M. Valaitienė. Koks turėtų būti naujas krivis? (47)

Krivis J. Trinkūnas per Žolinės apeigą | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Krivis J. Trinkūnas per Žolinės apeigą | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Neseniai praradome Romuvos krivį Joną Trinkūną, kuris daugumai iš mūsų buvo autoritetas, Mokytojas, bičiulis ir bendražygis. Jo netektis paliko ne tik skausmą, bet ir nerimą dėl bendruomenės ateities, viltį, kad Romuvoje gali atsirasti pokyčių į gera. Svarbiausia, kad tie pokyčiai neišeitų į bloga, kad jie dar labiau suvienytų bendruomenę, sustiprintų ją, įneštų naujų vėjų ir mes tinkamai pratęstume J. Trinkūno darbą, taip įvykdydami jo valią.

Šis tekstas – tai panegirika J. Trinkūnui, kuris buvo nuostabus dvasinis vadovas, turėjęs visas reikiamas savybes dirbti šiam darbui. Aplink save jis būrė, pritraukė jaunimą, gebėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis. Nusprendžiau išvardyti savybes, kurios, mano nuomone, turi būti būdingos kriviui. J. Trinkūnas turėjo visas šias savybes ir būtų gerai, kad naujasis Romuvos lyderis turėtų bent jau daugumą iš jų.

Krivis turi būti dvasingas

Jonas Trinkūnas šį reikalavimą atitiko pačia giliausia prasme. Jo nuoširdus tikėjimas Dievais, filosofijos studijos ir gilinimasis į lietuvių kultūrą davė savų vaisių. Netrukus veikiausiai pasirodys nauja ir paskutinioji J. Trinkūno knyga, kurioje jis komentuoja ir aiškina lietuvių liaudies pasakas. Pasakos – išminties ir mitologijos aruodas, kurio prasmes turi išmanyti ir naujasis krivis.

Krivis turi išmanyti apeigyną ir mokėti ne tik atkartoti apeigas, bet nuolat jas tobulinti atsižvelgiant į naujus mitologijos ir istorijos duomenis, nagrinėti senuosius šaltinius, bandyti rekonstruoti vis tikslesnį apeigyną. J. Trinkūno šiandienai pritaikytos ir vis tobulinamos apeigos – tai ne tik istorijos rekonstravimas, ne tik jos pritaikymas mūsų dienoms, bet ir gilus, iš paties žmogaus sielos einantis Dievų pajautimas. Neįmanoma atlikti įkvepiančios apeigos nesikalbant su Dievais. Jonas Trinkūnas turėjo su jais artimą ir gyvą ryšį ir aš tai puikiai žinau. Naujuoju kriviu negali tapti žmogus, kuris nemoka klausytis Dievų patarimų. Naujasis krivis išminties turi semtis ne iš savęs, ne iš savo įsitikinimų ar ideologijos, bet tik iš Dievų.

Krivis turi būti supratingas

Dvasinis vadovas turi mokėti atjausti žmones, išklausyti juos ir padėti priimti geriausią sprendimą. Krivis Jonas Trinkūnas visada rasdavo minutėlę laiko išklausyti mano baimių ir bėdų, o jo patarimai nuvedė mane teisingu gyvenimo keliu. Likus be jo sunku rasti, ko klausti patarimo. Krivio patarimai turi remtis į Dievų valią – tai ne psichologijos ir ne logikos išmanymas, tai žinojimas, kaip įvairiose gyvenimo aplinkybėse pasielgtų tikras senojo baltų tikėjimo žmogus, kad neužrūstintų Dievų ir nepakenktų žmonėms. Jonas Trinkūnas turėjo tą pajautą.

Krivis turi būti diplomatiškas

Lietuvoje „Romuva“ nėra vienintelė senąjį baltų tikėjimą išpažįstanti bendruomenė, o ir pačioje Romuvoje yra įvairių žmonių, įvairių vietos bendruomenių. Natūralu, kad tarp šių skirtingų grupių kyla konfliktai, nesusipratimai, barniai. Krivis Jonas Trinkūnas mokėjo spręsti šias problemas diplomatiškai ir tolerantiškai. Jis gerbė kiekvieną nuomonę, tačiau turėjo tvirtą savąją. Savo nuomonę jis pasakydavo taip, kad niekas nemanytų, jog ji yra primesta. Dr. Dainius Razauskas nuolat pabrėžia: „Jonas Trinkūnas įkūnijo vieną retą, nuostabų, nepaprastai reikalingą, tiesiog būtiną mums visiems dalyką: jis sugebėjo suburti ir palaikyti žmones neprievartaudamas sielų – nereikalaudamas išpažinti jokių iš anksto nustatytų įsitikinimų, kartą sugalvotų ir šiukštu nepermąstomų (todėl nebegyvų) minčių. Tai aš ne kartą patyriau asmeniškai, savo kailiu. Jis turėjo savo nuomonę, jos neslėpė, bet ir nebruko jos kaip vienintelio galutinio atsakymo. Jis sukūrė erdvę, kurioje galima tuo pat metu draugauti ir mąstyti, mąstyti ir draugauti. O tai išties didis dvasinis pasiekimas!“
Naujasis krivis turi būti nepaprastai mandagus, mokėti rasti kompromisus, neprimesti savo nuomonės visiems ir nelaikyti jos vienintele galima ir teisinga. Naujasis krivis turėtų domėtis jaunimo reikalais, kaip jais domėjosi J. Trinkūnas, suprasti įvairaus amžiaus bendruomenės narių problemas, gebėti jas spręsti.

Krivis privalo turėti savyje nuolankumo

J. Trinkūnas buvo didis, tačiau visai ne išdidus žmogus. Jo tvirtai išsakyta nuomonė, kartais nuskambėdavęs šiurkštesnis pabarimas ir paliepimas bendruomenės nariams kažkodėl nuskambėdavo švelniai. Kai Mokytojas mane bardavo, aš visa siela jausdavau, kad esu neteisi, nes jo pabarimas buvo išsakomas nuolankiai, argumentuotai ir švelniai. Jis mokėdavo parodyti nusivylimą, jei ką darydavome ne taip, tačiau jo nusivylimas sukeldavo norą pasitaisyti, o ne išeiti trenkus durimis.

Naujasis krivis turi mokėti pripažinti klydęs. J. Trinkūnas ne kartą yra pripažinęs klydęs ir daug jaunesniam už save žmogui. Jis rodė pagarbą jaunimui, vaikams, gamtai ir gyvūnams, kiekvienam iš jų mokėjo savaip nusilenkti, apmąstyti savo poelgius ir paklausti savęs – ar aš teisus? Naujasis krivis privalo mokėti suvokti klydęs ir mokėti pasitaisyti.

Galiausiai nuolankumas reiškia, kad naujasis krivis neturi siekti šio posto, nes garbės siekimas – išdidumo ženklas.

Krivis turi turėti autoritetą

Autoritetas kuriamas ilgai ir sunkiai – tai viso gyvenimo darbų pripažinimas ir dar daugiau – tai pripažinimas, kad tos charakterio savybės, kuriomis pasižymi žmogus, yra vertos pagarbos. Kitaip tariant, jau dabar būsimasis krivis turi būti gerbiamas ne tik savo bendruomenėje, bet ir toli nuo jos, tarp kitų miestų romuvių, tarp įvairaus amžiaus žmonių. Jei tas žmogus dabar dar nelabai pažįstamas, jam atviras kelias užsitarnauti pagarbą, bet jei jis jau dabar neturi autoriteto – kriviu tapti jam negalima. Krivio J. Trinkūno autoritetas ir asmeninės savybės buvo neginčijamos, jam jautė pagarbą net tie, kurie nemėgsta Romuvos bendruomenės, o tai – taiklus ženklas, kad mus paliko didis žmogus.

Nėra aišku, kas taps naujuoju Romuvos kriviu, tačiau tikiuosi, kad jis nebus prastesnis už J. Trinkūną ir įves teigiamų pokyčių. Savybės, kurias išvardijau, būdingos Jonui Trinkūnui ir kaži ar taip lengvai iškils žmogus, kuris turėtų jas visas. Jei būtų mano valia, kviesčiau bendruomenę laukti, kol toks žmogus, kurį visi galėsime pavadinti Mokytoju, iškils savaime. Ne veltui per J. Trinkūno laidotuves giedojome raudą, kurioje yra žodžiai: „Valdove mūs galingasis, tėveli mūsų šviesus, kodėl tu mumi palieki, kodėl tu mus apleidi, tu mums visada buvai, kaip šviesioji Saulel..“

J. Trinkūnas buvo žmogus, paskui kurį galima sekti per ugnį ir vandenį, tad ši rauda neabejotinai apie jį. Begalinis praradimo skausmas ir baimė dėl Romuvos ateities verčia mane rašyti šią panegiriką Jonui Trinkūnui ir kviesti neskubėti, o išlaukti tinkamo lyderio, Mokytojo, diplomato, patarėjo, kuris turėtų tiek daug nuoširdžios meilės aplinkiniams, kiek jos turėjo mano Mokytojas J. Trinkūnas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *