Kaip paprastai prieš naujųjų metų pradžią prisiklausėme pasakojimų apie artėjančią „naująją tvarką“, galimas revoliucijas, regresijas, recesijas, represijas, gresiančias pandemijas ir žmonių bejėgiškumą. Kai kurie pranašai labai pasistengė ir net pasaulio pabaigą prieš šv. Kalėdas paskelbti spėjo. Tačiau pasaulis taip greit nekinta ir nepasibaigia. Nepakanka spragtelėti pirštais. Nebent tai padarytų pasaulio Kūrėjas. Vidurio Amerikos indėnų tauta, sukūrusi Majų civilizaciją, be kita ko, paliko mums kalendorių, kurio aiškintojai pranašavo galimą pasaulio pabaigą 2012 metų Kūčių išvakarėse. Archeologams Gvatemaloje aptikus dar antrąjį akmenyje išraižytą majų kalendorių, kuris, kaip ir pirmasis, baigiasi 2012 metų gruodžio 21 diena, visiems pasaulio pabaigos scenarijaus skleidėjams išaušo dar viena džiugi diena. Bet sulaukę gruodžio 22-osios ryto eilinį kartą nusivylė. Kodėl kai kuriuos žmones žavi apokalipsės pranašystės?
Gyvename laikais, kai globaliame pasaulyje nėra taip paprasta atskirti gėrį nuo blogio. Vis mažiau tikrų vertybių, socialinio jautrumo, visų pirma supratimo, kas amžina, o kas laikina, kas telkia mus darbui bendruomenei, o kas stumia į neviltį. Tokiomis nuotaikomis naujuosius metus sutiko didelė Lenkijos visuomenės dalis. Kalbos apie didėjančią ekonominę krizę Lenkijoje tas nuotaikas tik stiprina. Nekyla abejonių, kad tai gera terpė nusivylimui ir radikalėjimui. Veikia paprasta taisyklė: kuo sunkiau žmonėms gyventi – tuo lengviau jiems patikėti įvairiais pranašais. Jeigu išsipildys politikos apžvalgininkų prognozės ir šioje sumaištyje Lenkijoje pavyks sukurti didelį ir stiprų nacionalistinį politinį bloką – tai ne tik šalyje gyvenančioms tautinėms mažumoms, bet ir pačiai Lenkijai nieko gero nežada. Tačiau atrodo, kad taip bus.
Kaip tik šiuo metu Lenkijos Seimas rengiasi pasmerkti 1947 m. įvykdytą vadinamąją akciją „Vysla“, kuomet iš pietryčių Lenkijos, iš savo gimtųjų namų, prievarta buvo iškeldinta apie 140 tūkstančių ukrainiečių. Vargu ar tokią deklaraciją pavyks priimti, nes ankstesni bandymai 1997 ir 2007 metais buvo nesėkmingi. Ir šį kartą didžiausios opozicinės partijos Teisė ir teisingumas vadovas J. Kačinskis (J. Kaczyński) vienareikšmiai pareiškė, kad jis sprendimą iškeldinti ukrainiečius pateisina. Net demokratijos sąlygomis valdžia tai turėtų įvykdyti, kad nuslopintų ginkluotą pogrindį. Bėda ta, kad pagrindinis iškeldinimo motyvas (ką 1947 m. pabrėžė tuometinis politinis biuras) nebuvo tame regione stipriai besireiškiantis ukrainiečių pogrindis. Iškeldinimo taikinys buvo ukrainiečių kilmės Lenkijos piliečiai. Dešiniosios jėgos Seime jau sulaukė ir Valstiečių sąjungos bei kairiųjų palaikymo. Taigi nuo dešinės iki kairės vyrauja labai aiški nuostata – akcija „Vysla“ pateisinama, nes tuo metu reikėjo ginti lenkus ir Lenkijos teritoriją.
Taigi dabar lengviau suprasti, kodėl viena ilgiausių Seinų gatvių ligi šiol vadinama Gen. K. Svierčevskio (K. Świerczewski, slapyvardis Walter) vardu. Šis asmuo buvo Raudonosios armijos pulkininkas, lenkų ir bolševikų karo metu kovojo bolševikų pusėje, 1920 m. du kartus lenkų sužeistas. 1943 m. Stalino paliepimu ėmė organizuoti lenkų dalinius Sovietų Sąjungoje, turėjo įtakos teismų sprendimams skiriant mirties bausmes Armijos Krajovos nariams, greit tapo II Lenkijos armijos (prie SSRS) vadu. K. Svierčevskis žuvo 1947 m. pietryčių Lenkijoje, inspektuodamas ten Liaudies Lenkijos pasieniečių dalinius. Viena iš versijų teigia, kad jį „paaukojo“ tuometinė valdžia, norėdama rasti priežastį iškeldinti 140 tūkst. Lenkijos ukrainiečių.
Šiandien ciniškai skamba aiškinimai, kad akciją „Vysla“ reikėjo įvykdyti, kadangi ten nesiliovė ukrainiečių kovos prieš (sovietinę) valdžią. Juk toji valdžia, kuri tuomet tą akciją organizavo, žudė ir Armijos Krajovos karius už tai, kad pastarieji, kaip ir ukrainiečiai, priešinosi sovietiniam režimui.
Neseniai priekaištauta ir Lenkijos vokiečiams. Pasigirdo raginimai apriboti Lenkijos vokiečių tautinės mažumos teises, kol tokių pat teisių vokiečiai nesuteiks lenkų emigrantams Vokietijoje. Aišku, tai nesuderinama nei su vietine teise, nei su tarptautinėmis konvencijomis. Be to, niekas net neklausė, ar daugelis Vokietijoje gyvenančių lenkų emigrantų to nori. Tačiau, žinoma, taip telkiamas elektoratas – rinkėjai. Žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių jaučia gyvenimo diskomfortą, šiuose šūkiuose atranda pasitikėjimą savim, pasididžiavimą istoriniais vadais, kurie demonstravo „kietos rankos“ politiką. Jie nemato, kad nesuderinama statyti paminklus lenkams, kovojusiems su bolševikais, prieš tai nenukabinus gatvės pavadinimo lentučių, kuriose puikuojasi generolo Svierčevskio, 1920 m. kovojusio bolševikų pusėje prieš lenkus, vardas. Jiems svarbu tik reikšti nepasitenkinimą.
Lietuvių Lenkijoje beliko nedaug, todėl jų „korta“ nelabai apsimoka žaisti, nors dar neseniai Punske apsilankęs šalies Prezidentas B. Komorovskis (B. Komorowski) užsiminė apie Lietuvoje artėjančių rinkimų rezultatų svarbą čia gyvenantiems lietuviams. Galbūt todėl naiviai tikėjome, kad ištisus metus žadėtas mokyklų finansavimo padidinimas nuo 2013 metų bus įgyvendintas. Po neseniai Lietuvoje įvykusių Seimo rinkimų Lietuvos lenkų partijai užėmus itin įtakingus postus Seime ir Vyriausybėje turbūt net nebeliko manančiųjų, kad Lenkijos lietuvių paskutinės 6 mokyklos vis dėlto dar kurį laiką išliks.
Deja, Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai „nerado“ pakankamai argumentų, kad mokyklų finansavimą didinti reikėtų jau nuo 2013 m. Žinoma, priimtas sprendimas keisti subvencijos skaičiavimo tvarką. Kai kurioms iš tų 6 mokyklų finansavimas didės, kitoms mažės. Bet tai bus pakankamas pagrindas abiejų Seimų asamblėjos dalyviams nagrinėti, kodėl, kaip ir kiek tas finansavimas „padidintas“. Kaip rodo praktika, iki galo nebus išsiaiškintas ir suprastas fenomenalus reiškinys, kai procentiškai nuolat didėjant finansavimui lietuviškų mokyklų Lenkijoje skaičius mažėja.
Grįžtant prie nusivylimo ir vyraujančių pesimistinių nuotaikų norisi matyti taip pat šviesesnių reiškinių. Lietuva ir mes visi šiais metais minėsime S. Dariaus ir S. Girėno legendinio skrydžio 80-ąsias metines. „Lituanica“ – lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933 m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs Soldine, iki galutinio tikslo (Kauno) belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų įkvėpimo šaltiniu. „Jaunoji Lietuva“ tada pabudo ir ypač jos naujoji karta artėjo prie valstybės vairo, kupina idealų ir tikinti savo šalies ateitimi. Ir dabar taip bus, tik kad vėl neužkluptų pasaulinio masto negandos ir kad kaimynai kaip anuomet nesibelstų į sienas.
„Aušra“, 2013/01
