P.Maksimavičius. Lenkijoje kyla nacionalizmo banga

Šiandien jau ne tik skustagalviai, bet ir žilaplaukiai politikai nevengia nacionalistinės retorikos. Europos istorijoje randame daug pavyzdžių, kai nacionalistinis nusiteikimas engė tautines ir religines mažumas, o politinius oponentus į kalėjimus sodinta. Galų gale tai privesdavo prie skaudžių nelaimių ir net valstybių žlugimo.

Sunku suvokti, kodėl nenorima iš tų klaidų pasimokyti. Tai, kas vyksta Lenkijoje – ne tik priešrinkiminis laikotarpis, kokių po 1989 metų Lenkijoje būta. Problema yra gilesnė. Galbūt tai lenkų tautos trauma po prezidento lėktuvo katastrofos, bet labiau tikėtina, jog tai lemia jau gerokai anksčiau lenkų tautoje prasidėję procesai, ypač noras kiek įmanoma greičiau pasiekti tarptautinį valstybės, kuri nori dalyvauti sprendžiant pasaulio reikalus, pripažinimą. Arba kitaip sakant – noras priklausyti didelių, sprendimo galią turinčių tautų „klubui“. O kam tokiu atveju reikalinga kaimynė, okupacijų žaizdas vis dar besigydanti, “mažytė” Lietuva? O kam gilintis į Lenkijos lietuvių tautinės mažumos problemas? Juk pakanka tik nuolat kartoti: „Jų nedaug, ir jiems viskas gerai“. Kuo visa tai baigdavosi praeityje, net Lenkijos istorijos vadovėliuose pavyzdžių rasti galime.

Rugsėjo 6 dieną pas Punsko lietuvius besilankantis buvęs Lenkijos premjeras ir šiuo metu įtakingiausios opozicinės partijos Teisė ir teisingumas vadovas Jaroslava Kačynskis (Jarosław Kaczyński) kalbėjo apie Lietuvos lenkų problemas ir Lietuvos valstybės vykdomą jų diskriminaciją. Todėl Lenkijos lietuvių bendruomenės vadovė Irena Gasperavičiūtė ir klausė, ar jį, atvykusį į Punską, domina taip pat Lenkijos lietuvių padėtis, ar spaudos konferencijoje, kurią surengė (sic!) prieš susitikimą su vietos lietuviais, jis tikrai nuoširdžiai sakė, jog lietuviškų užrašų vietovių lentelėse nudažymą laiko „visiškai nereikšmingu incidentu“?

Prieš susitikimą lietuviai tikėjosi jeigu ne nuoširdaus žmogaus, tai bent subrendusio politiko „politinio atsiprašymo“ ir išpuolių pasmerkimo. Nieko panašaus. Pasak Jaroslavo Kačynskio, tai visiškai nereikšmingas incidentas. Tai galbūt „vieno žmogaus“ darbas.

Jeigu nežinotumėm apie neseniai „vieno žmogaus“ Norvegijoje įvykdytas žudynes, tai tokį išpuolių vertinimą galbūt galima būtų ir pamiršti. Šiuo atveju tokį vieno svarbiausių Lenkijos politikų, kuris po mėnesio tikisi užimti premjero postą, nusiteikimą sunku suprasti.

Aišku, kad lentučių tepliotojų nereikia bijoti. Tai būtų pats blogiausias variantas. Tikėtina, kad išpuolių kaltininkų Palenkės vaivadijoje nieks nesuras ir nenubaus. Juk 1995-1997 metais Lietuvos vėliavų prie konsulato Seinuose plėšimo ir užrašų ant pastatų sienų „Lietuviai į dujų kameras“ autorių taip pat nieks nesurado ir nenubaudė, nors Seinų gatvėse jų pavardes visi linksniavo. Tačiau lietuviai nepabūgo. Atgimstančiai Lietuvai padedant pastatė Seinuose paminklą A.Baranauskui, sutvarkė Lietuvos savanorių kapus Berznyke ir Seinuose, pastatė „Lietuvių namus“, įkūrė „Žiburio“ mokyklą. Net tuomet, kai viena po kitos uždarinėtos lietuviškos mokyklos, Lenkijos lietuviai nerengė pilietinio nepaklusnumo akcijų, nesiuntė skundų Europos Tarybai, tikėdami, kad galimybė Lenkijai tapti elitinio NATO ir ES klubo nare yra istorinio teisingumo išsipildymas, todėl jokie tautinių mažumų interesai šiame kelyje mūsų valstybei trukdyti negali.

Šiandienius Lenkijos politikus, nepaisant jų politinės orientacijos, galima bent už viena pagirti – jie pradėjo tiesiai sakyti tai, ką apie mus mano. Jaroslavas Kačynskis Lenkijos lietuviams pasakė, jog jie neturėtų turėti jokių iliuzijų – jų padėčiai darys įtaką tai, kaip Lietuva elgsis su Lietuvos lenkais. Ar tai europietiški standartai, kai tautinės mažumos tampa tarptautinės politikos įkaitėmis, tai jau kitas klausimas. Mano manymu, jeigu ir nuoširdus, tai gėdingas pareiškimas, ypač kai Lenkija pirmininkauja ES tarybai. Buvęs, o gal ir būsimas premjeras primygtinai pabrėžė, kad savo tautiečius Lietuvoje besąlygiškai gins. Tiesa, jis, matydamas įvairias išorės grėsmes šio regiono stabilumui, pasisako už lygiaverčio dialogo su Lietuva palaikymą, tačiau tik tuomet, kai bus išspręstos visos Lietuvos lenkų keliamos problemos. Tik lenkų, kadangi, pasak jo, Lenkijos lietuviams užtikrintos visos teisės. Jeigu yra dėl ko tautiečius Lietuvoje ginti, tai belieka tik tokį pareiškimą pagirti ir pasimokyti tautinio solidarumo principų. Tačiau toks mąstymas ir tokie veiksmai yra pavojingi, kadangi skatina tautinę nesantaiką. Lenkijos lietuviai niekuomet ligi šiol viešai nevertino ir nesistengė pakenkti Lietuvoje gyvenančiai lenkų tautinei mažumai. To paties tikėjosi ne tik iš Lietuvos lenkų, bet ir savo šalies politikų. Tačiau akivaizdu, kad Lenkijos lietuvių padėtimi spekuliuojama, stengiamasi manipuliuoti informacija, klaidinti ar priešiškai nuteikti bendrapiliečius.

Tai kenkia Lenkijos lietuviams, tačiau ne mažiau kenkia taip pat Lietuvoje gyvenančiai lenkų bendruomenei. Politikai pakalba ir greit pamiršta, tačiau visuomenės nusiteikimas taip greit nekinta. Neigiami lenkų stereotipai sustiprės. Prireiks dešimtmečių juos panaikinti ir žaizdas išgydyti. Nuo to kentės ne tiek Lenkijos lietuviai, kurių nenutautėjusių nedaug belikę. Kentės Lietuvoje gyvenantys eiliniai lenkai.

Akyse tirpsta ligšioliniai laimėjimai. Buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vidackis (Jan Widacki) dar neseniai džiaugėsi, kai visos Lietuvos bibliotekos priėmė Lenkijos parengtą monografiją apie Armijos Krajovos (AK) teigiamą vaidmenį Lietuvos ir Lenkijos okupacijos metu, o Vietinės rinktinės ir AK veteranai Berznyke paspaudė sau rankas. Na ir kas iš to, kai visa tai paneigė kita, Lenkijos URM užsakyta ir neseniai lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis išleista brošiūra apie lietuvių vykdytas „žmonių skerdynes“ Paneriuose?

Po nesenų nacionalistų išpuolių prieš tautines mažumas Palenkės vaivadijoje sudėtingoje padėtyje atsidūrė ir Lenkijos vyriausybės atstovas regione, Palenkės vaivada M. Žyvno (M. Żywno). Išpuolių kaltininkai ligi šiol nesurasti ir nenubausti, o ištepliotos lentutės Punske kabo. Sukvietė rugsėjo 5 d. tautinių mažumų atstovus pas save ir deklaravo visokeriopą pagalbą. Tačiau laikina parama ir politinės deklaracijos nesustabdys nacionalistinių nuotaikų. Reikia visų pirma surasti kaltininkus ir parodyti, kad tokie nusikaltimai nebus toleruojami. Reikia spręsti antilietuviško paminklo Berznyke klausimą, nes jis skatina neapykantą Lenkijos lietuviams, žymiau paremti lietuvių švietimą ir kultūros centrus. Pasirodo, lėšų dvikalbėms lentutėms pakeisti yra pakankamai, o lietuviškoms mokykloms išlaikyti – nėra.

Šią vasarą vien Palenkės vaivadijoje buvo įvykdyti keli išpuoliai prieš tautines mažumas: sunaikintos lentutės su lietuviškais vietovių pavadinimais ir du paminklai, išniekintos sinagogos Orlios ir Krynkių vietovėse, padegtas musulmonų kultūros centras Balstogėje, Jedvabne vietovėje išniekintas paminklas, skirtas žydų masinių žudynių vietai įamžinti.

Rugsėjo 4 d. Balstogėje buvo surengta „Vienybės eisena“, kuria siekta šiuos išpuolius pasmerkti. Renginys patyrė visišką fiasko, kadangi tik apie 150-200 gyventojų panoro prie šios akcijos prisijungti, o į negausią eitynių minią, policijos netrukdomi, įsiliejo jaunieji nacionalistai ir skanduodami šovinistinius šūkius eitynes pavertė rasistine demonstracija.

Jau kuris laikas Lietuvos politikai ir politikos apžvalgininkai mąsto, kam iš tikrųjų naudinga šitaip manipuliuoti informacija ir kiršyti tarpusavy ligi šiol gana taikiai gyvenusias lietuvių ir lenkų bendruomenes. O kad tai daroma ir dideliu mastu, jau net nekyla abejonių. Kitas klausimas, ar toks manipuliavimas informacija, neteisingų duomenų valstybės vadovams, politiniam elitui ir visuomenei pateikimas neprilygsta eiliniam nusikaltimui? Ar tai darantys kada nors bus išaiškinti ir nubausti?

Antai gegužės 12 d. Lenkijos Seime vykusio dviejų Seimo komisijų bendro posėdžio metu rimtų ministerijų aukšto rango valdininkai Seimo nariams teigė, kad Lenkijoje veikia net 11 lietuviškų mokyklų ir 5 lietuviški vaikų darželiai. Todėl netikiu, kad Lenkijos premjero Donaldo Tusko (D. Tusk) ir Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus suburtai tautinių mažumų švietimo klausimams išnagrinėti darbo grupei pagaliau pavyks suskaičiuoti, kiek Lenkijoje veikia lietuviškų mokyklų ir vaikų darželių. Nepavyks, nes lietuviai teigs, kad Lenkijoje niekuomet neveikė, neveikia ir neveiks daugiau kaip 1-2 lietuviški vaikų darželiai, o Lenkijos valdininkai ir toliau laikysis nuomonės, kad ir taip 11 lietuviškų mokyklų skiria 150??? priedą prie mokinio krepšelio, o lenkų mokyklos Lietuvoje bus uždarytos. Nuomonės išsiskirs, o teisūs bus tie, kieno propagandinė mašina tuo metu bus galingesnė.

Galų gale… pralaimės visi.

„Aušra“, 2011/17