliuciją, bet ir finansiškai remė „revoliucionierius“. Ukrainos neo-fašistinę revoliuciją palaiė ir Tautininkai, bei Drasos kelio partija Seime.
Ukrainos valstybinis perversmas buvo įvykdytas manipuliuojant žmonių emocijomis daugelį Ukraniečių įtikinant, kad opozicija kovoja dėl jų interesų. Pastoviai buvo pabrėžiama, kad daugelis opozicinių lyderių savo šalyje elgiasi teisingai.
Deja, nežiūrint kurią pusę Ukrainiečiai palaiko, tačiau visi jie yra savo pačių korumpuotų politikų aukos. Tiek Ukrainos valdančioji partija, tiek opozicijavaldė ir išnaudojo šalį savo asmeniniams tikslams. Tačiau dabar, po Euro-fašistinio perversmo Ukrainos žmones dar bus išnaudojami Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio Banko ir pačios ES.’’
Tai vargsti ir vargsti su savais neo- fašizmais -bevardi- . Žinotum, kaip tu nusibodo , kaip dinozauras iš praeities.
BBC zino ka sako… Veikejai pradeda atviru tekstu kalbeti, reikia tik klausyti be prisirisimu, atvirai. Ir jei teisybe yra klausymo motyvas, tai viskas pasidarp labai aisku. Negi Nuland siaip sau prades kalbeti apie tai, kad ‘sumerke’ 5 mljr. dolcu teisetai isrinkto prezidento nuvertimui? Turbut ne 🙂 Jei sake, reiskia imerke (reiketu nepamirsti kad tai buvo pasakyta kol jis dar nebuvo nuverstas, tad tai turbut ne galutine suma). Negi Bidenas siaip sau susigalvotu ir pareikstu, kad JAV priverte Europos salis ivesti sankcijas Rusijai? Kazin, turbut taip ir buvo. Bet kazkam tai vis dar ‘naujienos’ 🙂 Liaudis sako, liaudis zino: ‘ziuri i knyga, mato spyga’… Na bet kai nori taip matyti, tai gal ne taip ir keista kad mato
Įdomu patapo, kiek alkas.lt dar pakęs koloradinius kliedesius. 🙂
Čia apie komentarus, ne straipsnį.
Kol rašysite tol ir kentės. 🙂
Tovariščiai vis kartu dirba, vienas kitą palaikydami. 🙂
Teisingai Bartas sako, nusibodot su savo kliedesiais. Ne ten darbuojatės, jūsų propaganda alkiečių neveikia.
Komentaras yra tiesiog požiūris, o kaip jūs jį priimate (propoganda ar tiesą) čia jau jūsų reikalas. Ir jau juokinga žiūrėti į verkšlentojus apie propogandas (tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės), tinginčius mastyti ir įžvelgti visuose kliedesiuose (tiek komentatorių, tiek rašytojų, tiek politikų) spektaklio požymius.