Involiucija reiškia mažėjimą, prastėjimą, atbulinį vystymąsi, priešingą evoliucijai. Involiucija ištikusi ir mūsų Dainų šventes, kurių šimtmetį minėsime šiemet jubiliejine Dainų švente, pavadinta „Kad giria žaliuotų“.
Tai Juozapo Gudavičiaus šedevro „Kur giria žaliuoja“ parafrazė.
Pirmąkart po karo ši J. Gudavičiaus ir aušrininko Ksavero Sakalauso -Vanagėlio (nūnai iškelta versija, kad teksto autorius yra kitas Mažosios Lietuvos šviesuolis Jonas Vanagaitis, Gulago kankinys) nuostabaus grožio giesmė buvo atlikta 1980 m. Dainų šventėje.
Tada, pačiais gūdžiausiais brežnevinės stagnacijos metais, net didžiausias optimistas būtų negalėjęs patikėti, kad tai vienas pirmųjų visuomenės evoliucijos (mažų kokybinių pokyčių) ženklų, kad prasidėjęs dešimtmetis evoliucionuos iki didžiojo sprogimo – Tautos Atgimimo ir Sąjūdžio.
Bet kaip 2024 m. Lietuvoje skambės giesmės žodžiai:
Kur giria žaliuoja,
Ten mano namai,
Kur Nemunas bėga,
Tėvynės kraštai?
Parodykite, kur giria žaliuoja? Kur mūsų namai, jeigu juose šeimininkauja „Ikea“ ir ne mažiau godūs savi medienos perdirbėjai?
Ir mes rengiame jubiliejinę Dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, kai net per paukščių poravimąsi ir perėjimą, miškai toliau plynai kertami ir išvežami? Kas taip žiauriai iš lietuvių ir Lietuvos tyčiojasi?
Nebent šią Dainų šventę pavadintume Medkirčių dainų švente. Šios Medkirčių dainų šventės vyriausiąja režisiere galėtų būti Dalia Grybauskaitė, o vyriausiasis dirigentas Saulius Skvernelis, kurie sunaikino nerriklausomos Lietuvos atkurtas urėdijas ir Lietuvos miškus pavertė milžiniška lentpjūve, solistais – verslininkai, pasivadinę aplinkosaugininkais, Aplinkos ministrais (eksministras Saulius Skvernelis, ir dabartinis Simonas Gentvilas).Šios Medkirčių dainų šventės garbės svečiai būtų Ingridos Šimonytės Ministrų kabinetas ir visa valdančiosios koalicijos grietinėlė.
O Tauta galėtų rengti Benamių Dainų Šventę, kurioje giedotų:
Kur giria žaliavo,
Ten buvo mano namai.
Su mažėjančiomis giriomis mažėja ir Lietuva. Visuotinė involiucija.
Na jau taip nuliūsti, – yra per daug…
Taip taip, mums reikia daugiau ir įmantresnių žodžių išradinėjimų apgailėtiniems, bailiems paverkšlenimams prieš tuos, kas mus naikina. Tikrai padės.
Būkite malonus, papasakokite, kaip reikia nenuliūsti demografinės katastrofos fone.
Sunkių momentų, iš kurių tautinės gyvasties, o ne nevilties, liūdesio semtasi, Lietuvos istorijoje daug. Konkrečiai šiuo metu, – Mykolas Alekna švystelėjo diską virš 74 metrų – toliausiai pasaulyje: didžiuokimės ir to įkvėpti čiupkimės darbų kiekvienas savo bare. Auginkimės naujas girias…
Oho, kaip viskas paprasta! Rožinis kibiras ant galvos, sauja antidepresantų et voilà
Panašią dainelę, jau kuris laikas, būtų galima padainuoti mūsų ir “viešiesiems intelektualams”. Nebėra gyvasties.