J. Trinkūnas. Romo Kalantos žygdarbis ir jaunimo judėjimas (video)

R.Kalantos pasiaukojimas 1972 m gegužės 14 d. ženklino svarbias permainas Lietuvos gyvenime. Šiomis dienomis minimos Kalantinės yra svarbios mums visiems. Vis dėlto tenka dažnai išgirsti,  jog šių metinių metu reikia prisiminti ir labiau vertinti hipių, roko bei kitus vakarietiškos subkultūros dalykus. Tokiam siaurokam supratimui galima paprieštarauti ir nurodyti neseniai (2011 m.) paskelbtą solidžią mokslinę studiją „Sąjūdžio ištakų beieškant. Nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Tyrinėtojų nuomone, tuo metu egzistavo trys priešinimosi režimui suvaržymams srovės:  jaunimo hipių subkultūra, etnokultūrinis sąjūdis ir katalikiškasis pogrindis. Etnokultūrinis sąjūdis apėmė romuviečių, žygeivių ir folklorininkų judėjimus. Ši  knyga  pateikė svarbius teorinius to meto kultūrinių judėjimų apibrėžimus.

Čia norėčiau prisiminti kai kuriuos tų dienų epizodus. 1972 m. gegužės mėnesį, po 14 d., būrelis Vilniaus kraštotyrininkų-romuviečių nuvykome į Rumšiškių muziejų dalyvauti talkoje, tvarkant muziejaus teritoriją. Talkininkų tarpe atsirado žmonių, kurie ėmė pasakoti apie įvykius Kaune, visiems tai buvo naujiena. Pasitarę nutarėme važiuoti į Kauną, tikėdamiesi ką nors pamatyti ar išgirsti. Pasiekę Kauną per Žaliakalnį patraukėme į centrą – Laisvės alėją.

Susitikome pažįstamų kauniečių – išgirdome apie susideginusį jaunuolį, apie demonstrancijas, išdaužytus langus ir t.t. Bet tuo metu miestas jau buvo ramus. Pasakojo,  jog gaudomi ilgaplaukiai, apsidairėme – ir mūsų tarpe buvo tokių. Dar kiek pabuvę Kaune, pasukome į stotį ir išvažiavome į Vilnių. Tačiau mūsų ramią išvyką vėliau man priminė tardymų metu saugumiečiai.

Aš, kaip tikras kraštotyrininkas, rūpinausi Kauno įvykių  aprašymais. Todėl paprašiau kauniečių parūpinti  tokios medžiagos. Tuomet ir susipažinau su mediku studentu Šarūnu Žukausku. Susitikau su juo gal pora kartų ir gavau iš jo sąsiuvinuką su aprašymais. Tik vėliau supratau, jog viską sekė saugumiečiai, buvo fiksuojamas kiekvienas kauniečių žingsnis.

Atmintyje iš tų laikų liko toks iš lūpų į lūpas perduodamas ketureilis: „Čia laisvės nėr ir santvarka bloga – taip sakė Romas Kalanta. O kur tikroji mūs tėvynė? Ją rusai kojomis pamynė“

Romo Kalantos susideginimas ir jaunimo demonstracijos sukėlė visus komunistinius organus ant kojų. Buvo, matyt, priimti labai svarbūs valdžios nutarimai – imtis ryžtingų veiksmų. Tuomet ir prasidėjo „kraštotyrininkų“ byla, buvo suimti ir įkalinti keli kauniečiai, tame tarpe ir Š.Žukauskas. Represijos apėmė ne tik Kauno įvykių dalyvius, tikslas buvo stabdyti ir užgniaužti visas nacionalistines apraiškas. Etnokultūrinis sąjūdis taip pat pateko į represijų lauką. Buvo uždraustos kraštotyros ekspedicijos, kuriose iki tol dalyvavo šimtai patriotų.

Tiesa, represijos prasidėjo dar prieš R.Kalantos susideginimą. Vilniaus Romuva buvo uždrausta 1971 metais, imtos drausti Rasos šventės. Bet po Kauno įvykių, represijos įgavo daug aštresnį pobūdį.

1973 m. rugsėjo mėnesį į mano butą įgriuvo saugumiečiai su krata. Prasidėjo tardymai ir psichologinis teroras. Buvau pašalintas iš Universiteto. Kadangi griežtai atsisakiau „padėti“ saugumui, buvau pasmerktas bedarbystei ir nuolatiniam persekiojimui, kuris baigėsi tik atėjus Sąjūdžiui.

Esu dėkingas knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ autoriams. Viena aišku, jog „dainuojančią revoliuciją“ inspiravo ne hipių bardai. Dainuojančioje revoliucijoje skambėjo liaudies dainos, kurios jau buvo atgimusios kraštotyrininkų ir romuviečių sąjūdyje. Į Saugumą buvo kviečiamos jaunos panelės, kurių „nusikaltimas“ dažniausiai buvo liaudies dainų dainavimas. Tos dainos nebuvo iš A.Sniečkaus mėgstamų „Lietuvos“ ansamblio repertuaro. Gerai prisimenu, kaip per juodąjį 80-tų metų laikotarpį buvo kontroliuojamas folklorinių ansamblių repertuaras. Ansamblių vadovai privalėjo atnešti miesto kultūros skyriui savo ansamblių programinių dainų  tekstus, kad neprasibrautų kas netarybinio.

Kalantinės  tai tarsi istorinės kryžkelės ženklas, rodantis esmines tautos gyvenimo permainas. Po R.Kalantos susideginimo pradėjo eiti pogrindinė Katalikų kronika,  prasidėjo etnokultūrinio sąjūdžio persekiojimai. Liaudies dainos visada buvo tautos dvasios giliausia išraiška. O Kalantos auka buvo tarsi Margirio pilėnų ir pokario partizanų, žuvusių bunkeriuose, žygių atgarsis.