2025 m. balandžio 25–27 d. Kulionyse, Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje, jau 29-ąjį kartą nuvilnijo pirmosios pavasario žalumos ir gamtos atbudimo šventė – Jorė, daugeliui jau tapusi ilgai laukiamu kasmetiniu sugrįžimu į gamtos glėbį, į darnią bendrystę su protėviais ir bendražygiais.
Jorė – tai trumpas, galingas virsmas, kai po žiemos miego dieviškosios šviesos pažadintos žemės gyvybinės galios prasiveržia į naują vešėjimo metą, o Perkūno šviesa persmelkia visus Žemynos globojamus kūnus, žadindama ir keldama viską, kas gyva.
Žaluma, amatai, dangaus ženklai ir į juos panirę jorėnai
Pirmąją ir antrąją šventės dieną, Jorės šventėjai – jorėnai pirmąja pavasario žaluma puošė Dangaus šviesulių stebyklos stulpus, Jorės vartus, Perkūno šventovę, tvarkė taką į Kulionių piliakalnį. Prisilietimai prie pirmosios žalumos, prie drėgnos žemės, bendras darbas suartino jų širdis bei mintis ir talka tapo ne tik pasiruošimu, bet ir dvasinės darnos kūrimu.
Šeštadienio popietę sujudo amatų kiemas: Etnografinės trobos pečiuje kepamos duonos kvapas, senųjų giesmių žodžiai, žalvarinių papuošalų spindesys kvietė į protėvių laikus, kai rankos ir širdys kūrė dermėj su gamtos sukūriais.
Pavakare etnokosmologas, muziejininkas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas Dangaus šviesulių stebykloje jorėnams atvėrė senųjų dangaus ženklų paslaptis. Jo žodžiai, aidintys senovinėje stebykloje ir šiuolaikiniame „Žvaigždžių skliaute“, kvietė kiekvieną pajausti ir pažinti savitą ryšį su prigimties dangumi ir žeme. Vėliau Jono Chockevičiaus „Giesmės Didiesiems“ pakylėjo dvasią ir ūpą, o sutartinių garsai sujungė balsus į vieną darnų skambesį.
Po to Perkūno pirtyje vanduo, ugnis, akmuo ir garas apvalė susibūrusiųjų Jorėj kūnus ir paruošė šventei sielas. Vakare didžiulio laužo kibirkštys pažiro į žvaigždėtą dangų, siųsdamos žinią dievams ir protėviams – prisimenam Jus, einame Jūsų pramintu keliu ir tęsiam šį kelią į ateitį.
Tamsoje skambančios giesmės nutiesė saitus tarp susirinkusiųjų sielų ir baltiškos pasaulėžiūros versmių, primindamos: „būti Jorėje – pasinerti į pavasarį, sugrįžti į darną“.
Vakare prie laužo ugnies pirmuosius šventės šventėjus džiugino šventvietę gyvybės pripildę: žaidimai, dainos ir šokiai su „Tankuoju“ iki pat vėlumos. Nenuorama vėjas, nešantis pirmosios pavasario žalumos gaivą, laužo liepsnos ir žvaigždžių šviesa priminė, kad Jorėje mūsų nerimas gali virsti dvasios galia, kai linkime vienas kitam „Gyvo žalio!“.
Protėvių vėlės, Šventoji Ugnis ir pavasarinė palaima
Šventės širdimi kaip ir kasmet buvo sekmadienis. Perkūno šventovėje užkaistas apeiginis viralas nuo pat ryto ėmė kaupti verpetuojančias šventės galias.
Krivė ir vaidila sveikino susirinkusiuosius, kviesdami telktis į darnią eiseną Kulionių piliakalnin.
„Kūlgrindos“ giesmių – „Jorja, geras vakaras! Jorja, paimk raktus…“ žvalinami ėjėjai nešė vėlių vėliavas, žvakutes ir deglus į praamžę pilies kalno šventovę, o protėvių žemė po jų kojomis virpėjo atliepdama būgnų garsams ir žingsniams.
Ant piliakalnio, pilėnų krauju persmelktame šventkalnyje, aukota protėvių vėlėms, giedota „Oi kalnas kalnas“. „Karinguo“ ir „Slava Ukraini“… Vaidilų žodžiams ir giesmėms sujungus atėjusiuosius su išėjusiaisiais – vėjas kuždėjo protėvių palaiminimus.
Romuvių įšventimas, kai naujieji nariai gavo savo galios ženklus, sustiprino jautrią ir dvasingą bendrystės erdvę. Tylos minute pagerbus visų laikų pilėnų atminimą, „Miško broliai“ šūvių salvėmis pasveikino laisvės gynėjus, primindami, kad meilė Tėvynei ir laisvės dvasia stipresnės už laiką.
„Ant piliakalnio, jaučiau, ypatingą jungtį su žeme, o pavasarinės žalumos skraiste pasipuošę krūmai ir medžiai tartum protėvių balsas kvietė gyventi ir kurti“, – sakė viena šventės dalyvė. Kitas šventėjas pridūrė: „Saulės šviesa, ugnies šiluma, senovinių giesmių garsai nepaprastai stiprino mūsų bendrystę – teikė galių, kurios dabar lydės visus metus.“
Nuo piliakalnio darni eisena su Šventąja Ugnimi grįžo į Dangaus šviesulių stebyklą. Žengimas per Jorės vartus, apšlakstymas šaltinio vandeniu ir „Dūno upės“ giesmės žodžiai nuplovė rūpesčius ir sutelkė apeigoms. Stebykloje įkūrus Ugnies aukurą, skambėjo „Dega ugnelė tūta tūta“, „Žemynėle, žiedkelėle“, „Jori, šildyk žemę“.
Sudaužti apeiginiai joručiai ir aukojama apeiginė duona tapo padėka Didiesiems Dievams už dieviškas gamtos dovanas. Šventinis kaušas, siunčiamas ratu, perteikė linkėjimus, o su Jorę susijusius vardus turintys šventės dalyviai ir įsišventusieji į romuvius buvo atskirai pagerbti apeiginiais rateliais ir giesmėmis.
Akmenų aukojimas Perkūno šventovei buvo linkėjimu, malda, užkalbėjimu Tautai, Žemei ir visai bendruomenei. Kiekvienas padėdamas savo akmenį šventės dalyviams ir visai Lietuvai linkėjo sveikatos, laimės, skalsos…
Krivės pašventintas dangop paūgėjęs akmenų kalnelis įgijo dar didesnių galių į dangų skriejant giesmių „Didysie mūsų“, „Dijūta kalnalis“ aidams.
Po to prasidėjo visą šventę virusio šventinio viralo ragavimas, išvakarėse Etnografinės trobos pečiuje iškeptos apeiginės duonos valgymas. Keptais šamais jorėnus vaišino Darius, Jorės gira ir ypatingu šventiniu raugučiu „Jorys“ – Algimantas, biržiečių krašto tradicinio alaus kaušeliu – Valdas.
Visi šventėjai vieni kitus džiugino įvairiausiomis apeiginėmis vaišėmis. Suneštinės vaišės, joručių ridenimas, apeiginis supimasis persmelkti pavasario džiaugsmo sutvirtino mūsų sielų tarpusavio saitus su praamžėmis galiomis.
Po vaišių būrys šventės dalyvių susirinko „Žvaigždžių skliaute“, kuriame buvo pristatytas naujas dr. Algimanto Bučio dviejų dalių veikalas apie Lietuvos karalius ir karalienes, o aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio žodžiai apie mūsų būtovės pažinimo svarbą Tautos likimui ir dainos užbaigė šventę susikaupimo ir susimąstymo gaida.
Į ateitį žengia Jorės karta
Šventėje dėmesį traukė ne viena paroda – Romualdo Petrausko lietuviškų Dievų medžio skulptūrų, Genovaitės Jacėnaitės baltų dievų ir mitinių būtybių juodosios keramikos ir Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų „Gyvo žalio!“ bei „Mūsų Krivis Trinkūnas“ parodos. Jos kvietė sustoti ir įsižiūrėti bei įsiklausyti į protėvių žinią, o atgimstančios gamtos ženklai stiprino šį ryšį.
Jorės šventimo Kulionyse pradininkai romuviai, muziejininkai Daiva ir Jonas Vaiškūnai džiaugėsi, kad su Jore užaugusi jaunoji karta Jorę jau tiesiogine prasme laiko prigimtine savo švente, nes atrado ją gimę…
„Jorė yra mūsų baltiškų papročių tvinksinti širdis, labai jautriai jungianti mus su gamta, su protėvių dvasiniu paveldu, kviečianti kartu su pavasariu atgimti ir stipriems bei kupiniems gyvybės – kurti darną. Jorė – postūmis eiti protėvių pramintu keliu į ateitį ir tęsti šį kelią. Nepaprastai džiugu pagalvojus, kad ilgalaikės mūsų pastangos davė lauktus vaisius – po Lietuvą pasklido Jorės, Joriai, Jorūnės ir Jorigės… o ir pati šventė išplito po kitus Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir netgi kitas užsienio šalis: Lenkiją, Angliją, Norvegiją, JAV ir kitur – tapo plačiai žinoma ir švenčiama“, – sako J. Vaiškūnas, mintyse jau dėliodamas būsimos 2026-ųjų metų sukaktuvinės – 30-osios Jorės dėmenis.
Gyva dar baltų dvasia lietuviuose, ne tik latviuose… Ačiū. Gal kada nors ir Lietuvos prezidentas, Ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas išdrįs apsilankyti tokiose apeigose…