Vilhelmas Storosta-Vydūnas – lietuvių literatūros klasikas, filosofas, Lietuvos kultūros veikėjas, humanistas, daugiau kaip 60-ies knygų, dramų, filosofinių, istorinių veikalų, vadovėlių ir dainų rinkinių autorius (1868 – 1953). Neseniai buvo pakartotinai išleista Vydūno drama-misterija „Ragana“ (1918, 2023).Fizinis pasaulis, kuriame dabar gyvename, visada itin glaudžiai susijęs su dvasiniu pasauliu. Ir mistika visuomet yra mūsų pasaulio dalis. Vilhelmas Storosta-Vydūnas apie tai gerai išmanė ir daug rašė. Todėl jo misteriją „Ragana“ turėtume skaityti kaip šio dvasinio žinojimo atspindį: „Ko jūs suprast negalite, to jums nėra“, kalba misterijos veikėja Laima. Ir ką suprasti galime – mums tampa įmanoma. Tokia didelė yra žmogaus esmės, jo sąmonės, galia.
Ragana – yra moteris, kuri regi ir gyvena kitų pasaulių būtį. Moteris, turinti stebuklingų galių. Kiekvienas žmogus, taurindamas savo širdį ir protą, gali pakelti savo sielą-dvasią į Kūrėją ir savyje atverti šias dvasines galias.
Misterijos veikėjas Arvydas – vydi, mato dvasinius dalykus ir ieško meilės: Lietuvos deivės Mildos. Deivės Mildos mama – yra Lietuvos sėkmės deivė Laima. Laima išbando Arvydą, todėl laimė vis nuo jo traukiasi. Bet jis tiki meile ir įveikęs visas kliūtis, didžiausius sunkumus ir pavojus, nepabūgęs net savo mirties, lemia savo sėkmę, tampa vienove su Milda. Tampa Meile: „Mildos siela ir manoji, vienos žvaigždės yra du spinduliai“ (Arvydas).
Visos šios kelionės į meilę metu Arvydo kelyje stovi ne tik Laima, bet ir abu jo žemiškieji tėvai – Augyvė ir Protas. Protui ir Augyvei aukštoji meilė nėra suprantama. Taip primenama, kad palyginus su Meile, racionalus protas gali suvokti labai nedaug: „iš vietos vos galiu paeit“ (Protas). O Meilei visi keliai yra atviri, tik mums patiems reikia į ją eiti. Toks yra mūsų darbas.
Gebėjimas matyti dvasinėmis akimis, vydėti, regėti, sprendžia ne tik mūsų asmeninį, bet ir visuomeninį, šalies ir pasaulio, likimą. Knygos pratarmėje Aušra Martišiūtė-Linartienė pastebėjo: „Vydūno misterija „Ragana“ yra susieta su simboliškomis datomis. Drama rašyta 1913 m., minint Žemaitijos krašto 500 metų jubiliejų. Ir išspausdinta 1918 m., kai Vilniuje buvo priimtas Vasario 16-sio Aktas, paskelbęs Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu Vydūnas mąstė apie galias, lemiančias tautų atsigavimą ir išlikimą“.
Visi norime būti laimingi ir mylimi. Tačiau neretai pamirštame, kad savo laimę ir meilę kuriame patys. Meilė, kelionė į meilę, turi nenutrūkti niekada. Meilės esmė yra tęstinumas. Kai meilės tėkmė sustoja, viskas netenka prasmės: „Gyventi tegaliu vien tik su ja. Be jos aš niekas ir žūvu per amžius“ (Arvydas). Kas Meilę išsikelia kaip aukščiausią vertybę ir jos visada siekia, tas yra pats šviesiausias, išmintingiausias ir galingiausias žmogus – yra „praregėjęs naujai, pažindamas save, gyvybę ir tave,“ Meilę, (Laima).
Visai kitokia yra Arvydo žemiškųjų tėvų pozicija. Meilė jiems iškyla kaip bloga „Vėl – Ragana! Ir stovi it pasaulio jinai Dievybe būtų! Baugu žiūrėt!“ (Augyvė). „Ne – nežiūrėk! Pradings gal dar ir protas!.. Išneškiva gyvybę“ (Protas).
Taigi, ragana yra dieviškąjį pasaulį savo siela reginti moteris, kuri esmine savo galia laiko nuoširdžią nesavanaudišką meilę ir stengiasi šią meilę priminti visiems kitiems žmonėms. Priminti, kaip yra gera „skaidrioj šviesoj, Dievybės laimintoj“ (Milda). Ragana yra nušvitusi moteris, kuri yra vienovė su Meile. Savo išmintimi moteris gali taip pakilti ir nušvisti, kad ji gali tapti deive, dievaite, viešpate Milda.
Taip savo dvasia pakilusi moteris turi pačių didžiausių galių, ji yra Dieviškoji Meilė. Ši „Ragana yra galia Dievybės, kuri pasaulį ir likimą valdo… Ji atver kiekvienos esmės gelmes. Nes ji yra pasaulyje valdovė“ (Arvydas). Meilė – pasaulio valdovė. Moteris gali tapti aukščiausia ir šviesiausia Meile.
Pagaliau čia yra būtina priminti, kad raganų savybių turi visos moterys. Visos moterys gali pasitelkti kerus, kurie žavi, įkvepia vyrus ir puošia, atkuria, saugo pasaulį. Šie burtai yra ir kūno gražinimo menas. Iš tiesų, moteris iš prigimties yra „grožio dukra“ (Vydūnas), amžinoji Meilė ir palaima, kurios galia susieja ir pakylėja Žemę ir Dangų: „Gyva visur ir visame tik jos dvasia“ (Arvydas).
Autorius yra literatūrologas, Vaižganto buto-muziejaus švietėjas, Vydūno draugijos narys
