Balandžio 26–27 d. Kulionyse, 11 val. žemei dar alsuojant paskutinio sniego vėsa ir gaiva, sprogstant pirmiesiems pavasariniams pumpurams ir laukiant pirmojo Perkūno griausmo virš girių ir laukų pasklidusios šviesos ir darnos galios – skelbs Jorę.
Jau 29-tą kartą Kulionyse, šalia Molėtų observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje bus švenčiama Pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė.
„Jorė tai nepaprastas ypatingas metų laikas, kai visa gamta panyra į sukauptų ir išsaugotų ateičiai gyvybinių galių aruodą, į patį gyvatos gyvuonį, kad dieviškajai šviesai nušvitus išsprogdintų gyvybės strėles – žiedų ir vaisių laidą – pirmąją žalumą. Dažnai girdžiu, kad mes lietuviai – gamtameldžiai garbiname gamtą. Ne, garbinimas čia niekuo dėtas, mes tiesiog jaučiame gamtos gyvybinių galių bangavimą ir savo laivus nukreipiame į gyvenimo kelrodę žvaigždę“, – sako Jorės šventės Kulionyse pradininkas ir ilgametis rengėjas muziejininkas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas, drauge su žmona Daiva, Molėtų krašto muziejumi ir Lietuvos Romuva šią šventę Kulionyse rengiantys jau bemaž 30 metų.
Žodyje Jorė glūdi sena jar-, jur-, jor- šaknis, kuri mena pavasarinį gamtos ir žmogaus galių kilimą, augimą, pirmąją žalumą, vešėjimą, augimą, džiaugsmingą gyvybės proveržį.
Nuolat paskutinį balandžio savaitgalį rengiama Jorė prasideda apeigine talka – šventės dalyviai tvarko ir pirmąja pavasario žaluma – jore – puošia šventvietę: Kulionių piliakalnį, Stebyklos stulpus, sūpuokles, aukurus, šventinius vartus, Perkūno šventovę. Šventvietės tvarkymas laikomas apeiginiu veiksmu, kai kiekvienas darbas – auka, kiekvienas prisilietimas prie pirmosios žalumos – galia.
Etnografinės sodybos aplinkoje nuo ryto kuriasi, plečiasi amatų kiemas: menininkai ir amatininkai ne tik parduoda, bet ir pristato savo darbus, moko šventės dalyvius savo amato. Čia mokomasi kepti apeiginę duoną, kalti žalvarinius papuošalus, rišti sodus, šokti, giedoti.
Etnografinėje sodybos troboje galima bus susipažinti su dviem paslaptingomis lietuviškų dievų parodomis: dailininko Romualdo Petrausko (1958 – 2021) lietuviškų dievų medžio skulptūrų paroda ir keramikės Genovaitės Jacėnaitės (1933-2016) lietuviškų dievų ir mitinių būtybių atvaizdais iš deginto molio. Šalia Dangaus šviesulių stebyklos įsikūrusiame „Žvaigždžių skliaute“ veiks etnofotografo Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų paroda „Mūsų Krivis – Jonas Trinkūnas“.
Pavakary vyks pažintis su senovine Dangaus šviesulių stebykla; etnokosmologas, Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas supažindina šventės dalyvius su mūsų protėvių senoviniais dangaus šviesulių stebėjimo ir laiko matavimo būdais ir senovės lietuvių Zodiaku… Po to nepakartojamas Jonas Chockevičius su grupe pristatys savo „Giesmes Didiesiems“.
Vakare visų lauks Perkūno pirtis ir šventinis laužas. Aidės dainos ir giesmės, skambės sutartinės, suksis rateliai ir šokiai, dainuos „Tankuojis“, džiaugsis sielos.
Tamsai apgaubus sodybą ir girią, o žvaigždėms tapus vedliais, norintys eina į naktinį žygį po Kulionių apylinkes – Labanoro takais.
Šventinis sekmadienio rytas prasidės apeiginio viralo užkaitimu. 11 val. apeiginių ragų garsai eisenai į Kulionių piliakalnį visus kvies burtis Dangaus šviesulių stebykloje. Čia pasveikinti Romuvos Krivės šventės dalyviai darnia eisena mušdami būgnus ir giedodami giesmes su vėliavomis trauks į Želvos ežero iškyšulyje stūksantį didingą Kulionių piliakalnį.
Ant piliakalnio bus pagerbtos protėvių vėlės. Su jomis bei Dievais švenčiančiuosius sujungs Gabija per aukure rusenančią Amžinąją ugnį. Kalbomis, giesmėmis, aukomis prisiminsime protėvių žygius išreikšime pagarbą pilėnams, gynusiems ir apgynusiems mūsų Tėvynę.
Po to visi pasiryžusieji galės įsišvęsti į romuvius. Tai apeiga, kai visų bendruomenės narių akivaizdoje prisiekiama būti baltų tikėjimo tęsėju – eiti protėvių pramintu keliu ir tęsti šį kelią, o perimtąjį senąjį tikėjimą perduoti savo vaikams…
Įsišvenčiantysis romuvis, ištaręs priesaikos žodžius, iš Krivės rankų gaus protėvių vardu palaimintą papuošalą, kuris bus jo Galių saitu, o bendražygių ir protėvių akivaizdoje viešai ištartas pažadas – dvasiniu saitu.
Darniai eisenai grįžus į Dangaus šviesulių stebyklą, nuo piliakalnio atsinešta protėvių ugnimi bus įkurtas šventinis Stebyklos aukuras. Stebykloje – aukojami joručiai (margučiai), duona, giedamos giesmės Gabijai, Žemynai, Perkūnui, šventinis kaušas keliauja ratu – su linkėjimais bendražygiams ir visai Tautai.
Vardų su šaknimis Jor-, Jar-, Jur- turėtojai – joriukai ir įsišventusieji į romuvius prie aukuro ugnies visų šventės dalyvių bus pagerbti ir apgiedoti.
Paskui – akmenų aukos Perkūnui: kiekvienas ištars, iš kur atkeliavo jo akmuo į šventyklą ir ko linki šventėjams, bendruomenei bei visai Lietuvai. Akmenys sužibs žvakelėmis. Po to bus ridenami joručiai, supamasi…
Galiausiai – šventinis viralas, kiaušinienė, gira, margučiai, bendros vaišės. Vaišinimasis iš vieno katilo, prie vieno stalo yra susijungimas į vieną bendruomenę, tapimas vienos Visumos dalimi.
Po apeiginių vaišių „Žvaigždžių skliaute“ visų lauks dr. Algimantas Bučys su teatro vaidila (aktoriumi) bei bardu Gediminu Storpirščiu, kurie bus pasiruošę pristatyti naujausią A. Bučio dvitomį veikalą apie Lietuvos karalius ir karalienes.
Šiuolaikinės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Jorė tapo viena svarbiausių atsikūrusios senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ metinių švenčių.
Nuo 1997 metų Jono ir Daivos Vaiškūnų Kulionyse atgaivintos Jorės apeigos ne tik paplito po Lietuvą, bet jau susilaukė ir tautinės kultūros tyrėjų etnologų dėmesio. Pasak etnologės Gintarės Dusevičiūtės tyrimų, Jorė remiasi tradiciniais Jurginių šventės dėmenimis, tačiau šventės turinys ir pavidalas laisvai perteikiamas, ir kūrybiškai pritaikomas šiuolaikinei visuomenei. Ir Jorė čia tampa „dvasinio tapatumo, kultūrinės rezistencijos, archajiško lietuviškumo paieškų forma“.
Pasak tyrėjos, šventės struktūra – nuo apeigų iki įvaizdžio – formuoja „alternatyvų lietuviškumą“, pagrįstą „baltiška pasaulėžiūra, archeologiniu kostiumu, ritualu, dainavimu ir žemės bei dangaus simbolika“.
„Jorė – tai ne žemdirbiška Jurginių šventė. Tai dvasinė rekreacija – ritualinė kultūros forma, kurioje žmogus susilieja su žeme ne per darbą, o per dainą, auką ir buvimą“, – 2015 m. rašė G. Dusevičiūtė savo moksliniame darbe.
„Jorė – tai ne vien žvilgsnis į praeitį. Tai gamtos galių atverties proga žengti į save, sugrįžti Darnon. Jei pavargai nuo miesto alaso, jei ilgiesi gyvo žalio, jei ieškai prasmės, jei trokšti šviesos – ateik, atvažiuok, atverk širdį“, – rašo Jorės šventės rengėjai.
***
Šventės skrajutėse primena, kad kiekvienas šventės dalyvis prieš vykdamas į šventę turi atsivežti:
– šaukštą ir dubenėlį viralui,
– stiklinę girai ar sulai,
– jorutį – margutį aukai ir ridenimui,
– žvakelę arba deglą apeiginei ugniai,
– akmenį – Perkūno šventovei,
– vėliavą – kad būtumėt matomas Protėviams ir Dievams,
– papuošalą – jei norite būti įšvęsta (-as) į romuvius
– vaišių – jei nori būti vaišinama (-as).
Nakvynę galima užsisakyti čia: Sodyba „Aura“ 0-68743619; „Pas Iloną“ sodyboje 0-60321055; Observatorijos patalpose 0-67421316. Nepabūgusiems šalnų siūloma nakvoti nemokamai Etnografinėje sodyboje savo palapinėse. Daugiau žinių: 0-682 14559, 0-616 4596 (Etnografinė sodyba, Kulionių k., Molėtų r.). Šventė be svaigalų!
Šventės dienotvarkė ir kt. ČIA.
Kieno kojos (ar ratai) dar juda, padovanokite sau viešnagę Kulionyse ir šią šventę!
Įjungus internetą, prieš užsukdama čia, į Alką, kažkodėl sugalvojau žemėlapyje (maps.lt) susirasti Kulionis.
Sunku įsivaizduoti, kad tai įmanoma – įsitaisyti tokio grožio vietoje! Iš visų pusių apsupti galingo, didžiulio Želvų ežero ir dar nesuskaičiuojamų kitų ežerų, miškų… Aplink gamta, gamta, gamta… Tai iš tiesų KARALIŠKASIS kaimas.
Kaip matome iš pranešimo, romuviai puikiai pasirengė šventei, viską iki smulkmenų apgalvojo. UŽPLŪSKITE Kulionis didžiule dalyvių minia – kokios čia dar nėra matę.
Gal, sakau, renginį tiktų vadinti senoviškiau – ne malda, o padėka ir ne dievams, o deivėms. Tai labiau atitiktų Gimbutienės senosios – ikiindoeuropinės kultūros tyrimų duomenis, be to, susišauktų ir su gausiu senovės deivių vardų lietuvių kultūroje palikimu.
Gražios šventės, visiems.
Gražios šventės, visiems. Gyvo žalio
Kviečiame švęsti draugėj.
Kai mokine buvau, jei Vytauto gatve į mokyklą ėjau, net keli suspėdavo pareikalauti gyvo žalio. Ir ką – tekdavo atiduoti… Bet pačiai neateidavo į galvą iš kito pareikalauti. Tai dabar reikalauju: Seneliai ir tėveliai, išmokykite savo vaikų bendraklasius Gyvo žalio vieniems iš kitų prašyti! Raginkite mokytojus paaiškinti, kas tai per šventė, išmokyti vaikus ją švęsti. Tegu tai bus kiek pavėluotai, pirmadienį, – bus vaikai kitiems metams parengti.
Girdėjau ryte J. Vaiškūną per kažkurį radiją šnekant. Bet dabar nerandu niekur šios dienos laidos įrašo nei LRT, nei ŽR.. (na, LRT įrašai įprastai vėluoja). Gal jie pakartojo praeitų metų įrašą? Jis čia:
– lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/2257953/jores-svente-moletu-rajone-visiems-linkes-gyvo-zalio?srsltid=AfmBOopE49pd0hi2u2vkB9NJ6IRzNdnXCJl4zsjRYZ0V5sNhUFoJwGYn –
nepakenks dar sykį išgirsti. Malonaus klausymo!
Vis dar margučius ridinėja, vis dar kratą viens kito kišenėje daro, Gyvo Žalio ieškodami? – Na, ir šaunu – tegu smagiai išsidūkę į kasdienybę grįžta, kad ilgai ir daug ką pasakoti galėtų!