Etnologas Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie susitikimus su žiniuone Eugenija Šimkūnaite (1920-1996).
Tai buvo ypatingas laikas – 1967-1973 metai – kraštotyros suaktyvėjimas, folklorinių ansamblių masinis kūrimasis, Ramuvos, „Alko“ ir kitų etnokultūrinių organizacijų veikimo laikas. Tą laikotarpį vadinome trumpo sovietinio „atlydžio“ ir liberalizmo metais. Lietuvoje tai buvo jau inercijos reiškinys, nes po 1968 m Prahos pavasario sutriuškinimo visur vyko trumpalaikių laisvių slopinimo procesas. O vis dėlto Lietuva suspėjo išgyventi nors kelerius metus savarankiškų siekių proveržį. Jaunimas plūstelėjo į kraštotyrą, folklorą, ėmė dainuoti liaudies dainas, švęsti senovines protėvių šventes.
Kas gi buvo to sąjūdžio vedliai? Gaila, deja, daugumos jų jau nebėra mūsų tarpe. Tai Česlovas Kudaba, Norbertas Vėlius, Marija Gimbutienė, Eugenija Šimkūnaitė. Miniu M.Gimbutienę, nors ji gyveno JAV, o Lietuvoje pasirodė labai trumpai vos pora kartų. 1968 m žymioji profesorė skaitė Vilniuje paskaitą apie baltų mitologiją, tuo metu mus pasiekė jos knygos apie baltus ir lietuvių senuosius simbolius. Sovietinėje sistemoje išaugusiems žmonėms visa tai buvo labai nauja, kėlė nuostabą ir susižavėjimą.
Eugenija Šimkūnaitė iš karto tapo svarbiausia mūsų judėjimo įkvėpėja. Pačioje pirmojoje Rasos šventėje 1967 m. Kernavėje ji visus mus mokino kupoliavimo paslapčių ir tiesiog įkvėpė Rasos šventės dvasią, kuri dar gyvavo eilę metų ir, ko gero, neišblėso iki šiol. Jos nevaržė jokie reikalavimai – nei moksliniai, nei politiniai, nei profesiniai, kurių, pavyzdžiui, teko paisyti Č. Kudabai ir N. Vėliui. Atrodė, ji puikiausiai perprato, ko trokšta tie nenustygstantys jaunuoliai iš Universiteto, kitų mokyklų, dažnai rinkdamiesi į kraštotyros ir folkloro vakarus. Mes ją greitai pavadinome Ragana ir Žiniuone, o ji, tarsi pateisindama tuos vardus, pasakojo ir pasakojo, kalbėjo visomis temomis ir mokėjo pareikšti savo originaliausią nuomonę kiekvienu – istorijos, mitologijos, folkloro, papročių klausimu…
Mes vis stebėjomės, iš kur ji semiasi tų negirdėtų žinių. Daugelio jos dėstomų dalykų neteko aptikti jokioje literatūroje, vis dėlto, ji dėstė viską įtikinamai ir argumentuotai.
Mūsų folklorizmas buvo savotiškas, tradicinę kultūrą mes tai savaip supratome. Mums labiausiai rūpėjo interpretacija, o ne sausa etnografija. Svarbu ne tai, kas buvo kadaise, bet kas galėtų būti šiandien, kas turėtų prasmę mūsų laikams. Žinoma, bet kuriuo atveju tai turi būti tradicija, o ne prasimanymai. Būtent Eugenija Šimkūnaitė ir atrodė sugebanti tai daryti.
To meto Ramuva labai didelę reikšmę teikė kalendorinėms šventėms. Skaitėme etnografinę literatūrą, rinkome tinkamas kalendorines liaudies dainas, rašėme švenčių scenarijus. Atmetėme tai, kas jau nebuvo aktualu. Sakykim, ar dabar būtina per Sekmines vainikuoti karves? Tradiciniai švenčių pavadinimai, kurių dauguma buvo bažnytiniai, taip pat mūsų nebepatenkino. Mes suradome, jog Joninės seniau buvo vadinamos Rasos vardu, Vėlinės buvo – Ilgėmis, Jurginės – Jorė.
Eugenija Šimkūnaitė ir čia pralenkė mus. Ji nuolatos aprūpindavo mus savo parengtais mašinėle spausdintais tekstais apie senąsias lietuvių kalendorines šventes, įdėdama savo atrastus ar sukurtus švenčių vardus. Štai taip ji rašė apie pavasario atėjimą: „Trumpėje pastovėjusi Saulė grįžtelėjo Ilgėn, netrukus ir Vasaroverčiuos (Velykose) atriedės. Tikroji linksmybė prasidės pačiuose Vasaroverčiuos. Vasaroverčiai yra kelių pakopų ir tęsiasi beveik du mėnesius. Jei dabartinės pavasario šventės stabteri dienai kitai, tai seniau jos trukdavo savaitėm. Labai miela Saulė mums, o mūsų protėviams buvo dar mielesnė“.
Galiu sakyti neabejodamas, E. Šimkūnaitė buvo Saulės garbintoja. Jos atkurtos lietuvių mitologijos centre buvo Saulė. 1970 03 18 paskaitoje apie pavasario šventes ji kalbėjo: „Mes turėjome vieną tikrą garbinimo objektą – Saulę. Visos šventės susijusios su Saule“. Panašiai ji kalbėjo daugelį kartų. Oficialiose mitologų sukurtose lietuvių mitologijos schemose Saulei vietos palikta labai maža. Tačiau liaudies papročiuose, kalendoriuje ir folklore Saulė tiesiog viešpatauja, ir čia E. Šimkūnaitė yra teisi.
O štai dar kelios ištraukos iš tos paskaitos: „Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti, kur mūsų šaknys. Lietuvoje nebuvo didelių kultūrinių kaitų, nei didelių invazijų. Ta medžiaga,kuri yra pas mus, pasitarnaus sveiko pasaulio atstatymui. Mes esame patys europietiškiausi (taip ir mokslas sako). Žiūrėkime į save, į mūsų šventumą. Šventa pas mus daug kas – ežerai, upės, dienos ir t.t. Net ir baudžiava nesujaukė mūsų“. Tokie žodžiai buvo tiesiog programa Ramuvai ir daugeliui to meto folklorininkų.
O kaip ji jautė ir tarsi regėjo senovės gyvenimą, protėvių palikimą. Mūsų Ramuvos sueigose ji pasakojo apie archeologinius radinius, kuriuos ji savaip komentuodavo. 1968 m „Mūsų gamtoje“ (Nr.11) straipsnyje „Kaip ir ką angliukai pasakoja“ E.Šimkūnaitė aiškino archeologų radinius Aukštadvario piliakalnyje: „Nedidelis molio židinys, II amžius. Nuolatinė ugnis, gal tai ūkinės ugnies saugykla, gal tai apeiginė ugnis. Glaiste sėklos ir kauliukai. Sakykim, meldėsi: „Ugnie, kaip aš tavajam būstui parūpinu visokių gėrybių, taip ir tu parūpink, kad jų netrūktų manajam“.
Įdomūs jos tauragniškių papročių aprašymai. Štai, kad ir „Svogūnų smožyjimo“ tradicinės vaišės pavasarį, kurias rengdavo moterys. Arba „Jurgučių“ (Jurginių margučių) dažymas ir papročiai, detaliausi margučių ridenimo, jų mušimo papročių aprašymai.
Iš jos rankų esame gavę pluoštus senovinių ženklų aprašymų, kuriuos ji neva išsaugojusi iš aukštaičių piemenų tradicijų. Ir mes stebėjomės, iš kur visa tai, toks įvairumas ir turtingumas.
Mūsų autoritetingi tautosakininkai net mėgino paieškoti Aukštaitijoje tautosakos faktų, patvirtinančių E. Šimkūnaitės skelbiamus dalykus. Paieškos buvo nesėkmingos, nors pripažįstama, jog anksčiau yra užrašytų padavimų apie raganą Indrają. Deja, folkloristams reikėjo daugiau įrodymų. Leonardas Sauka net parašė knygelę „Tikra ir netikra liaudies kūryba“ (1983), kurioje rašė: „gabi ir talentinga tautosakos „unikumų“ kūrėja yra E.Šimkūnaitė“, bet pasigilinti į jos tekstus jis, matyt, nerado laiko.
Eugenijos Šimkūnaitės, kaip senosios tradicijos turėtojos ir atstovės atvejis, iš tiesų, yra unikalus. Mūsų folkloristika, ir ne tik mūsų, matyt, dar nepajėgia pažinti ir atsekti senosios pasaulėjautos apraiškų, kurias rodė tokie žmonės kaip įžymioji mūsų žiniuonė. Pirmasis E.Šimkūnaitės straipsnis apie Indrają pasirodė 1963 m „Moksle ir gyvenime“ (Nr.9), kai dar niekas Lietuvoje nekalbėjo apie Didžiąją Deivę ir jos laikus.
Tik po dvidešimties metų išgirdome apie Marijos Gimbutienės veikalus, kuriuose ji dėstė atradimus apie Didžiosios Deivės kultūrą ir religiją. Vinco Vyčino knyga „Didžiosios Deivės epocha“ pasirodė tik 1994 m. Ir štai dabar mes turime Eugenijos Šimkūnaitės knygą „Indraja – Saulės duktė“ (1999), kuri tokia tapo po trejų dešimtmečių brendimo. Šią knygą galima būtų pavadinti regėjimais, ne kūryba, ne sukurtom pasakom, bet mūsų protėvių mitinio pasaulio įžvalgom, kurias Eugenija turėjo, ko gero, jau savo sąmoningo gyvenimo pradžioje. Pati Žiniuonė yra prasitarusi, jog į mūsų dienas ji atvykusi visai iš kitos epochos…
70-tais metais aš atsidėjau lietuvių senojo tikėjimo paieškom. Senasis tikėjimas man rūpėjo ne kaip mokslo objektas, bet kaip gyva dvasinė lietuvybės išlikimo priemonė.
Pajutau, jog tik Eugenija Šimkūnaitė gali padėti, todėl kreipiausi į ją, aiškiai sakydamas, ko noriu. Buvome susitikę keletą kartų jos kabinete dabartinės Sveikatos ministerijos patalpose. Ji greitai nubraižė kažką panašaus į schemą – senojo tikėjimo struktūrą: namai – gamta – Pasaulis – Saulė, toliau parodė žmogaus vietą ir jo santykius pasaulyje. Gaila, dabar neberandu šito brėžinio, bet, kiek žinau, panašias struktūras bando sudarinėti mūsų dienų mitologai. Aš neabejoju, ji žinojo viską. Ji buvo žiniuonė.
Gaila, šis nuostabus bendravimas tęsėsi neilgai. 1972-1973 metais prasidėjo komunistų represijos, Ramuva buvo uždaryta, daugelis netekome darbų. Nutrūko ryšiai ir su mūsų žiniuone, bet jos dvasia išliko stipri mūsų Romuvoje. Eugenija Šimkūnaitė kaip ir kita Didžiosios Deivės žiniuonė – Marija Gimbutienė – liks visiems laikams giliosios lietuvybės reiškėja ir globėja.
Čia yra paminėta dalykų, dėl kurių kaži ar verta krykštauti, jeigu taip būta.
Ką turite omenyje?
Taigi tą kūrybą, kuriai patvirtinti tautosakininkai nieko nerandą.
Taip tokios kūrybos yra ir tai yra tiesiog kūryba.
Gerai tad. Jeigu kūryba pristatoma kaip kūryba.
Deja, Jūs teisus – objektyvios žinios buvo painiojamos su kūrybos ir vaizduotės vaisiais. Man taip pat nepriimtina kai sąmoningai painiojami žanrai.
Šimkūnaitės kūrybą galima vadinti religine kūryba.
Su mokslu tai tik iš dalies sutampa. Tik tokia kūryba
skleidžia energiją visuomenėje. Mokslas nesklaidžia jokios energijos. Geriausias pavyzdys – krikščionybė.Pavyzdžiui, yra Biblinė archeologija. Teko girdėti, jog tai prasimanymų ir net falsifikatų “archeologija”. Na ir kas? Krikščioniški prasimanymai turėjo tiek jėgos, kad virto viena iš didžiausių pasaulio religijų. Šimkūnaitės prasimanymai turėjo daug didesnį poveikį lietuvybės suaktyvėjimui, negu mokslinė folkloristika.
Gal pačiam ir geriausias pavyzdys ta krikščionybė, o aš ir savų geresnių randu, va kad ir:
„Kartą atsitiko, kad Pamokslininkų ordino brolis karališkasis pamokslininkas magistras Mikalojus Venžikas žemaičius mokė tikėjimo tiesų. Kalbėjo su vertėju ir plačiai aiškino apie pasaulio sukūrimą bei pirmojo žmogaus Adomo nuopuolį. Vienas iš žemaičių pamanė, kad magistras Mikalojus Venžikas taip išsamiai pasakoja apie pasaulio sukūrimą, nes tai buvo atsitikę jo amžiuje, jo atminimu ir jis pats matęs pasaulio sukūrimą. Būdamas paprastas kaimietis, jis nepajėgė viso to suprasti ir tokiais žodžiais pratrūko: „Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas, skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, meluoja, juk, jei žmogus neilgaamžis, tai kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo; žino tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės.“ (Dlugošas, žr. BRMŠ I)
Jonas Trinkūnas rašo: “Jaunimas plūstelėjo į kraštotyrą, folklorą, ėmė dainuoti liaudies dainas, švęsti senovines protėvių šventes.”
Kur dingo tas ‘jaunimas’? Gal “Romuvai” nereikalingi subrendę asmenys? Jauniems lengviau prakišti FOLKLORĄ vietoj pasaulėžiūros!
Folklors t.y., beje, – tautosaka ir pasaulėžiūra nepriešinami dalykai. Tas kas priešina juos yra – Kemblys. Beje koks čia keiksmažodis?
Įdomu, ar Vasorovertis, atrastas kur nors šaltiniuose, ar kūryba. Nepaisant kad yra žodis Jorė…
Žalioj jaunystėj “Indraja – saulės duktė” paliko neišdildomą įspūdį. Manau, kad reikia daugiau tokios įtaigios kūrybos. Ir visai nesvarbu ar ji remiasi kažkokiais konkrečiais šaltiniais, ar vidine nuojauta. Svarbu kokį poveikį tokios knygos daro.
Kalbant apie Eugenijos Šimkūnaitės “neaiškius” jos turėtų žinių šaltinius, prisiminiau savo paties giminės istoriją, kuri šiek tiek “praskleidžia” šią paslaptį ir paaiškina, kodėl tautosakininkams taip sunku rasti žmones, ką nors tiksliau žinančius šiais pagoniškais sakraliniais klausimais.
Mano prosenelė (mano senelio mama) Juzė Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsčiuje).
Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimus duodavo…
Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams, nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą.
Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos…
Pvz., mano tėvas atsimena, kaip jam dar vaikui jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 80, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi. 🙂
Ir daugiau tokių istorijų “vaikšto” mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.