Lietuvių tautai atėjo dabar tautinės krizės laikas. Tam suprasti nepakanka atsiminti, kad ji nepriklausoma, kad ji pati savo gyvenimą tvarko. Kita kas daug daugiau reiškia tai krizei.
Seniau lietuviai, išskyrus tiktai saujelę, gyveno natūralų gyvenimą – geresnį ar blogesnį. Žmonės daugiau santykiavo su gamta negu su žmonėmis ir jų dvasiniais „kultūros“ vaisiais.
Visa, ką jie gamino ir kūrė, brendo iš lengvo. Daug triūso, daug vargo, daug kantrumo reikėjo, kol teko jiems uždarbis. Lietuviui turtas augo ir jam pramogos buvo negreit – po ilgų laikų. Darbas ir likimas jį akstino, teikė jam džiaugsmo ir skausmo, laimės ir nelaimių.
Atitinkami buvo ir žmonių jausmai, manymas, spręsmas ir veikimas. Viskas buvo natūralu ir įmanytinai sveika.
Bet dabar pakito. Daug jau padarė karas. Bet, nepaisant viso to, dar kita kas įvyko. Žmonės, lietuviai, ypačiai jaunimas, nepaprastai gausiai susigrūdo didžiose vietovėse [– miestuose]. Jie gyvena maždaug [taip], kaip seniau kad retkarčiais žmonės rinkoje [turguje] kimšosi.
Toliau, daug daugiau negu seniau pateko tarsi tiesiog iš Lietuvos kaimo į didžiausias pasaulio vietoves. Ir jie didžiai puikuodamiesi apsirengė ir stengėsi pasielgt kaip žmonės, kurie ten augę. Bet žmonių prigimtis neapsiverčia tuo pačiu laiku, kai nukeliauji iš Triušelių į Paryžių arba Romą.
Ir atsiranda žmoguje priešingumų tarp jo vidaus ir jo paviršiaus. O jeigu žmogus pradeda dar gyventi ir anų žmonių gyvenimą, jo vidus sugriūva.
Pagaliau lietuviai daugiau negu seniau pradėjo daryti šį tą, kas greičiau negu žemdirbiui davė pelną. Ir prasidėjo visokios lenktynės, kurios žadino visokias aistras ir įvairiausius troškimus. Turtų kuo greičiau įsigyti atrodė svarbiausias gyvenimo tikslas.
Ypačiai daug čia daro, kad tūli žmonės, kurie seniau nieko nereiškė, dabar gali užimti žymias vietas. Žmonės, seniai įpratę tik kitų klausyti ir nemokėdami save suvaldyti, gali dabar liepti kitiems žmonėms, netgi didžiam jų skaičiui. O tokiai vietai įgyti kartais nedaug tereikia, tiktai papeikti vienos pažiūros žmones ir atsistoti galingųjų pusėn.
Lietuvių tauta savo esme žymiai kinta. Ir nebėra atpažįstami kai kurie žmonės, į kuriuos tiek metų prieš [tai] su tikru malonumu galėjai žvelgti. Tikras chaosas yra jų vidus arba visai tuščias ir lėkštas.
Kas iš to išeis, dar nėra aišku. Tiek tegalima pasakyti, kad lietuvių tauta kinta. Naująjį pribrendusįjį tautos žmogų dar vos ne vos kur [gali] pastebėti. Dažniau dar pamatysi senąjį. Bet daugiausia žmonės tuo tarpu chaotiški.
Ir tie žmonės, patys griūdami, kartu vienas kitą dar kuo daugiau griauna. Tai vyksta ypačiai tuomet, kai jie kvėpuoja kitų kraštų ir jų dvasios oru ir neturi tvirtumo savyje, ir nėra saugojami Tėvynės ilgesio bei aukštų siekimų.
**************
Ištraukos iš straipsnio „Rašytojai menininkai“ (1926) knygoje: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 148–150.
Parengė Dainius Razauskas
Taigi, anot Vidūno, tautai kintant, žmogui svarbu išsaugoti Tėvynės ilgesį bei aukštus siekius. Betgi DI tipo “žmonės” jų neturi ir objektyviai negalės turėti, taigi, ar šio vyksmo pasaulyje technologija neveda į tai, kai rezultatas – “tikras chaosas yra jų vidus arba visai tuščias ir lėkštas”.
Tėvynės ilgesį dirbtiniam intelektui inžinieriams derėtų užprogramuoti kaip “lietuvių kalbos ilgesio” daiktą. Tokį “daiktą”, kaip privalomą programos vykdymui, reikia įvesti į mūsų DI konstruktorių darbo grafiką. Štai, ir viskas. Dėkoju.