Pavasario lygiadienis – tai virsmo šventė, kai diena susilygina su naktimi, kad šviesa nugalėtų tamsą ir gamtoje prasidėtų jau naujas sprogimo, jorėjimo ir augimo metas.
Lietuvoje ši diena siejama su Žemės pabudimu, vandens, ugnies ir šviesos pagerbimu. Vilniuje, ant Pūčkorių piliakalnio, ši šventė kasmet švenčiama minima jau daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1999 metų.
Šventės atgaivinimo sumanytoja – Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė, viena iš lietuviško etnokultūrinio sąjūdžio pradininkių, Rasos šventės Kernavėje atkūrėjų, daugelio kalendorinių švenčių puoselėtoja ir ilgametė pėsčiųjų žygių vadovė.
Jos rūpesčiu Pūčkorių piliakalnis tapo gyvąja papročių erdve – čia švenčiamose pavasario ir rudens lygiadienio bei Vėlinių šventėse susitinka Lietuvos gamtos grožis, senosios apeigas ir mūsų protėvių papročių tęsėjų bendruomeniškumas.
Pūčkorių piliakalnis – vienas įspūdingiausių Vilniaus apylinkių gamtos ir kultūros paminklų. Iškilęs virš Vilnios slėnio, šis kalnas mena gilią praeitį: netoliese aptikta akmens amžiaus gyvenvietė, o pats piliakalnis buvo svarbi gynybinė vieta jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių.
Nuo jo viršaus atsiveria didingas kalvotų raguvynų kraštovaizdis, kuris įkvėpė ne vieną menininką ir romantiką. Piliakalnio papėdėje trykšta šaltinis, o jo pašonėje auga šimtamečiai ąžuolai – šventa vieta, kurioje gamta ir dvasia susilieja į visumą. Tai ir lemia, kad būtent čia nuo seno telkiamasi švęsti virsmo švenčių.
Šių metų Pavasario lygiadienio šventę rengė Vilniaus ir Lizdeikos romuvos. Kaip visada, apeigose dalyvavo apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“, vadovaujama Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės.
Šventė subūrė ne tik vilniečius, bet ir svečius iš kitų miestų – visus, kuriems yra svarbus protėvių dvasinis paveldas, gamta ir bendrystė.
Apie šių metų Pūčkorių Lygiadienio šventės dvasią kalbamės su Romuvos vaidile Rasa Regelskyte, kuri dalijasi jautriais asmeniniais įspūdžiais iš šios ypatingos dienos.
– Rasa, koks jausmas tądien lydėjo renkantis prie Pūčkorių piliakalnio?
– Saulelė jau buvo pakilusi virš bundančios Žemės ir išpuošusi Pūčkorių šlaitus mirgančia auksine šviesa, kai mes rinkomės prie upelio, sruvenančio piliakalnio papėdėje.
Išdykavo gaivus vėjelis – kuteno ir plaiskė merginų plaukus. Aplink droviai rodėsi pirmieji pumpurėliai, tykiai nešdami pavasario žinią, tarytum mažytės baltos akutės, besidairančios į šviesą…
– Šventė prasidėjo prie vandens – kodėl tai svarbu?
– Susispietėme prie tekančio upelio. Virpėjo oras, dundant būgnams ir dūzgiant dūdmaišio garsams. „Kūlgrindos“ giesmės sruveno kartu su nubudusiais Žemynos vandenimis.
Romuvos vaidilė Nijolė su pagalbininkėmis papuošė upelio krantus blindės ir kadagio šakelėmis. Tuomet prisėmė ąsotį, pilną gyvybės vandens, ir laimino susirinkusius. Šaltinio vanduo yra šventas, turintis galią valyti, gydyti ir stiprinti. Palaiminimas vandeniu – tai įgalinantis veiksmas susijęs su gamtos atgimimu ir gyvybės jėgų sužadinimu. Apeiga suteikia galimybę priimti šią gamtos dovaną. Tai galinga akimirka – palaiminimas kaip gyvybinių galių budinimas žmoguje.
– O ką veikėte užkopę ant Pučkorių piliakalnio?
– Palaiminti įkopėme į piliakalnį, kur tęsėme apeigas – giedojome, aukojome, dėkojome ir džiaugėmės atsiveriančiu pasakišku kraštovaizdžiu. Audrius senoviniu būdu įskėlė kibirkštį, ir aukure įsižiebė naujoji pavasario Ugnelė – šviesi, gyva, kviečianti į naują metų ratą.
Romuvos krivė Inija vedė apeigas, laimino visus, pasiekusius piliakalnio viršūnę, kvietė susitelkti ir pajusti atbundančios gamtos galią. Galiausiai, lydimi šypsenų ir juoko, persivertėme per lazdą tarsi per pavasario slenkstį – į šviesą, į naują pradžią, į naują virsmą…
– Kuo šis pavasario lygiadienis buvo išskirtinis?
– Šiais metais Lygiadienio apeiga ant kalno buvo ypatinga – ji tapo ir vaidilės Nijolės Balčiūnienės jubiliejinio gimtadienio palaiminimo apeiga. Ta akimirka nešė žinią: gyvenimas teka kaip Saulė per dangų, ir viskas jame ratu sugrįžta. Daugeliui iš mūsų tai buvo tarsi padėkos apeiga už jos šviesą, veiklą, už ištikimą tarnystę Romuvai ir Lietuvai.
– Ačiū už gražų šventinės nuotaikos perteikimą.
Kaip gera tai skaityti, gėrėtis vaizdais nuotraukose ir įsivaizduoti, jog ir tu pats ten, ir tave glosto šiandien itin gražios saulės spinduliai bei švelnaus vėjelio prisilietimai. Kokios pakylėtos nuotaikos turėtų būti dalyvių širdys… Tegu dalelė jos tenka ir tik savo širdimi ten kartu buvusių širdims…
Puiku
Šaunuolė, Rasa
Todėl kad Vienatinio Dievo valia, kurs mena save kiekvienoj Žemės snaigėj ir kiekvienoj Galaktikoj, nuo seniausių laikų, ar tai būtų Pučkoriai, kalnas Šatrijos žemaičiuose, Šančių Aukštųjų ugnis prie Nemuno, Klausučio Beržanskio namai Beržytėje kur netoli Dubysos ir pan., mes su nauja jėga išliekam gyventi savo pačių Lietuvoj. Tik nepamirškime būti laimingais!
Ir aš ten buvau, alaus midaus negėriau, bet šventę patyriau. Padėk Dieve, kad dar yra kai ko tikro ir gyvo Lietuvoje, vadinasi, ir pasaulyje.
Kaip matyti iš teksto, vieni piliakalnį vadina Pūčkorių, kiti – Pučkorių. Lietuvos kalbininkai kaip ir nėra šio pavadinimo kilmės, ką tas žodis reiškė, giliau nagrinėję. Dabar, kai Vilniaus žemę savinasi ne tik lenkai, bet randasi ir kitų, iš kokios kalbos yra radęsi jos pavadinimai yra ne tik įdomu, bet ir aktualu. Pučkorių pavadinimas yra artimas lietuviškai pavardei Puškorius. Tai dvikamienis vardažodis Puš+kor-ius. Dvikamienių vardų daryba laikoma sena ir būdinga lietuvių kalbai. Tokiu atveju pašalinus galimą Pučkorių žodžio tarmiškumą ar kelis amžius trukusį paslavėjimą, išvystume lietuvių bendrinę kalbą atitinkantį seną lietuvišką piliakalnio pavadinimą – Puškorių. Tad Romuvai su kalbininkų dalykine išvada derėtų kreiptis į Valdžią, kad piliakalnis oficialiai vadintųsi – senu lietuvišku Puškorių vardu.