J. Trinkūnas. Vydūno „Amžinos Ugnies“ šimtmetis (11)

Vydūnas

Vydūnas

Prieš gerą šimtmetį prasidėjo lemtingi Lietuvai laikai. Lietuviai ėmė jausti laisvės dvelksmą. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią.

Vydūnas buvo tos dvasios reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai.

Jau 1902 m. Vydūnas pradeda kurti ugninę trilogiją, kurios įžanginė dalis buvo „Romuva“, apreikšta Tilžės scenoje 1903 metais. Vydūnas rašė  „Amžinos ugnies“ pratarmėje:„Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911 m. lig rudens 1912 m. Ir rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai“.

„Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 metus pradėjo kurti Vydūnas, jungęs indiškas religijas, jo įsivaizduotas lietuvių pagonybės dvasinio gyvenimo formas ir kantiškąjį reikalavimą būti savo vertę sąmoningai žinančiu individu“. Taip rašė Vytautas Kavolis.

Vydūnui svarbiausiu simboliu tampa šventoji ugnis, su kurios išsaugojimu siejamas  Lietuvos išlikimas. Daugelis lietuvių etnografijos faktų patvirtina tokią Vydūno nuomonę. Iki pat XX amžiaus kaimo žmonės išlaikė pagarbą namų ugnelei. Iki šiol žinomos maldos Gabijai – namų židinio globėjai. Vydūnas rašė: „Nėra abejotina, kad senovės tikyba žmonėms liepė Dievą garbinti ugnies pavidalu. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien ugnis lietuviams šventa. Tik ugnis verčia tiesiog išmanymą kreipti į dvasinę pusę“.

Jeigu Ugnis suvokiama kaip kosminis principas, tai Romuva simbolizavo lietuvišką baltišką unikalumą. Vydūnas buvo tikras regintis suvokiantis „vydūnas“. Jis išpopuliarino Romuvą  ir įžvelgė didžiąją baltų dvasinę vertybę – Romuvą. Tą liudija greitas šio švento vardo paplitimas atgimstančioje Lietuvoje. Netgi katalikai 20-tais metais suskato kurti „Romuvos“ draugiją, pradžioje JAV lietuvių tarpe, paskui ir tarpe Lietuvos katalikų –  filosofo Stasio Šalkausko, Kazio Pakšto ir kitų. Tačiau šitie bandymai užgeso 1922 metais, išpopuliarėjus ateitininkijai. Bet katalikai ir vėliau neatsisakė „Romuvos“ vardo, pradėję leisti „Naujosios Romuvos“ žurnalą, bet jis jau buvo labiau pasaulietinis.

Labiau pagrįsta Romuva atsirado 1930 metais prie Sartų ežero. Jos įkūrėjas Domas Šidlauskas-Visuomis rašė, jog „po ilgų studijų 1901 m. švystelėjo jam naujos religijos reikalingumo mintis“. Vydūno įtaką matome ne tik „Romuvos“ varde, bet ir slapyvardyje „Visuomis“. Dramoje „Probočių šešėliai“ (1908) svarbiausias veikėjas yra Vysuomis – amžinas lietuvis, arba „žmogus sau“ (Vydūno skelbiamas idealas).

Vysuomis dramoje kalbėjo: „Aš dar vis gyvas. O traukiu po Lietuvą, per žmonių širdis, žmonėms pranešti tą dalyką. Mat aš tikrasis Lietuvos dykasis, berods paplėšė iš po kojų žemę … Ir trauksiu  nuo kaimo kaiman, kol nesupras lietuviai, kas dievo valia juose“. Čia vėl matome Vydūno įžvalgą. Juk Vysuomis viskuo atitinka populiariam lietuvių tautosakos veikėjui – Dievui Seneliui, keliaujančiam per kaimus ir mokinančiam žmones darbų, moralės ir išminties.

Tuo laikotarpiu Vydūnas buvo kupinas dvasinių kūrybinių užmojų. Kokiom vaivorykštėm spinduliavo didžioji trilogija, rodo jo programinės mintys. Jis 1915 metais rašė: „Lietuva bus naujosios kultūros židinys. Tuo ji pelnysis buvimą.“/…/ „Būkime žmonės, kurie gali šviesti kitiems paveikslu. Pasaulis to laukia iš mūsų, ir visa kūryba nori už tai mus palaiminti. –  Lietuvių tauta yra davusi visoms kitoms tautoms paveikslą, kaip galima išlaikyti savo savybę, kitiems ir baisiai spaudžiant, o tik neauginti nekantos prieš kitas. O šitas paveikslas dar kuo daugiau turėtų šviesti nauju laiku.“

Amžinosios Ugnies ir Romuvos idėjoms dar ilgai teko diegtis ir dygti, kol įgijo dabarties raišką. Prisiminkime Vorkutos lagerių slaptąją Romuvą, 1967 metų kraštotyrininkų Ramuvą ir pagaliau 1992 m. įteisintą Romuvos bendriją. Šiandien daugelyje Lietuvos vietų jau kūrenami aukurai, atliekamos Amžinosios ugnies gerbimo apeigos ir su pagarba minimas Vydūnas.

Vydūnas savo tauria išmintimi bei dvasingu žodžiu atkūręs mūsų protėvių Amžinąją ugnį  ir visą savo gyvenimą pavertęs šios ugnies spinduliais ir toliau tebešviečia mums Darnos, Doros ir Tautos kelyje.

***

vydunasKovo 18 d., pirmadienį, 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius) vyks vakaras, skirtas lietuvių literatūros klasiko, filosofo Vydūno 145-osioms gimimo metinėms ir draminės trilogijos „Amžina ugnis“ 100-mečiui.

Vakare dalyvaus Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja doc. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vadovas Jonas Trinkūnas, apeigų ansamblis „Kūlgrinda“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos II kurso studentai. Renginį ves doc. dr. A. Martišiūtė-Linartienė.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Tiesa:

    šviesos Amžinybės Ugnyse įžiebtos,
    tik – paprastas klausimas sau,
    kaip lietuviams:
    “įdomu, – ar lietuvių enciklopedija, (t.y. “mes”),
    gebėsim suteikti ir VYDŪNUI vietos ne menkiau,
    kaip… pvz. tokiam stalininio slapyvardžio svetimšaliui”???
    Įdomu – kiek apie Vydūno dvasios įtakas tautinei savimonei gebėsim
    – VLE suteikt!

  2. egle v.:

    AČIŪ Vydūnai, kad esi, švieti, vedi

  3. Kemblys:

    Jonas Trinkūnas:
    „Jeigu Ugnis suvokiama kaip kosminis principas, tai Romuva simbolizavo lietuvišką baltišką unikalumą.”

    Žmonių kvailumas ir visata yra beribiai, nors… dėl visatos abejoju. (nežinau kas pirmas ištarė šiuos žodžius)

  4. Varas:

    Lemtingi Lietuvai laikai prasidėjo ne prieš šimtą, o prieš du šimtus metų. Pats pirmasis lietuvių tautos dvasios atgimimo reiškėjas ir pranašas, skelbęs svarbius žodžius tautai, – Dionizas Poška. Jau 1812 m. iš Baublio iššokusi kibirkštis pasiekė kiekvieno lietuvio ir lietuvės širdį. Tai buvo panašu į mūsų laikų Sąjūdžio dvasią. Lietuviai ėmė jausti tautos savitumo vertės dvelksmą, kurios svarbiausiu simboliu yra šventoji kalba, kuri amžiais liepsnodama saugo tautos išlikimą. Po to pakilo Daukantas, Vidūnas ir kiti. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien šioji ugnis lietuviams šventa.Tik kalba verčia išmanymą atsiverti į šviesią dvasinę pusę.

  5. marta:

    „Lietuva bus naujosios kultūros židinys. Tuo ji pelnysis buvimą.“/…/ „Būkime žmonės, kurie gali šviesti kitiems paveikslu. Pasaulis to laukia iš mūsų, ir visa kūryba nori už tai mus palaiminti. – Lietuvių tauta yra davusi visoms kitoms tautoms paveikslą, kaip galima išlaikyti savo savybę, kitiems ir baisiai spaudžiant, o tik neauginti nekantos prieš kitas. O šitas paveikslas dar kuo daugiau turėtų šviesti nauju laiku.“

    Labai panašią Lietuvos kaip “Šiaurės Atėnų” viziją matė ir mūsų didis poetas Oskaras Milašius. Niekas nėra dar gražesnių žodžių apie lietuvių ypatingą meilės dvasią, išreikštą liaudies dainose, parašęs. Gaila, kad tų liaudies dainų jau beveik niekas nebedainuoja. Carinė – sovietinė cenzūra jas išgujo iš tautinio repertuaro taip, kad liko tik “sunkią baudžiauninko dalią” atspindinčios dainos… to baudžiauninko, kurį nuo priespaudos išvadavo “šlovingoji komunistų partija”.:)

  6. marta:

    Mano kuklia nuomone, Vydūno brolija yra gerokai senstelėjusi ir bedvasė. Jai žūt būt reikia atsinaujinimo, gyvatos, anot Vydūno, laisvos Vydūno dvasios. Kaip brolija, tauta svarbi atskiram žmogui, asmenybei, taip ji svarbi ir visai žmonijai. Be tautos asmenybė išsigimsta – per daug, nesveikai individualizuojasi, o tautos “gyvata” apmiršta.. . Kai tauta individualizuojasi, nustojama rūpintis vieni kitais ir tokioms tautoms gręsia iširimas. r ne tokį laiką ir išgyvenam? Vydūno idėjos nesensta, nes tai dvasinės idėjos, o ne kokia nors ego ideologija.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Pirmosiose Vydūno leidinių iliustracijose, pastebėk, tiesiog vaizduojami Aukurai su Ugnimi, Vaidilutės, kūrenančios Ugnį, Ugnies ženklų ornamentika. O užgęsus šventai Ugnelei, suprask, užgęso ir tautos Gyvata.

      Ugnies Laimė, (pa)Laima – puoselėti paveldu skirta Baltams. Tą aiškiai byloja Vydūnas.

  7. marta:

    jei materialiam pasaulyje asmenybės konkuruoja tarpusavyje dėl karjeros, valdžios ar turtų, tai aukštesnėj pakopoj – tautos taip pat kovoja dėl dominavimo ar išlikimo, kaudamosi dėl resursų… bet mažai kas suvokia, kad pirmiausia “kaip Danguje taip ir ant žemės”, t.y. kiekvienas gyvis ar kiekviena tauta priima pirmiausia Dangaus – pasaulį valdančios dvasios/proto tiek, kiek jo sąmonė pajėgia priimti… jei daugumai žmonių rūpi tik matomi dalykai, tai tokia draugija kaip Vydūno turėtų būti tautos šviesos, dvasios-sielos branduolys, lkas.lt Vydūno idėjų skleidėjas, o Tautininkų partija tų idėjų išraiška Lietuvos politikoje. Nėra kito būdo prieš tmsą kovoti kaip nešti į ją šviesą ir ją iššviesti. Viena deganti žvakutė matoma iš labai toli. O kai ta šviesele dalinamsi su kitais, tamsa traukiasi.

    Kažkas sakė, kad Lietuvai trūksta vizijos? Skaitykime Vydūną. Tepasideda kiekvienas politikas jo tomus ant stalo.

  8. beje,:

    Vydūnas tikėjo, kad ne mažos tautos būna praryjamos didesnių tautų, bet kad net ir patekusios vergijon mažos , bet didesnio sąmoningumo tautos išsilaiko, o būna prarytos tik mažo sąmoningumo tautos. Aukšto sąmoningumo tautos niekas negali praryti, nes ji naudojsi laisva valia ir nepasiduoda kitų įtakai augindama žmoniškumą savyje kaip augalas saulėje… jei ir yra kiek su kitomis susimaišiusi, ji greitai vėl išsigrynina, “atitraukia savo kraują”.

    Bet nėra taip, kad per tautas žmonija skaldosi, kaip kad norėtų mums įteigti kokie globalistai, siekiantys tautas sumaišyti, sutrupinti į “mažumas”. Kaip individas stoja į bendruomenę, į tautą, taip ir tautos jungiasi į panašią sanglaudą.

    Tačiau šios Vydūno mintys man kelia tokius štai klausimus:
    Ar prūsi buvo menkesnio sąmoningumo už vokiečius, kurie juos “prarijo”?
    Ar romėnai buvo mažesnio sąmonigumo, jei leidosi praryjami barbarų?
    Ar Lietuvos dvarponiai praryti lenkų buvo mažiau sąmoningi už jų pačių valstiečius?
    Ir pagaliau, ar neokairiųjų/neoliberalų propaganda tam ir pumpuojama, kad per sąmonės užvaldymą mus prarytų? ir kas yra tas rijikas su tokiu geru apetitu? 🙂

  9. Kęstutis:

    “Ar prūsi buvo menkesnio sąmoningumo už vokiečius, kurie juos “prarijo”?” – panašu, kad taip. Be to prieš genocidą nepapūsi… Vis tik Vydūnas kalbėjo apie XXa.
    “Ar romėnai buvo mažesnio sąmonigumo, jei leidosi praryjami barbarų?” Romėnai doroviškai, dvasiškai ir sąmoningumu neprilygo “barbarams” (Tacitas).
    “Ar Lietuvos dvarponiai praryti lenkų buvo mažiau sąmoningi už jų pačių valstiečius?” – o kaip gi kitaip, jei dvarponiui rūpi tik išgėrimai, šliūndros, gal dar medžioklė, tai bet kuris valstietis sąmoningumu, už tokį dvarponį, aukščiau keliomis galvomis.
    “Ir pagaliau, ar neokairiųjų/neoliberalų propaganda tam ir pumpuojama, kad per sąmonės užvaldymą mus prarytų?” – tai negi, kad atrytų??? Na nebent springti pradėtų… 🙂
    “ir kas yra tas rijikas su tokiu geru apetitu? ” – MŪSŲ DURNUMAS IR VISIŠKAS IŠGVĖRIMAS.

  10. Kemblys:

    Jei neleidžiate užduoti klausimus apie Jorę, tai pabandysiu čia 🙂

    Kemblys:
    Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.

    2013 05 02 06:04

    UŽdaviau kelis klausimus ir dingo visos SEMTOS galios. Ko jūs verti, jei savo svetainėje bijote atsakinėti į klausimus? Svetainė vadinasi Alkas – šventovė. Lietuvoje yra valstybės palaikomos religjos. Kas bus, jei kurios nors atstovai užduos jums klausimus dalyvaujant žiniasklaidos atstovams?

    Dar įdomu, kodėl ‘krivis’ įsišventino praėjus keliems metams po WCER įkūrimo? Kas įgaliojo 1998 metais atstovauti protėvių pasaulėžiūrą?

    http://en.wikipedia.org/wiki/World_Congress_of_Ethnic_Religions
    http://alkas.lt/2012/10/18/kaune-ivyks-krivio-dienos-minejimas/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: