Dievai pasmerkė Sizifą ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę, nuo kurios šis nuriedėdavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą. Jeigu tikėsime Homeru, Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų. Pasak kito šaltinio, priešingai, jis buvo linkęs plėšikauti. Ligi šiol skiriasi nuomonės dėl priežasčių, privertusių jį tapti nereikalingu požemio karalystės darbininku.
Šiandien labai madinga užsiimti lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių vertinimu. Vieni sako, kad tie santykiai visai neblogi, kiti, kad tragiški. Vieni siūlo patylėti, kiti – atlikti pagoniškus apsivalymo ritualus. Kuo toliau, tuo sparčiau daugėja legendinių sizifų, kurie sako, kad vis labiau prakaituoja taisydami blogėjančius tautų ar eilinių žmonių tarpusavio ryšius. Skundžiasi, kad darbas nepavydėtinai sunkus, kadangi tiek, kiek gero nuveikia – lengva ranka sugriauna neišmanėliai arba sąmoningi kenkėjai. Ir vėl akmenį prieš kalną iš naujo ridenti tenka. Ar tas darbas beviltiškas kaip anais legendiniais laikais? O gal atsitiko taip, kad vieni sizifai nuo pat pradžių stengėsi savo misiją tinkamai ir nuoširdžiai atlikti, o kiti, pasinaudodami palankiomis aplinkybėmis, užsiėmė tik „plėšikavimu“?
Kai kas linkęs manyti, kad tas jų sizifinis darbas jau nepanašus į sizifinį, o labiau primena iš inercijos tų pačių nusibodusių frazių ar palyginimų kartojimą, nematant, kad pasaulis gerokai pasikeitęs, kad iš naujo reiktų apsvarstyti, ar tai, kas atrodė aktualu prieš dešimt metų, šiandien neteko prasmės ir skubiai reikia ieškoti naujų idėjų ir bendradarbiavimo formų.
Antai savo požiūrį šiuo klausimu pareiškė Varšuvoje gyvenantis Lietuvos nacionalinės ir meno premijos laureatas, žinomas lietuvių menininkas Stasys Eidrigevičius. „(…) Pasižiūrėkime, ką rodo Lietuvos televizija? Iš Lietuvos televizijos sklinda tik bloga informacija apie Lenkiją. Dažnai kalbuosi su žmonėmis ir klausiu: o ką rašo lenkų spauda, ką rodo lenkų televizija? Rodo tik blogus reportažus iš Lietuvos. Tai kas čia gero gali būti?! Liepos pradžioje lenkų intelektualai pasirašė kažkokius popierius, kad stengsis gerinti santykius su Lietuva. Ir visi sakė: bus gerai, gerai, gerai. Aš pasakiau: nieko gero nebus, nes tai – tik savo pavardžių reklamavimas. (…) Tokių draugelių kompanijų yra ir Lietuvoje, kurios reklamuoja tik save.” (2012-09-14 d. interviu; www.skrastas.lt). Stasio Eidrigevičiaus diagnozė galbūt pernelyg griežta, tačiau jos susiformavimui, matyt, daug įtakos turėjo ilgus metus gyvenimas Varšuvoje ir kai kurių procesų matymas iš labai arti. Per dvidešimt metų Lenkijoje buvo daug iniciatyvų steigti Lietuvos mylėtojų, bičiulių, draugų, bendražygių, bendraminčių… klubus ir draugijas. Sunku net suskaičiuoti, kiek jų buvo, o dar sunkiau suvokti, kas juos steigė. Bet visų istorija bemaž vienoda – steigdavosi greit, veikdavo triukšmingai ir išnykdavo tyliai. Gal tokia politikos logika, tačiau tiems žmonėms, kurie domisi ir kuriems tikrai rūpi Lietuvos ir Lenkijos ateitis, sukeldavo galvose tik daugiau sumaišties ir nusivylimo. Todėl Stasio Eidrigevičiaus žodžiai visai nestebina.
Dialogas, dialogas ir dar kartą dialogas – tai raktas į daugelio problemų sprendimą. Taip manė šiuolaikinės europinės tvarkos kūrėjai ir, matyt, neklydo, jeigu daugeliu atvejų taip pavykdavo užkirsti kelią grasinimams, jėgos demonstravimui, diskriminacijai ar dar blogesniems dalykams. Bent šioje Europos dalyje politinės ir ekonominės transformacijos procesai praėjo gana neskausmingai. Kaip bus toliau, neaišku, bet daugelis pastebi, kad laikai keičiasi. O labiausiai neramina tai, kad vis labiau linkstama iš naujo apsvarstyti valstybės ar tautos nueito kelio teisingumą, jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje, siūlomi radikalūs pokyčiai. Kai kas vadina tai naujai kylančia nacionalizmo banga Europoje. Pavyzdys gali būti Lenkijoje suintensyvėjusios diskusijos apie du valstybės raidos kelius, pavadintus „Jogailaičių“ ir valstybės įkūrėjų „Piastų“ vardais. Šios dvi didingos dinastijos valdė Lenkiją, o jų vidaus ir užsienio politika turėjo daug išskirtinių bruožų. Tiek vienos, tiek kitos koncepcijos šalininkai mato skirtingus valstybės raidos kelius, o tai reiškia ir kitokius santykius su kaimynais. Ieškoma istorijoje laikotarpių, kuriais viena ar kita kryptis dominavo, ir bandoma parodyti, kuris laikmetis Lenkijai buvo didingesnis, garbingesnis. Tai nėra nauja diskusija. Ji atsirado XIX amžiuje ir kartkartėmis išryškėdavo J. Pilsudskio, R. Dmovskio, Paryžiaus „Kultūros“ ir net Liaudies Lenkijos ideologų darbuose. Kurios koncepcijos įgyvendinimo šalininkai šiuo metu laimi, atrodo, galime nesunkiai suvokti. Tai, matyt, komplikuoja taip pat lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius, kadangi nespėta prie naujos realybės priprasti. Todėl ankstesnių darbų ir vien dialogo jau nepakanka. Svarbi tampa ir to dialogo nauja kokybė.
Reikia manyti, kad minėti procesai paveiks arba jau veikia ir tautinių mažumų gyvenimą bei požiūrį į jas. Nekalbant apie išpuolius prieš tautines mažumas, kurie neseniai vyko Palenkės vaivadijoje, matome ir kitas tendencijas arba bandymus iš naujo pasižiūrėti į tautinių mažumų vaidmenį šiame regione. Toks lūžis anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Beveik dvidešimt metų buvo kartojama, jog šis regionas turtingas įvairių tautų ir kultūrų tradicija, kad čia gyvena daug kito tikėjimo ar tautybės atstovų. Ir tai tiesa. Įvairios nevyriausybinės organizacijos ėmėsi misijos ieškoti tų kultūros pėdsakų, dokumentuoti juos ir išryškinti. Esant progai pasinaudodamos Europos Sąjungos ar savosios valstybės ministerijų teikiama finansine parama. Ir taip dvidešimt metų lygiagrečiai vyko darbas: vieni ieškojo paribio išnykusių kultūrų, kiti (tautinės mažumos) bandė saugoti dar gyvas savąsias kultūras. Tie keliai kartais susikirsdavo, bet niekada nesueidavo į vieną vagą. Kodėl? Juk tai turėjo būti natūralus procesas. Ir čia atsakymų sugalvoti būtų galima daug. Vienas iš jų – skirtingi interesai. Kitaip sakant, vieni rinkosi lengvesnį, kiti sunkesnį akmenį ridenimui. Vieniems rūpėjo jį užridenti, kitiems pakakdavo tik prie jo prisiliesti.
Praėjus dvidešimčiai metų jau pasigirsta vis daugiau balsų, kad ilgus metus valdžios reklamuota Palenkės vaivadijos tautinė ir religinė įvairovė buvo daugiau rinkodaros gudrybė, turėjusi pritraukti turistus ir sukurti teigiamą regiono įvaizdį užsienyje, o iš tikrųjų niekas net neplanavo rimtesnių investicijų šiam paveldui išsaugoti, įamžinti ir išeksponuoti. Atsirado sąvoka „martwa wielokulturowość“ (liet. miręs daugiakultūriškumas). Ką tai reiškia? Atsakymas banaliai paprastas. Paėmę į rankas turistinius vadovus, paskaitę interneto tinklalapius, pvz., apie Balstogės miestą, rasime daugybę aprašymų apie kultūrinę šio miesto įvairovę. Tačiau atvykę į vietą jokio stebuklo nepatirsime. Balstogės, Suvalkų ar Augustavo gatvė nesiskiria nuo eilinės lenkiško miesto gatvės. „Kultūrų įvairovę galime patirti tik kapinėse“, – neseniai pareiškė Krokuvoje dirbanti menininkė Ana Kopec (Anna Kopeć), kuri aplankė Balstogę. „(…) Pajutau, kad Balstogė gėdijasi savo praeities“, – pažymi menininkė, o šūkiai, kviečiantys patirti kultūrų įvairovę, pasak jos, buvo tiesiog rinkodaros strategijos dalis („Kurier Poranny“, 2012-09-17). Sunku su šia diagnoze nesutikti.
„Aušra“, 2012/18
Visiems vadinamos Palenkės gyventojams laikas grįžti prie savo šaknų, ypač dabar atgimstant etninei kultūrai. ši kultūra ir visus suartins, nes matome, jog ant šios kultūros – baltiškos kultūros susikūrusios valstybės ir skaldo gyventojus į mažumas ir t.t. Jei prieš 100 metų buvo teigiama, kad lietuvių kalba reikia nesimelsti, nes Dievas jos nesupranta, o melstis reikia tik lenkiškai, tai tokį požiūrį dabar pateikiamą gan rafinuotai reikia atmesti. Lietuvoje iki šiol propaguojama, kad Lietuva apsikrikštijo tik apsikrikštijus Jogailai, o juk tikrasis krikštas įvyko, apsikrikštijus Lietuvos karaliui Mindaugui – 1253 m. jo įsteigto bažnytinės provincijos bei įsisteigę Domininkonai ir Pranciškonai gyvavo iki Jogailos. Tad kodėl propaguojamas šis dvilypumas ir iš kur plaukia ši netiesa, galime nesunkiai numanyti.
Jogaila pradžioje buvo priėmęs pravoslavišką krikščionybę, tačiau kai mjam buvo pažadėta Lenkijos karalystė, tada jis atsisakė stačiatikystės.
Tai, kad melstis buvo verčiama šiose teritorijose lenkiškai ir taip buvo asimiliuojamos šios baltų gentys. Žodžiu, visa tai reikia Lenkijai pripažinti ir atmesti savo mesijo vaidmenį.
Žvelgiant dar giliau, žinome kaip buvo plečiama krikščionybė: juk anuo metu 1-ajame tūkst. apie 800 metus kai Konstantinopolio imperatorius nurodė Kirilui ir Metodijui sukurti naują abėcelę ir net kalbą (arabų islamo sparčios sklaidos pavyzdžiu), kad bizantiškąją krikščionybę skleisti į šiaurės Europą- Baltų genčių gyvenančią teritoriją, Tai Romos Krikščionybė paskelbė karą savo bizantiškiems krikščionims – broliams ir frankai net buvo užkariavę Konstantinopolį. Mat anuo metu buvo griežtai nustatyta, jog naują religiją galima skelbti tik hebrajų, graikų ir lotynų kalbomis. Tad ir Lenkija šį principą naudojo asimiliuojant baltų gentis, tik ji tą darė po Jogailos krikšto,14 a.