Etnologas, folkloristas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva” Krivis Jonas Trinkūnas ir apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė, vaidilė Inija Trinkūnienė kalba apie savo gyvenimo kelią, apie apie lietuvių etninės kultūros ir senosios lietuvių religijos neatsiejamumą, religinį išgyvenimą kaip aukščiausio dvasinio būvio jausmą.
Jonas Trinkūnas savo gyvenimo esme laiko dalyvavimą etnokultūros pavelde: „Reikia mokėti būti tame liaudies dainų kosmose. Buvimas reiškia, kad tu jas pažįsti, supranti jų prasmę. Tas tekstas gali būti dešimtmečiais nesuvokiamas.“
Inija Trinkūnienė pasakoja apie jungtuvių, palaiminimo ir kitų senosios lietuvių religijos apeigų atkūrimo šaltinius ir tęstinumą: „Reikia labai nedaug, kad žmonėse atgimtų tas religinis jausmas ir mokėjimas apeigos metu padaryti taip, kaip darė mūsų protėviai.“
Pokalbyje dalyvauja etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Parengė Virginijus Kašinskas, 2012 m.
Stiprus žmogus.
Labai vertingi švietėjiški pokalbiai. Su malonumu klausiau ir kitiems rekomendavau. Ačiū.
Puikus jausmas melstis savo lietuviškiems žodžiams – maldoms, sakmėms, pasakoms, giesmėms, savo lietuviškoms šventenybėms – vandeniui, ugniai, akmeniui, medžiams, duonai, žemei, žvaigždėms…
“Etnologas, folkloristas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva” Krivis Jonas Trinkūnas…”
Kuo skiriasi “senasis lietuvių tikėjimas” nuo “baltų tradicijos”? Ar Trinkūnas kriviauja čia antraeilėse?
Kemblį, ko vis kabiniesi? Daug kas pavydi, kad ne jie pradėjo saugoti mūsų senąjį paveldą taipogi ir jį gaivinti, Trinkūnas daug ką yra nuveikiąs ne vienas, o su jaunimu ir kitais bendražygiais, o tu ką gero nuveikei? Kabiniesi, kad vis kas nors ne taip ką parašo klaidų pripina, mažiau kabinkis, o daugiau daryk ir mažiau matyk kitų akyse krislus, nes pas tave patį rąstigalis stirkso veizole ir per jį nieko gera kituosna neįmata, tad laikas tau užsikišti ir mažiau priešybes ir nedarnas kurstyt, geriau nusišypsok ir su gera nuotaika, ką nors gera nuveik tautos labui už tai nereikalaudamas jokio atpildo, nes kai darai be atpildo atpildas pats ateina… 🙂
“Trinkūnas daug ką yra nuveikiąs ne vienas, o su jaunimu…” – teisybę rašai – Romuva visada JAUNA.
Kur dingo tie jaunuoliai? Nuo 1967 metų jų turėjo būti nesuskaičiuojama galybė. Mums, lietuviams, dabar jie labai reikalingi. Kur jie? Viską, ką romuviai porina, tai dėlioja, dėlioja savo “nuopelnus”.
Tau už rankučių atvesti jaunuolius ar kaip?
“Jaunuoliai” turėjo tapti brandžiais asmenimis su giliais įsitikinimais. Jie Lietuvai reikalingi. Kur jie? Pažaidė Romuvos “folklorą” ir užleido vietą kitiems jaunuoliams?
1967 metais negalėjote ugdyti įsitikinimų, prieštaraujančių komunistinei ideologijai, dabar nesugebate. Apsiribojate renginių lygiu – mes vaidinsime, jūs grožėkitės. Prieš kelis metus stebėjau jūsų “religinius” pasirodymus Sudarge ir Veliuonoje – “folkloras”.
Tamsta Kemblį, ką pats esate gero nuveikęs, kad tik sugebate kritikuoti ir į kitus baksnoti pirštu, man tokis vaizdas susidaro, kad praktiškai nieko gero ir neesate nuveikęs tik kabinėjatės dėl rašybos klaidų, daugiau matyt nieko ir nebesugebate padaryti…
Vieną dieną kreipiesi į “Kemblį” vienaskaitoje, kitą daugiskaitoje… Manau, labiau tiktų vienaskaitoje – toks vienintelis 😀
Nesikabinėju prie rašybos klaidų, pats darau rašybos, skyrybos ir sakinių sandaros klaidas. Būtų nadinga, jei kas pabaksnotų ir paprotintų.
Ar Tau lengviau mintis reikšti svetimų kalbų žodžiais: kritikuoti, praktiškai..? Bent išmok tas kalbas, kurių žodžius vartoji. Čia ne rašybos klaidos, čia mąstymo sutrikimas. Gal lietuvių kalba šlykštiesi, pagalvok.
Kembly,
tokio stipraus vėliavnešio, kaip Jonas Trinkūnas, niekur nerasi.
Na, irgi pasigedau tos pasakojimo dalies, kurioje Krivis kažką daugiau papasakotų apie Dievus (ir jų šventą Baltišką Žemę), ne vien apie save.
Tačiau, apie tai gal kitąkart ?