Romuvos Kriviui – Lietuvos Prezidentės pripažinimas (nuotraukos, video)

Liepos 6-osios –  Valstybės dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams. Tarp apdovanotųjų – Lietuvos Romuvos Krivis, Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas Jonas Trinkūnas. Lietuvos Romuvos Kriviui Valstybės vadovė įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą.

Alkas.lt redakcija kartu su visais Romuvos žmonėmis sveikina Krivį Joną Trinkūną su šiuo pelnytu garbingu apdovanojimu ir linki Perkūniškų galių ir palankios Laimos lemties tiesiant į ateitį protėvių pradėtą kelią ir vedant juo mus – ištikimus bendražygius.

***

Lietuvos valstybė jos vadovės Prezidentės rankomis įteikė Lietuvos Gedimino ordino Riterio kryžių Romuvos Kriviui Jauniui – Jonui Trinkūnui, iškiliausiam dvasiniam vadovui mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo, kuris tos pačios valstybės Seimo narių valia iki šiol savo Tėvynėje yra nepripažįstamas tradiciniu, nors ši religija tūkstančius metų ugdanti mūsų tautos dvasią yra pati tradiciškiausia.

Įvykis išties pribloškiantis, tad nesinorėtų, jog ši žinia liktų nepastebėta tarp daugybės Valstybės dienos minėjimo renginių. Jonas Trinkūnas tapo Senovės baltų religinės bendrijos vadovu, kuriam bendratikiai suteikė Jauniaus vardą. Jaunius tarsi ženklina atgimstančio mūsų tautos tikėjimo dvasią, tikėjimo, kurį sąmoningai jau išpažįsta, pasak oficialios statistikos, ne mažiau kaip 5 tūkstančiai lietuvių, o prijaučiančiųjų jam, be abejo, daug daugiau.

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. Lietuvių filologiją studijavo Vilniaus universitete 1960–1965 m. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją, kurios oficialus vadovas kaip priedanga buvo profesorius Ričardas Mironas, o pavaduotojas ir tikrasis vedlys – Jonas Trinkūnas. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, sukėlė didžią atgaivą pirmiausia širdyse tų, kurie save vadina ramuviais ir žygeiviais. Taip atsivėrė tikrieji lietuvių gyvasties šaltiniai.

Neatsitiktinai 1967 metais pradedamos švęsti Rasos Kernavėje, pradėjusios galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tai buvo pirmasis toks masinis neprievartinis pasipriešinimas, nelyg Mahatmos Gandžio Indijoje vykdytos taikios kovos prieš imperiją atspindys. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandys ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas buvo pašalintas iš Universiteto, jam uždraudžiama bet kokia tiriamoji mokslinė veikla. Taip sovietų funkcionieriai tikėjosi sužlugdyti daug žadančio jaunojo mokslininko karjerą – iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta dirbti pagal specialybę.

Tačiau bemaž du dešimtmečius J.Trinkūnas studijavo gyvąją tautos tradiciją keliaudamas iš kaimo į kaimą, talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose, bet svarbiausia – nuolat įsiklausydamas į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Be kita ko, pačiame Dzūkijos viduryje, Žiūrų kaime, J.Trinkūnas anuomet subūrė etnografinį ansamblį. Atvykstantį į repeticijas, o teisingiau, į pasidainavimus, J.Trinkūną vietos žmonės meiliai vadindavo vadovėliu, o į Vilnių atvežę savo išsaugotas dainas galingi vyrų balsai traukdavo ir savo himną: „Tai Žiūrų slaunas kaimas!..“

Visa jėga Jono Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

Pagaliau 1992 metais kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistruoja Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėps visos Lietuvos bendruomenes ir taps Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušaukiamas Pasaulio etninių religijų kongresas (WCER), kuriame šios organizacijos pirmininku išrenkamas Jonas Trinkūnas. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

Dar viena įstabi likimo dovana! Šių metų liepos 6-ąją jam įteiktas valdovo Gedimino ordino Riterio kryžius. Būtent karaliaus Gedimino, su kurio vardu Jonas Trinkūnas savo gyvenimo kelyje bus ne kartą susijęs. Jis vienas iš tų, kurie vos Tautai atgimus ypač rūpinosi, kad Lietuvos amžinosios sostinės įkūrėjas atsistotų pačiame jos viduryje. Taip atsirado paminklas valdovui Gediminui Katedros aikštėje…

Ir dar vienas atmintinas rytas. Į Gedimino kalną iškilmingai žengia Romuvos žmonės nešdami valstybės vadovo vėliavą – šviesųjį raitelį raudoname dugne. O ant Gedimino kalno prie aukuro giesmėmis ir apeigomis ši valstybės vėliava bus pašventinta ir tik tuomet ji įgaus iš giliausios tautos amžių būties slypinčią dvasią, nes tik įšventinta valdžia gali tęsti Tautos žygį. Ir tik po to vėliava su šviesiausiuoju Vyčiu, kurį indai vadino ir Adi Buda (ateities budintoju), ir Maitrėja (Mitros sūnumi), buvo iškilmingai pernešta į Perkūno šventyklos vietą, Šventaragio slėnyje kur dabar stovi Arkikatedra. Vėliava buvo perduota ne bet kam, bet įstabiajam dvasininkui Kazimierui Vasiliauskui, kurio asmenyje tarsi įsikūnijo visi geriausi lietuvių kunigų bruožai. Kunigų, kurie neužmiršo esą lietuviai ir saugojo tautos dvasinę savimonę Tolminkiemyje, Anykščių šilelyje, Vaižganto raštuose, visur, kur ta dvasia jiems nušviesdavo kelią į Darną.

Ir dar kartą kopiame į aukščiausią kalną, vadinamą Gedimino kapo kalnu. Čia prie liepsnojančio aukuro 2002 metų rudenį bendratikių ir Vaidilų rato apsuptyje Jonas Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo dvasinį vardą Jaunius, kaip senosios mūsų tautos tikybos tęsėjas naujoje gadynėje. Po kelių dienų garbusis Lietuvos religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius įžvalgiai įvertins Krivio įšventimo svarbą Lietuvai neišvengiamai žengiant Europos sąjungos jungiamų valstybių glėbin:

„Krivio įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis. Net ir tokiomis, o gal ir visų pirma tokiomis; Europa tampa neišvengiama, ir tai proga (paskutinė istorijoje) imti tvirtinti ir kurti kultūrinį religinį karkasą ir identitetą, galintį apaugti laisvos ir atkaklios tautos raumenynu“…

2009 m. pratęsdama mūsų valdovo Gedimino priesakus pripažinti visiems teisę Dievą garbinti pagal savo protėvių papročius Lietuvos Romuvos apeigų grupė „Kūlgrinda“ išleido iškilmingų giesmių rinkinį „Giesmės Valdovui Gediminui“, taip pagerbdama išmintingą Lietuvos karalių ir valstybės ugdytoją, pabrėždama jo svarbą mums ir ainiams.

Lietuvos Respublikos Prezidentės 2013-ųjų liepos 6 d. parodyta pagarba Krvio Jono Trinkūno, o kartu ir visos Romuvos darbams suteikė vilties, kad karaliaus Gedimino puoselėta ir Krivio Trinkūno tebepuoselėjama lietuvių prigimtinė dvasinė raiška bus pripažinta savo šalyje tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa.

Kol tai nepadaryta, lieka galioti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale įrašyti žodžiai: „Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“

Su J.Trinkūnu ir I.Trinkūniene kalbasi J.Vaiškūnas (V.Kašinsko video, 2012 m.):

J.Trinkūnas: „Mane išaugino močiutės“ (1)

J.Trinkūnas: „Kiekvienas sąmoningas lietuvis turi studijuoti lituanistiką“ (2)

J.Trinkūnas: „Buvau nepageidaujamas žmogus, kurį reikėjo eliminuoti“ (3)

J.Trinkūnas: „Etninės kultūros pilnuma be religijos yra neįmanoma“ (4):