Baigėsi Ramuvos jaunimo stovykla Dvarciškiuose (08.08 – 08. 14). Šį kartą gamta buvo įvairi, kaip niekada – lietų keisdavo saulė ir vėl lydavo. Visai kaip sutartinėje. Stovykloje visą laiką skambėjo sutartinės – tai akmenų rate, tai šventykloje prie aukuro, tai ant Ugnės kalno, lydint saulę. Apie sutartines pasakojo muzikologai ir geriausi žinovai bei atlikėjai – Daiva Vyčinienė ir Daiva Šeškauskaitė. Sutartinių filosofinę prasmę įdomiai aptarinėjo Jonas Vaiškūnas ir Dainius Razauskas. Iškelta svarbi mitologinė idėja – dviejų priešiškų pradmenų saveika ir jos raiška mūsų gyvenime. Razauskas tai įžvelgė Prūsų vėliavos dievybių derinyje.
Stovyklos baigiamoji apeiga vyko medinėje šventykloje, nes lauke lijo. Į šventyklą suėjo beveik šimtas stovyklautojų, ir apsupo ratu degančios ugnies aukurą, Marius Galinis buvo pagaminęs šiaudų “sodą”, kuris buvo pakabintas šventykloje. Prasidėjo sutartinių giedojimas. Arčiau ugnies buvę ėjo ratu apie aukurą, dundant būgnams. Skambėjo bičių sutartinės. Ir viskas priminė bičių avilį, nuostabu buvo tai, kad visi giedojo. Sunku apsakyti tą nepaprastą įspūdį, kuris vis labiau tvyrojo šventykloje. Aš klausiau ir galvojau – gyvenu su liaudies dainomis jau daugiau 40 metų, bet tokio stiprumo, dvasingumo ir galingumo dar nebuvau patyręs. Iš dalyvių akių mačiau tokį pat pakilimą. Galvojau, lietuviai turi tokią giedojimo tradiciją, kokios neturi niekas. Neturi dvasine ir filosofine prasme. Sutarinių jausmas tiesiog sukuria amžinumo ir pasaulio centro jausmą. Manau, kad sutartinėse slypi lietuvių tvermės paslaptis. Svarbu yra tai, kad sutarinių esmė yra bendruomeniškumas. Sutartinės negali giedoti vienas asmuo, turi būti keli žmonės. Kiekvienas dalyvis, arba grupė, giedodama savo dalį, turi girdėti dar kitą ar ir trečią grupę. Kitaip sakant, sutartinė įgyvendina bendruomenės esminį principą – individualybių derinį.
Tikra bendruomenė tai ne ta, kuri tarsi kareivių būrys klauso vado komandos. Kiekvienas giedantis yra svarbus, tarsi būtų centrinis asmuo.
Sutartinė pajėgi įtraukti į atlikimo audinį maksimalų dalyvių skaičių. Z.Slaviūnas rašė:“Sutartinės – sintetinis menas. Nei viename lietuvių liaudies dainų žanre nėra tokio daugialypio meno, koks yra sutartinėse. Čia glaudžiai susijusios įvairios meno šakos: liaudies poezija, vokalinė ir instrumentinė muzika – daugiabalsis dainavimas, grojimas ir pritarimas skudučiais, trimitais ir kanklėmis, choreografinis menas – originalūs sutartinių šokiai ir žaidimai. Todėl jų estetinis poveikis yra labai platus”. Tam tikra prasme sutartinėmis galima būtų sukurti ritualinį teatrą, kokį turi indai arba japonai. Deja, mūsų menininkai to nesugeba padaryti, o folkloristai nepajėgūs sutelkti platesnių pajėgų.
Bet čia mane labiau domina bendruomenės gyvavimo sąlygos. Kyla mintis, jog sutartinių gyvavimas kažkaip susijęs su tradicinių bendruomenių gyvavimu. Lietuviai išlaikė savastį ir tapatumą, arba savo bendruomeniškumą, skambant sutartinėms. Sutartinės ėmė nykti XX amžiaus pradžioje ir sunyko modernioje smetoninėje Lietuvoje. Būtent tuo metu iširo ir kaimo bendruomenės.
Šiandien sutartinės vėl skamba, jos atgimsta. Ar tai reiškia, jog ir bendruomeniškumas atgimsta? Sunku pasakyti, bet tą vakarą Dvarciškių šventykloje man pasirodė, jog susitelkęs jaunimas pasijuto besąs bendruomenėje.
nuostabus straipsnis. Iš tiesų ne tik tą vakarą, bet ir visą savaitę jautėmės esantys bendruomenėje, todėl labai sunku iš jos išvažiuoti, grįžti į miesto vienatvę. Nes kai pasilieki vienas, tada, tiesą sakant, padėti tau tegali dievai, o žmonių pagalbos gali ir nesitikėti. tačiau gera žinoti, kad kažkur yra, netrukus vėl susirinks bendruomenė. Romuvos stovykloje buvo gera, nes reikia pagalbos – gamini bendrą košę, plauni puodą ar šventyklą puoši – paprašai kitų ir jie padeda. Neretai ir patys pasisiūlo. Tiesa, akd kaip bičių avilys. O apeigos tik aiškiau, giliau ir daug matomiau išreiškė tą bendruomeniškumą, nes visi visi susirinko, visi sustojo petys į petį, visi giedojo. 🙂 Bet romuva yra bendruomenė, ačiū dievams ir galbūt sutartinėms. Labiausiai turbūt protėviams.
Nereikia viska piesti tik grziom spalvom, gentys taip kaip ir seimos jose visko nutinka ir darnos ir nedarnos, bet svarbiausia, kad visi nesutarimai kurie buvo baigesi taikiai, genciu vadams noreciau pasakyti, nes ir as su Rasa buvom genties vadai ir labai gerai sutardavome nei sykio nebuvo, kad nesutartume vienas kitam padedavome, nezinau kaip kitose gentyse viskas vyko, bet norejau pasakyti, kad genciu vadai turi buti pavydziu savo gentims, taip pat ir kaimyninems gentims, nereikia bijoti buti savimi ir pasakyti tai ko nori istikruju ir daryti isjauciant, o ne tai kaip, kad kazkas pasake daryti ir aklai daryti….
Sveikinu visus romuvius. Ir aš ten vieną dieną buvau ir jaučiau didžią Darną. Pagarba stovyklos rengėjams Trinkūnams ir visiems genčių vadams ir gentainiams. Tebūnie Darna!
O taip stovykla labai gera buvo…