Kalba, pasakyta VISI folkloro ansamblio 30-mečio proga 2010 m. spalio 23 d.
Lietuviškas dainas kažkada sukūrė dievai. Ir liko jose gyventi – sąskambiuose, vinguriavimuose, patęsimuose ir pagreitėjimuose.
Žemaičių dievai gyvena žemaitiškose, dzūkų – dzūkiškose dainose. Sutartinėse gyvena senosios deivės.
Dzūkų dainų dievai neramūs, greiti, – tie, kurie jaunesni. Senieji ramesni, patikimesni, labiau individualūs. Su jaunaisiais susipažinau pirmą sykį, kai išgirdau Veroniką ir Trinkūną dainuojant. Jie patys buvo tada jauni ir jų dainose gyveno energingi, veržlūs, šiek tiek dzūkiškos samanės truktelėję, kadagio kvapo dainų dievai. Iki šiol jie tokie tebėra.
Žemaičių dainų dievai rūstoki ir plačiai įsilingavę, jie gana tvirti, sunkiai telpa į iš savo protėvių paveldėtas sermėgas. Jie gyveno už mano vaikystės kiemo tvoros. Aš jų nepažinojau. Prabilo tik Evaldo Vyčino ir Valdo Rutkūno prakalbinti.
Iki šiol nepažįstu suvalkiečių, sūduvių dainų dievų.
Labai ypatingi dievai gyvena rytų aukštaičių atkartotinėse giesmėse – padainuoji posmą – ir jie tau atitaria. Aš juos girdžiu Dvarciškėse per Romuvos vasaros stovyklas, kai du šimtai jaunų balsų atkartoja šventąsias Švenčionių krašto giesmes.
Aukštaitiškos deivės skleidžiasi sutartinėse. Pažinties pradžioje jos buvo panašios į Daivą Račiūnaitę-Vyčinienienę, tačiau paskui atitolo, įgavo daugiau individualių bruožų ir tapo modernios, jaunos ir nepriklausomos – tokios kaip mano dukros Ugnė, Indrė, Rimgailė ir Vėtra, ir kaip Jorigė.
Ar gyvena dievai šiuolaikinėse dainose? Reiktų klausti Trinkūno arba Vaiškūno arba Rutkūno…
Jei jie ir gyvena (tikiu, kad kai kuriose dainuose gyvena, ypač tose, kurias mano vyras ir dukros per Youtub‘ę klauso), tai jie neprilygsta senųjų didybei, neturi tų individualių žemės spalvas ir kraštovaizdžio vingius pakartojančių bruožų, juose nėra įdėta tiek švenčių ir darbų prasmių ir kvapo.
Dievai ir Deivės apsigyveno Romuvos apeigų giesmėse. Šiemet jos gal šimtą kartų kalbėjo mano balsu, sutuokiant jaunuosius, laiminant kūdikius, palydint mus palikusius.
Už dievus ir deives, ir tuos, kurie juos moka prakalbinti!
Labai graži ir įkvėpta kalba.
Stebėjau Trinkūnus prieš kelis metus Veliuonoje, šiemet Sudarge. Net M.Mikutavičiaus šukčiojimai buvo nuoširdesni. Turbūt buvome nenusipelnę išgirsti I.Trinkūnienės eilinio apsėdimo – “Dievai ir Deivės apsigyveno Romuvos apeigų giesmėse. Šiemet jos gal šimtą kartų kalbėjo mano balsu…”.
Nežinau, gal čia tik mano nuomonė, bet “Romuvos apeigos” man panašios, jei kas į viešą renginį atitemptų “Valdovų rūmų” iškamšą.
Labai gerbiu Iniją ir Joną Trinkūnus, jų atliekamos apeigos mane visuomet įkvepia ir sustiprina.
Gerbiamas Kembly, aš kartais bažnyčioje matau kaukų spektaklius, tačiau daug kam ten dar gyvena Šventoji Dvasia. Ir aš gerbių tuos žmones aš lenkiuosi prieš jųuos ir jų Šventąją Dvasią.
Galiu patvirtinti Inijos žodžius – Dievai gyvena mums Dainose, ir pridurti nuo savęs, kad, deja, ne visi turi balsą ir klausą.
‘Božnicoje’ ant kryžiaus prikaltas kankinys – ten Šventosios Dvasios nerasi. Gamtoje ieškoti reikia, savo artimuosiuose. Gerbiu juos ir bažnyčioje, kartais būna įdomu stebėti kunigų ‘darbą’, bet retai. Kaukai, kiek skaičiau, po juodauogiu šeivamedžiu gyvena.
Kažkaip nesupratau, ar tuose, kas neturi balso ir klausos, Dievai negyvens?
Inija TRINKŪNIENĖ, taip pasirašė straipsnį apie Dievus. Man keista, kad straipsnyje Dievai ir Deivės parašyta iš mažosios raidės: “Ar gyvena dievai šiuolaikinėse dainose? Reiktų klausti Trinkūno arba Vaiškūno arba Rutkūno…”. Pagal didžiųjų raidžių vartojimą Dievams dar toli iki romuvių.
hello
kas cia per svetaine jai negalima rasti tu dainu zodziu:(